Grąžinu skolą Gerb. Seniūnui Alfonsui Šepučiui

Marškinėlius seniūnui dovanojau ne aš.

Jeigu dar kas prisimena, prieš bemaž dešimtmetį Švėkšnoje rengdavau „Metų švėkšniškio“ rinkimus.

Tuomet kandidatus galėjo siūlyti visi norintys.

Natūralu, kad tarp siūlomų nominantų nuolat atsidurdavo ir tuometinis Gerb. seniūnas Alfonsas Šeputis.

Vis dėlto A. Šeputis kaskart mandagiai, bet tvirtai atsisakydavo būti minimas tarp labiausiai Švėkšnai nusipelniusių žmonių.

Diplomatija, santūrumas ir gebėjimas išlaikyti atstumą buvo ir, tikėtina, tebėra vienos ryškiausių jo savybių.

Nuo šių metų A. Šeputis seniūno pareigų jau nebeina, nors viešajame gyvenime, kaip žinia, buvusių seniūnų nebūna.

Todėl šiandien galima leisti sau pažvelgti į nueitą kelią iš didesnės laiko perspektyvos.

Vienerių metų įvertinimas čia būtų pernelyg kuklus.

Švėkšnos vairininko pareigose A. Šeputis dirbo 39 metus — laikotarpiu, per kurį keitėsi valdžios, politiniai vėjai ir ne viena kasdienybė.

Gebėjimas taip ilgai ir nuosekliai tarnauti bendruomenei savaime yra išskirtinis pasiekimas.

Todėl, tikintis, kad Gerb. seniūnas neįsižeis, šį kartą — net neatsiklausus skaitytojų nuomonės — Alfonsas Šeputis skelbiamas paskutinio Švėkšnos pusės amžiaus gyvavimo žmogumi.

Kodėl ne šimtmečio?

Todėl, kad šimtmečio žmogaus vardą norisi skirti kitam mūsų krašto pedagogui — tebūnie jam lengva žemelė.

O jei kas norėtų diskutuoti — tam visada lieka vidinis dialogas, nes tokia jau susiklostė dalia...

J.G.

---