Jonas Girskis
Perskaitęs rajoniniame laikraštyje straipsnį apie krūmų gausybėje paskendusį Vilkėno rūmų grožį, prisiminiau momentą, kuomet kartu su ugdytiniais apžiūrėjome šią vietą, parką. Vienas smalsus mokinys tąkart paklausė: „Ar ta skulptūra - „Rebeka“ dėl to tokia sutrupėjusi, kad jai 100 metų?“. Teko paaiškinti moksleiviui, kad nors ir ant šios skulptūros iškalti 1913 m., bet jie nėra tikrieji pagaminimo metai.
Perskaitęs rajoniniame laikraštyje straipsnį apie krūmų gausybėje paskendusį Vilkėno rūmų grožį, prisiminiau momentą, kuomet kartu su ugdytiniais apžiūrėjome šią vietą, parką. Vienas smalsus mokinys tąkart paklausė: „Ar ta skulptūra - „Rebeka“ dėl to tokia sutrupėjusi, kad jai 100 metų?“. Teko paaiškinti moksleiviui, kad nors ir ant šios skulptūros iškalti 1913 m., bet jie nėra tikrieji pagaminimo metai.
Vilkėno dvaras
Vilkėno dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1695 m., tada jis buvo pavaldus Švėkšnos dvarui. Dvaro, kaip savarankiško subjekto istorija prasideda 1820 m., kuomet Švėkšnos dvaro savininkas Jurgis Pliateris padalino jį į keturias dalis savo sūnums. Vilkėnai atiteko Pranciškui. Jo sūnus Aleksandras pastatydino iki šiol stovinčius neorenesanso stiliaus dviejų aukštų rūmus.
Pats dvaras Pliaterių globoje išliko iki XX a. pirmos pusės. XX a. Lietuvos istorijoje kupinas skaudžios patirties, pėdsakus paliko I ir II pasauliniai karai, Vokietijos nacionalistų vykdyta politika, sovietizacija. Sudėtingas laikmatis paliko žymę ir Vilkėno dvaro istorijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare šeimininkavo vokiečiai. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir jame apgyvendinti Rusijos kariuomenės daliniai. 1947 m. dvaro rūmuose buvo įkurti vaikų namai. Po to, kai dvaro rūmai 1980 m. atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai, dvaro grožis visiškai nyko akyse.
Panašu, kad rūmų laukė likimas kaip ir daugelio Lietuvos dvarų – išnykimas nuo žemės paviršiaus. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras grįžo į tikrųjų šeimininkų - Pliaterių rankas. Atkūrus teisę į nuosavybę, Švėkšnos dvarą atsiėmė grafienė Felicija Laima Broel – Pliaterienė. 2007 m. grafienės iniciatyva rūmai vėl atgavo dalį didybės. Buvo suremontuotas pastatas, tačiau statinio vidus vis dar yra baisios būklės, o iš kažkada buvusio nuostabaus grožio parko liko tik vardas.
Grįžkime prie „Rebekos“. Kodėl Vilkėno krūmų paunksmėje stūksančios skulptūros negalima pavadinti šimtamete?
1913 m. marmurinę skulptūrą „Rebeka“ auksinių vestuvių proga F. L. Pliaterienės vyro seneliui dovanojo dukterys. Rebeka – biblinis personažas, Abraomo Izaoko sūnaus žmona.
Kraštotyrininkų manymu, ši skulptūra - tai žinomo prancūzų skulptoriaus Luji Noelio darbas. Tačiau ant pjedestalo užrašyta J. Decpin, todėl galutinai nėra aiškus tikrasis skulptūros autorius.
Kūrinys 1981 m. išvežtas į Vilnių restauruoti, tačiau į Vilkėnus taip ir negrįžo. Vietoj jos ant to paties cementinio pjedestalo atsirado skulptūros gipsinė kopija.
Tikroji „Rebeka“ šiuo metu džiugina palangiškių akis. Ji pastatyta grafo Tiškevičiaus dvaro rožyne. Ten ji pervadinta – „Vandens nešėja“.
Nerimas dėl ateities
Laikas nestovi vietoje, Lietuvoje nyksta architektūrinis paveldas, dygsta nauji pastatai, keičiasi ir jų savininkai. Švėkšniškiams neramu – koks bus grafų Pliaterių turto likimas Švėkšnoje, kuris šiuo metu priklauso jau garbingo amžiaus sulaukusiai F. L. Pliaterienei.
Ar ateityje bendruomenė galės naudotis Švėkšnos dvaro sodybos kompleksu, atvesti svečius pasigrožėti parku? Kas atsitiks su kitu grafų turtu? Gal kada nors sugrįš „Rebeka“ arba „Vandens nešėja“ į tikruosius namus – Vilkėną?
