D. Gailiūnienės nuotr. Violeta Astrauskienė, renginio sumanytoja ir vedėja, švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ valdybos narė
Motinos dienos išvakarėse, švėkšniškiai popietę praleido kartu su svečiu, teatralu, Los Andželo lietuvių dramos sambūrio režisieriumi, Algimantu Žemaitaičiu.
Švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ valdybos narės V. Astrauskienės kvietimu, teatralas, Algimantas Žemaitaitis, su literatūriniais skaitymais Švėkšnoje lankėsi jau antrą kartą. Pirmoji viešnagė įvyko prieš ketverius metus.
Motinos dienos išvakarėse, švėkšniškiai popietę praleido kartu su svečiu, teatralu, Los Andželo lietuvių dramos sambūrio režisieriumi, Algimantu Žemaitaičiu.
Švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ valdybos narės V. Astrauskienės kvietimu, teatralas, Algimantas Žemaitaitis, su literatūriniais skaitymais Švėkšnoje lankėsi jau antrą kartą. Pirmoji viešnagė įvyko prieš ketverius metus.
Šių metų pavasariniai literatūriniai skaitymai buvo skirti K. Donelaičio 300 metų jubiliejui paminėti.
Donelaitis verčia branginti pasaulį ir save pačius, pasak jo – mūsų būtis yra vertybė, visa ko pamatas, Dievo tvarka. Būdamas ypatinga, daugialype ir įvairiabriaunia asmenybe, aukštinančia kūrybines jėgas.
Kas yra Donelaitis, kokios praėjusio ir dabartinio laiko sąsajos tarp donelaitiškos ir mūsų dabartinės epochos, žodį tarė ir mintimis pasidalino evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis.
Ar žmogus iki 20 m. yra pajėgus suprasti K. Donelaitį? Ar tik sulaukus metų brandos ir perkopus į antrąją gyvenimo pusę, kai esi suvalgęs pakankamai gyvenimiškos druskos, kada bandai sau atsakyti apie gyvenimo prasmę, gal tuomet ir kyla noras atsiversti Donelaitį? – bandė atsakyti seniūnas Alfonsas Šeputis, buvęs pedagogas.
Los Andželo lietuvių dramos sambūrio režisierius Algimantas Žemaitaitis skaitė ištraukas iš K. Donelaičio „Metų“, Stasio Santvaro, Bernardo Brazdžionio, Antano Gustaičio, Leonardo Andriekaus, Jono Aisčio, Fausto Kiršos, Salomėjos Neries, Vlado Šlaito kūrybą. Antroji skaitymų dalis buvo skirta švėkšniškiams ir Švėkšnai. Klausėmės Birutės Lengvenienės, Česlovos Rudienės, Rasvitos Kundrotaitės, Onos Žemaitytės, Petro Čeliausko, Violetos Astrauskienės ir kt. kūrybos.
Fleitos garsu, primenančiu paukščio čiulbėjimą, klausytojus džiugino švėkšniškė, gimnazistė Karolina Pūkytė.
Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Visoms mamoms Karolina dovanojo muzikinį sveikinimą.
Renginys užbaigtas Violetos Astrauskienės tapybos darbų parodos „Minčių ženklai“ pristatymu.
Literatūrinius skaitymus vainikavome laišku skirtu K. Donelaičiui. Visi literatūrinių skaitymų dalyviai – klausytojai ir atlikėjai, o jų būta virš šešių dešimčių, rašėme ir pasirašėme, jausdami jo šviesą, atsklindančią iš tolimos praeities, matydami mąslų jo žvilgsnį iš portreto, plevenant žvakės liepsnelei.
Kiekviena karta, kiekvienas žmogus Donelaitį atranda vis iš naujo. Turime susikūrę savo įvaizdį, bet tai ne trafaretas, o gyva, pulsuojanti versmė. Priglundi prie jos ir pajunti gaivią žodžio, minties, metaforos jėgą. Jeigu švenčiame 300 metų jubiliejų, vadinasi, yra vertybių, kurios amžinos, kurios nepasensta.
Donelaitis verčia branginti pasaulį ir save pačius, pasak jo – mūsų būtis yra vertybė, visa ko pamatas, Dievo tvarka. Būdamas ypatinga, daugialype ir įvairiabriaunia asmenybe, aukštinančia kūrybines jėgas.
Kas yra Donelaitis, kokios praėjusio ir dabartinio laiko sąsajos tarp donelaitiškos ir mūsų dabartinės epochos, žodį tarė ir mintimis pasidalino evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis.
Ar žmogus iki 20 m. yra pajėgus suprasti K. Donelaitį? Ar tik sulaukus metų brandos ir perkopus į antrąją gyvenimo pusę, kai esi suvalgęs pakankamai gyvenimiškos druskos, kada bandai sau atsakyti apie gyvenimo prasmę, gal tuomet ir kyla noras atsiversti Donelaitį? – bandė atsakyti seniūnas Alfonsas Šeputis, buvęs pedagogas.
Los Andželo lietuvių dramos sambūrio režisierius Algimantas Žemaitaitis skaitė ištraukas iš K. Donelaičio „Metų“, Stasio Santvaro, Bernardo Brazdžionio, Antano Gustaičio, Leonardo Andriekaus, Jono Aisčio, Fausto Kiršos, Salomėjos Neries, Vlado Šlaito kūrybą. Antroji skaitymų dalis buvo skirta švėkšniškiams ir Švėkšnai. Klausėmės Birutės Lengvenienės, Česlovos Rudienės, Rasvitos Kundrotaitės, Onos Žemaitytės, Petro Čeliausko, Violetos Astrauskienės ir kt. kūrybos.
Fleitos garsu, primenančiu paukščio čiulbėjimą, klausytojus džiugino švėkšniškė, gimnazistė Karolina Pūkytė.
Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Visoms mamoms Karolina dovanojo muzikinį sveikinimą.
Renginys užbaigtas Violetos Astrauskienės tapybos darbų parodos „Minčių ženklai“ pristatymu.
Literatūrinius skaitymus vainikavome laišku skirtu K. Donelaičiui. Visi literatūrinių skaitymų dalyviai – klausytojai ir atlikėjai, o jų būta virš šešių dešimčių, rašėme ir pasirašėme, jausdami jo šviesą, atsklindančią iš tolimos praeities, matydami mąslų jo žvilgsnį iš portreto, plevenant žvakės liepsnelei.
Kiekviena karta, kiekvienas žmogus Donelaitį atranda vis iš naujo. Turime susikūrę savo įvaizdį, bet tai ne trafaretas, o gyva, pulsuojanti versmė. Priglundi prie jos ir pajunti gaivią žodžio, minties, metaforos jėgą. Jeigu švenčiame 300 metų jubiliejų, vadinasi, yra vertybių, kurios amžinos, kurios nepasensta.
