Felicija Laimė Verešilkaitė Broel Pliaterienė gimė 1921 m. kovo 1 d. Kairiuose, Šiaulių apskrityje. Šeima netrukus persikėlė į Kauną. Čia baigusi šv. Kazimiero mergaičių gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo prancūzų kalbą. Vokiečiams uždarius universitetą, studijas tęsė Vilniaus universitete ir 1942 m. įgijo filologės romanistės specialybę.
1942 – 1943 m. Žemaičių Naumiestyje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Pagal specialybę ji dirbti negalėjo, nes vokiečių okupacinė valdžia karo metais Lietuvoje draudė mokyklose dėstyti prancūzų kalbą.
1942 – 1943 m. Žemaičių Naumiestyje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Pagal specialybę ji dirbti negalėjo, nes vokiečių okupacinė valdžia karo metais Lietuvoje draudė mokyklose dėstyti prancūzų kalbą.
1943 m. liepos 1 d. ištekėjo už švėkšniškio grafo Aleksandro Adomo Broel Pliaterio, persikėlė į Švėkšną ir dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. Sovietinei armijai artėjant prie Švėkšnos, 1944 m. spalio 8 d. kartu su vyru, mama bei sesers šeima, paliko Švėkšną ir arkliais tris mėnesius keliavo į Vokietiją. Ten dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje, dėstė lietuviškoje mokykloje, dirbo įvairius darbus.
1949 m. kartu su vyru ir mama išvyko gyventi į JAV. Pradžioj įsikūrė Čikagoje ir dirbo įvairiose įstaigose, studijavo Čikagos universitete, planuodama ginti mokslo daktaro disertaciją ir prancūzų kalbą. Vyrui gavus darbą Vašingtone, šeima persikėlė ten, ir studijas teko nutraukti.
Nuo 1963 m. dirbo Vašingtono Nacionalinėje medicinos bibliotekoje mokslinės informacijos specialiste – indeksuodavo medicininę literatūrą prancūzų, vokiečių, lietuvių, anglų ir keliomis kitomis kalbomis, kurias gerai mokėjo. Savo darbą F. L. Pliaterienė mėgo ir , būdama solidaus amžiaus, ilgai darbavosi šioje srityje.
Gražiai ir taisyklingai kalbėjo lietuviškai, be amerikietiškojo akcento. Išsaugojo Lietuvos pilietybę bei buvo tikra Lietuvos patriotė, labai mylėjo Lietuvą, Švėkšną. Į visus žiūrėjo su pagarba, ypač gerbė tremtinius.
F. L. Pliaterienė kasmet kelis mėnesius vasaromis praleisdavo Švėkšnoje, dalyvavo miestelio visuomeniniame gyvenime, labdaros akcijose, remdavo Švėkšnoje ir kitur organizuojamus kultūros renginius. Buvo aktyvi bei kritiška Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos nare. Už nuopelnus miesteliui apdovanota didžiausiu Švėkšnos prizu šv. Jokūbo statulėle.
Savo lėšomis tvarkė 1993 m. jai paveldėjimo teise atitekusius Švėkšnos ir Vilkėno dvarų pasatus. Švėkšnos kapinėse atnaujino Pliaterių giminės mauzoliejų, antkapinius paminklus. Rūpinosi Švėkšnos parko gėlynų tvarkymu. Atstatė beveik visiškai sugriautą Švėkšnos dvaro oficiną; restauravo Genovaitės vilą (išorę, vidų, kolonų salę), kur jai dalyvaujant vykdavo E. Pliaterytės atminimo draugijos kultūriniai renginiai, buvo organizuojamos parodos. Mielai bendraudavo su atvykusiais ekskursantais.
Visada svajojo sugrįžti gyventi į Lietuvą, Švėkšną, kai žydės obelys.
Mirė grafienė 2015 m. spalio 26 d. Vašingtone.
Mūsų gyvenimas – amžiaus srovenimas:
vaiko čiauškėjimas, jauno čiulbėjimas,
artimui savo gero linkėjimas,
įsiliepsnojus – rožės žydėjimas,
įsidienojus – bitės dūzgimas,
po kruopelytę medaus rinkimas,
po šapelytį naštos kėlimas –
vis nesiliaujantis skruzdės skubėjimas,
į Amžinybę lėtas artėjimas,
atlikus misiją – Atsidūsėjimas...
(E. R. Cemnolonskienė)
1949 m. kartu su vyru ir mama išvyko gyventi į JAV. Pradžioj įsikūrė Čikagoje ir dirbo įvairiose įstaigose, studijavo Čikagos universitete, planuodama ginti mokslo daktaro disertaciją ir prancūzų kalbą. Vyrui gavus darbą Vašingtone, šeima persikėlė ten, ir studijas teko nutraukti.
Nuo 1963 m. dirbo Vašingtono Nacionalinėje medicinos bibliotekoje mokslinės informacijos specialiste – indeksuodavo medicininę literatūrą prancūzų, vokiečių, lietuvių, anglų ir keliomis kitomis kalbomis, kurias gerai mokėjo. Savo darbą F. L. Pliaterienė mėgo ir , būdama solidaus amžiaus, ilgai darbavosi šioje srityje.
Gražiai ir taisyklingai kalbėjo lietuviškai, be amerikietiškojo akcento. Išsaugojo Lietuvos pilietybę bei buvo tikra Lietuvos patriotė, labai mylėjo Lietuvą, Švėkšną. Į visus žiūrėjo su pagarba, ypač gerbė tremtinius.
F. L. Pliaterienė kasmet kelis mėnesius vasaromis praleisdavo Švėkšnoje, dalyvavo miestelio visuomeniniame gyvenime, labdaros akcijose, remdavo Švėkšnoje ir kitur organizuojamus kultūros renginius. Buvo aktyvi bei kritiška Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos nare. Už nuopelnus miesteliui apdovanota didžiausiu Švėkšnos prizu šv. Jokūbo statulėle.
Savo lėšomis tvarkė 1993 m. jai paveldėjimo teise atitekusius Švėkšnos ir Vilkėno dvarų pasatus. Švėkšnos kapinėse atnaujino Pliaterių giminės mauzoliejų, antkapinius paminklus. Rūpinosi Švėkšnos parko gėlynų tvarkymu. Atstatė beveik visiškai sugriautą Švėkšnos dvaro oficiną; restauravo Genovaitės vilą (išorę, vidų, kolonų salę), kur jai dalyvaujant vykdavo E. Pliaterytės atminimo draugijos kultūriniai renginiai, buvo organizuojamos parodos. Mielai bendraudavo su atvykusiais ekskursantais.
Visada svajojo sugrįžti gyventi į Lietuvą, Švėkšną, kai žydės obelys.
Mirė grafienė 2015 m. spalio 26 d. Vašingtone.
Mūsų gyvenimas – amžiaus srovenimas:
vaiko čiauškėjimas, jauno čiulbėjimas,
artimui savo gero linkėjimas,
įsiliepsnojus – rožės žydėjimas,
įsidienojus – bitės dūzgimas,
po kruopelytę medaus rinkimas,
po šapelytį naštos kėlimas –
vis nesiliaujantis skruzdės skubėjimas,
į Amžinybę lėtas artėjimas,
atlikus misiją – Atsidūsėjimas...
(E. R. Cemnolonskienė)
E. Pliaterytės atminimo draugija
Švėkšnos skyrius
Švėkšnos skyrius
