Donata
Švėkšnoje augusi, bet šiuo metu Londone gyvenanti Donata Marčiulionytė portale Literaturairmenas.lt dalinasi savo mintimis.
Esu meninio rašymo studentė, gyvenu Londone, bet dažniausiai gyvenu knygose, kurios mane nuneša į visiškai netikėtas vietas. Keliauju vos tik radusi laisvą minutę ir iki šiol niekada nepatyriau mielesnio nuovargio nei grįžusi namo po kelionės. Nors ir kaip mėgstu organizuotumą, vis dėlto leidžiu gyvenimui mane nešti ten, kur jis pats nusprendžia, tik niekada nepamirštu to, ką matau, užrašyti.
Esu meninio rašymo studentė, gyvenu Londone, bet dažniausiai gyvenu knygose, kurios mane nuneša į visiškai netikėtas vietas. Keliauju vos tik radusi laisvą minutę ir iki šiol niekada nepatyriau mielesnio nuovargio nei grįžusi namo po kelionės. Nors ir kaip mėgstu organizuotumą, vis dėlto leidžiu gyvenimui mane nešti ten, kur jis pats nusprendžia, tik niekada nepamirštu to, ką matau, užrašyti.
Žmonės šią vietą vadina pušų rezidencija. Naktimis ir dienomis, atidarius langą, kitaip nei bet kur kitur, įslenka gaivus pušų kvapas. Mistika šios vietovės ta, kad pušų čia beveik nėra ir niekas nežino, iš kur ateina tas kvapas ir kodėl jis nusėda būtent čia. Gyventi pušų rezidencijoje gera – ramu, tylu ir saugu. Gyvenimas bėga lėtai, palengva, niekur neskubėdamas, bet truputėlį monotoniškai. Žmonės geri, besišypsantys, bet jų akyse gali įskaityti kažkokį nepaaiškinamą liūdesį. Galbūt tai vis ta mistika, supanti tuos, kurie čia gyvena, nepaaiškinami procesai, ištinkantys visus, kurie nusprendžia kurti savo gerovę namuose, nuolatos kvepiančiuose pušimis.
Liza gyvena šioje vietoje jau šešiasdešimt metų. Ji rami, kaip ir visi čia gyvenantys žmonės. Pilkai mėlynomis akimis, ryškiai raudonais plaukais ir lėta eisena kasdien išnyra balkone su kavos puodeliu. Nužvelgia kraštovaizdį, lyg iš naujo įkvepia pušų kvapo, užsimerkia ir akimirkai sugrįžta į praeitį. Tai jos ritualas, kažkoks magiškas veiksmas, be kurio ji nebegali gyventi. Kiekvieną rytą, nesvarbu, žiemos ar vasaros rytas, ji stovi balkone ir leidžia sau akimirkai grįžti ten, kur kadaise buvo laiminga. Tokia vienintelė akimirka dienoje, kai ji sau tai leidžia. Visos nuotraukos, laiškai, suvenyrai ir drabužiai, menantys praeitį, seniai pradanginti. Namuose nėra nei vieno mažyčio daiktelio, kuris galėtų priminti senus laikus. Tik ta vienintelė akimirka, kurioje sutelpa viskas: nuo laimės iki kančios, nuo džiaugsmo ašarų iki nevilties kupinų riksmų. Po šio magiško ritualo Liza vėl tampa ta ramia bejausme senute, kuri nebeskaičiuoja dienų, nebejaučia maisto skonio ir nebemato šypsenų.
Daugiau skaitykite:
Literaturairmenas.lt: "Donata Marčiulionytė. Vieta, kurioje niekas nenori gyventi"
Liza gyvena šioje vietoje jau šešiasdešimt metų. Ji rami, kaip ir visi čia gyvenantys žmonės. Pilkai mėlynomis akimis, ryškiai raudonais plaukais ir lėta eisena kasdien išnyra balkone su kavos puodeliu. Nužvelgia kraštovaizdį, lyg iš naujo įkvepia pušų kvapo, užsimerkia ir akimirkai sugrįžta į praeitį. Tai jos ritualas, kažkoks magiškas veiksmas, be kurio ji nebegali gyventi. Kiekvieną rytą, nesvarbu, žiemos ar vasaros rytas, ji stovi balkone ir leidžia sau akimirkai grįžti ten, kur kadaise buvo laiminga. Tokia vienintelė akimirka dienoje, kai ji sau tai leidžia. Visos nuotraukos, laiškai, suvenyrai ir drabužiai, menantys praeitį, seniai pradanginti. Namuose nėra nei vieno mažyčio daiktelio, kuris galėtų priminti senus laikus. Tik ta vienintelė akimirka, kurioje sutelpa viskas: nuo laimės iki kančios, nuo džiaugsmo ašarų iki nevilties kupinų riksmų. Po šio magiško ritualo Liza vėl tampa ta ramia bejausme senute, kuri nebeskaičiuoja dienų, nebejaučia maisto skonio ir nebemato šypsenų.
Daugiau skaitykite:
Literaturairmenas.lt: "Donata Marčiulionytė. Vieta, kurioje niekas nenori gyventi"
Reklama: style24.lt
