Gerda BELOKOPYTOVA
Kiek daug vienas žmogus per savo gyvenimą gali patirti, kiek daug nuveikti. Spektakliai, vestuvių ir laidotuvių fotografavimas, jų filmavimas, klipų kūrimas, darbas televizijoje, autorinių laidų kūrimas, kūrybinės veiklos pakilimas, grimzdimas į alkoholizmo liūną, gyvenimas visų užmirštam ir vėl bandymas susitvarkyti visa, ką pats kažkada sugriovė – tai jau trečius metus Švėkšnoje gyvenančio Antano Bružo spalvingo gyvenimo istorija.
Kiek daug vienas žmogus per savo gyvenimą gali patirti, kiek daug nuveikti. Spektakliai, vestuvių ir laidotuvių fotografavimas, jų filmavimas, klipų kūrimas, darbas televizijoje, autorinių laidų kūrimas, kūrybinės veiklos pakilimas, grimzdimas į alkoholizmo liūną, gyvenimas visų užmirštam ir vėl bandymas susitvarkyti visa, ką pats kažkada sugriovė – tai jau trečius metus Švėkšnoje gyvenančio Antano Bružo spalvingo gyvenimo istorija.
Jaunuolio ambicijos
Baigęs Žemaičių Kavarijos vidurinę mokyklą Antanas įstojo į Klaipėdos koncervatoriją, mokėsi aktorystės meno. Ilgai ten neužsibuvo, po metų mokslus metė. ,,Tas jaunatviškas maksimalizmas privedė iki to, kad aš koncervatoriją praradau, tačiau net vieneri metai suteikė labai daug žinių, o toliau mano gyvenimas labai jau spalvingai klostėsi“, - sakė vyriškis. Susituokė jis labai anksti, bet greitai santuoka iširo. Antanas dirbo įvairiausius darbus nuo fermos darbininko iki apsauginio, tačiau kartais jam tekdavo ir spektakliuose vaidinti Plungės ,,Žemaičių teatre“. ,,Kaip mėgėjiškas teatras mes buvome labai daug pasiekęs, nugriebęs respublikinius laurus. Tai buvo mano pirmasis vadinamasis sužvaigždėjimas, kai einant Plungėje visi tave pažinojo“, - neslėpė Antanas. Tuomet jis pradėjo užsiimti fotografavimu, draugas pasiūlė jam padėti fotografuojant vestuves. Taip prasidėjo Antano, kaip vestuvių ir laidotuvių fotografo kelias. Tuo pačiu metu minėtasis Antano draugas turėjo įsigijęs profesionalią vaizdo kamerą, kuri tais laikais buvo itin retas dalykas. Mažeikiuose jauni vaikinai sumanė įsirengti televizinę studiją, jų laidas rodydavo per Mažeikių kabelinę televiziją. Vadinosi ji ,,Studija ful“. ,,Ką tai reiškia, aš pats nežinau“, - sakė Antanas. Jų laidelė gyvavo tik vienerius metus, bet Antano nuomone, tie metai buvo vieni gražiausių jo gyvenime. ,,Man pavyko pakalbinti visas tuometes Lietuvos garsiausias estrados žvaigždes: V. Kernagį, S. Povilaitį, J. Miščiukaitę ir kt. Kalbinome ir tuometį Premjerą A. Šleževičių. Šioje situacijoje man maloniausia buvo tai, kad prieš mus Premjerą norėjo pakalbinti Lietuvos televizija, bet jis atsisakė, o su muumis pakalbėti sutiko, - gyrėsi Antanas. – Vaikščiojau pasipūtęs lyg A. Šleževičius būtų mane kalbinęs, o ne aš jį“. Vyriškis neslėpė, jog didybės manija jį dažnai užvaldydavusi. ,,Nors mano tėvai paprasti kaimo žmonės, ūkininkai, tačiau aš visuomet norėjau būti matomas, pripažintas“, - pasakojo jis. Po tokių filmavimų, kaip pats Antanas sakė, jis ir ,,užsikrėtė“ filmavimu.
Baigęs Žemaičių Kavarijos vidurinę mokyklą Antanas įstojo į Klaipėdos koncervatoriją, mokėsi aktorystės meno. Ilgai ten neužsibuvo, po metų mokslus metė. ,,Tas jaunatviškas maksimalizmas privedė iki to, kad aš koncervatoriją praradau, tačiau net vieneri metai suteikė labai daug žinių, o toliau mano gyvenimas labai jau spalvingai klostėsi“, - sakė vyriškis. Susituokė jis labai anksti, bet greitai santuoka iširo. Antanas dirbo įvairiausius darbus nuo fermos darbininko iki apsauginio, tačiau kartais jam tekdavo ir spektakliuose vaidinti Plungės ,,Žemaičių teatre“. ,,Kaip mėgėjiškas teatras mes buvome labai daug pasiekęs, nugriebęs respublikinius laurus. Tai buvo mano pirmasis vadinamasis sužvaigždėjimas, kai einant Plungėje visi tave pažinojo“, - neslėpė Antanas. Tuomet jis pradėjo užsiimti fotografavimu, draugas pasiūlė jam padėti fotografuojant vestuves. Taip prasidėjo Antano, kaip vestuvių ir laidotuvių fotografo kelias. Tuo pačiu metu minėtasis Antano draugas turėjo įsigijęs profesionalią vaizdo kamerą, kuri tais laikais buvo itin retas dalykas. Mažeikiuose jauni vaikinai sumanė įsirengti televizinę studiją, jų laidas rodydavo per Mažeikių kabelinę televiziją. Vadinosi ji ,,Studija ful“. ,,Ką tai reiškia, aš pats nežinau“, - sakė Antanas. Jų laidelė gyvavo tik vienerius metus, bet Antano nuomone, tie metai buvo vieni gražiausių jo gyvenime. ,,Man pavyko pakalbinti visas tuometes Lietuvos garsiausias estrados žvaigždes: V. Kernagį, S. Povilaitį, J. Miščiukaitę ir kt. Kalbinome ir tuometį Premjerą A. Šleževičių. Šioje situacijoje man maloniausia buvo tai, kad prieš mus Premjerą norėjo pakalbinti Lietuvos televizija, bet jis atsisakė, o su muumis pakalbėti sutiko, - gyrėsi Antanas. – Vaikščiojau pasipūtęs lyg A. Šleževičius būtų mane kalbinęs, o ne aš jį“. Vyriškis neslėpė, jog didybės manija jį dažnai užvaldydavusi. ,,Nors mano tėvai paprasti kaimo žmonės, ūkininkai, tačiau aš visuomet norėjau būti matomas, pripažintas“, - pasakojo jis. Po tokių filmavimų, kaip pats Antanas sakė, jis ir ,,užsikrėtė“ filmavimu.
Vaizdo klipai
Tuomet iš Mažeikių Antanas persikraustė į Plungę. Įsigijęs kamerą pradėjo filmuoti pats. ,,Tik supratau, kad man vien filmuoti vestuves nepakanka, taip po vieną atsirado vis nauji mano klipai, tuomet tapau labai populiarus ne tik kaip operatorius, bet ir kaip randantis įvairių režisūrinių sprendimų“, - sakė Antanas. Apie 10 metų Antanas dirbo vestuvių operatoriumi, o darbo per tuos metus buvę išties nemažai, pasitaikydavo net tokių metų, kai visai neturėdavo laisvų savaitgalių.
Tuo metu Lietuvoje populiarėjo pop muzika, masiškai kūrėsi naujos muzikinės grupės. Šios klipus darydavo tam, pasak Antano, jog grupės taptų žinomomis. ,,Kai kurie klipai tuo metu buvo pasiekę tikrai neblogą lygmenį, ypač grupės Trigrašis klipas ,,Stulgėnų samagonas“. Jis pasklido po visą mūsų Lietuvėle. Po šio klipo pasirodymo net tuometis ministras davė nurodymus, kad surastų naminės degtinės gamintojų buveines. Man liepė jų ieškojimuose taip pat dalyvauti. Per mėnesį tame kaime apie 30 jų surado“, - prisiminimais dalijosi Antanas.
Tuomet iš Mažeikių Antanas persikraustė į Plungę. Įsigijęs kamerą pradėjo filmuoti pats. ,,Tik supratau, kad man vien filmuoti vestuves nepakanka, taip po vieną atsirado vis nauji mano klipai, tuomet tapau labai populiarus ne tik kaip operatorius, bet ir kaip randantis įvairių režisūrinių sprendimų“, - sakė Antanas. Apie 10 metų Antanas dirbo vestuvių operatoriumi, o darbo per tuos metus buvę išties nemažai, pasitaikydavo net tokių metų, kai visai neturėdavo laisvų savaitgalių.
Tuo metu Lietuvoje populiarėjo pop muzika, masiškai kūrėsi naujos muzikinės grupės. Šios klipus darydavo tam, pasak Antano, jog grupės taptų žinomomis. ,,Kai kurie klipai tuo metu buvo pasiekę tikrai neblogą lygmenį, ypač grupės Trigrašis klipas ,,Stulgėnų samagonas“. Jis pasklido po visą mūsų Lietuvėle. Po šio klipo pasirodymo net tuometis ministras davė nurodymus, kad surastų naminės degtinės gamintojų buveines. Man liepė jų ieškojimuose taip pat dalyvauti. Per mėnesį tame kaime apie 30 jų surado“, - prisiminimais dalijosi Antanas.
Laida Plungės televizijoje
Antanas pasakojo, kad Plungės kabelinėje televizijoje turėjo savo laidą, kurioje buvo ir operatorius, ir vedantysis. Po kurio laiko pradėjo prašytis pagalbos iš vietinių estrados žvaigžių, kad jie pabūtų laidos vedėjais. ,,Reportažai buvo įvairiapusiški, vykdavome į naktinius reidus ir pan. Tuomet su manimi sveikindavosi nuo eilinio ,,bomžo“ iki aukštas pareigas užimančių žmonių“, - sakė Antanas.
Ir vėl į Mažeikius
Sukūręs naują šeimą, Antanas su žmona išsikraustė į Mažeikius. Ten vyriškiui teko mąstyti, kokios veiklos imtis. Profesijos jis neturėjo, o jos ir nenorėjo turėti. ,,Buvau įklimpęs į filmavimą ir tik su tuo siejau savo veiklą. Taip man kilo idėja daryti savo autorines laidas“, - sakė Antanas. Mažeikių kabelinei televizijai pasiūlė laidą ,,Pasirokomi žemaitiškai“. Kalbino jis visą visuomeninę terpę: nuo narkomanų iki aukštas pareigas užimančių žmonių, bet tik žemaitiškai. ,,Žmones papirkau tuo tikru žemaitišku nuoširdumu“, - sakė Antanas. Deja, šeimyninis gyvenimas nesiklostė taip sklandžiai – skyrybos su antrąja žmona. Antanas neslėpė, jog po truputėlį pradėjo vis labiau klimpti į alkoholizmo liūną. ,,Aš tai jutau, bet sau niekaip negalėjau pripažinti, nebegalėjau savęs kontroliuoti, nors man atrodė, kad viskas yra gerai“, - atviravo Antanas. Tiesa, tuo metu jo kuriama laida buvo itin mėgiama žmonių.
Įdomi laidotuvių fotografo, filmuotojo patirtis
Anksčiau buvo itin populiaru fotografuoti laidotuves. ,,Tiesą sakant tuomet žmonės mirdavo masiškai ir labai populiarus tuomet buvo jų fotografavimas. Fotografo laidotuvėms ieškodavo pirmiau negu klebono“, - prisiminimais dalijosi Antanas. Dabar gal kiek keistai nuskamba kiti Antano ištarti žodžiai ,,laidotuves tekdavo ir filmuoti“. Taip taip, čia viskas teisinga. ,,Man tai daryti savotiškai patikdavo. Galėdavau atskirti, kai žmonės nuoširdžiai rauda, o kiti – dirbtinai. Kam tokio filmo reikia? Kartais giminaičiai nespėdavo grįžti, todėl gavę filmuotą medžiagą turėjo galimybę tarsi dalyvauti laidotuvėse, atsisveikinti su mirusiu žmogumi“, - pasakojo Antanas.
Darbas su profesionalais
Antano keliai pasuko ir vėl kita linkme – į Klaipėdą. Dirbo jis tuometėje Vakarų Lietuvos televizijoje su didele profesionalia komanda. ,,Ten labai daug išmokau, nes iki to buvau savamokslis, tik man tuomet atrodė, kad esu profesionalas, tačiau ten gavau labai daug kritikos. Jos, aišku, nepripažinau“, - teigė Antanas. Jis neslėpė, kad pamatė ir daug neigiamų tokios televizijos pusių, pavyzdžiui, dirbtinių reportažų. Deja, Antanas ten įsidarbino tikrai nelaiku, darbuotojams nebemokėjo atlyginimų. Atlygio Antanas negavo 4 mėnesius. Tik niekam apie tai, jog neturi net už ką valgyti nusipirkti, nesisakė. Visiems bandė įrodyti, kad viskas gerai. Sunkios buvo badavimo pasėkmės – susirgo tuberkulioze. Išsigydė. Tik kita bėda vis labiau valdė Antaną – alkoholis. ,,Galiausiai pasidariau niekam nebereikalingas, žmonės manimi nebepasitikėdavo. Tai natūralu. Juk negalėdavau pradėti filmuoti vestuvių neišgėręs, o kaip jas baigdavau filmuoti net nebeprisimindavau. Tačiau kelis metus man dar sekėsi taip dirbti“, - neslėpė Antanas.
Antanas pasakojo, kad Plungės kabelinėje televizijoje turėjo savo laidą, kurioje buvo ir operatorius, ir vedantysis. Po kurio laiko pradėjo prašytis pagalbos iš vietinių estrados žvaigžių, kad jie pabūtų laidos vedėjais. ,,Reportažai buvo įvairiapusiški, vykdavome į naktinius reidus ir pan. Tuomet su manimi sveikindavosi nuo eilinio ,,bomžo“ iki aukštas pareigas užimančių žmonių“, - sakė Antanas.
Ir vėl į Mažeikius
Sukūręs naują šeimą, Antanas su žmona išsikraustė į Mažeikius. Ten vyriškiui teko mąstyti, kokios veiklos imtis. Profesijos jis neturėjo, o jos ir nenorėjo turėti. ,,Buvau įklimpęs į filmavimą ir tik su tuo siejau savo veiklą. Taip man kilo idėja daryti savo autorines laidas“, - sakė Antanas. Mažeikių kabelinei televizijai pasiūlė laidą ,,Pasirokomi žemaitiškai“. Kalbino jis visą visuomeninę terpę: nuo narkomanų iki aukštas pareigas užimančių žmonių, bet tik žemaitiškai. ,,Žmones papirkau tuo tikru žemaitišku nuoširdumu“, - sakė Antanas. Deja, šeimyninis gyvenimas nesiklostė taip sklandžiai – skyrybos su antrąja žmona. Antanas neslėpė, jog po truputėlį pradėjo vis labiau klimpti į alkoholizmo liūną. ,,Aš tai jutau, bet sau niekaip negalėjau pripažinti, nebegalėjau savęs kontroliuoti, nors man atrodė, kad viskas yra gerai“, - atviravo Antanas. Tiesa, tuo metu jo kuriama laida buvo itin mėgiama žmonių.
Įdomi laidotuvių fotografo, filmuotojo patirtis
Anksčiau buvo itin populiaru fotografuoti laidotuves. ,,Tiesą sakant tuomet žmonės mirdavo masiškai ir labai populiarus tuomet buvo jų fotografavimas. Fotografo laidotuvėms ieškodavo pirmiau negu klebono“, - prisiminimais dalijosi Antanas. Dabar gal kiek keistai nuskamba kiti Antano ištarti žodžiai ,,laidotuves tekdavo ir filmuoti“. Taip taip, čia viskas teisinga. ,,Man tai daryti savotiškai patikdavo. Galėdavau atskirti, kai žmonės nuoširdžiai rauda, o kiti – dirbtinai. Kam tokio filmo reikia? Kartais giminaičiai nespėdavo grįžti, todėl gavę filmuotą medžiagą turėjo galimybę tarsi dalyvauti laidotuvėse, atsisveikinti su mirusiu žmogumi“, - pasakojo Antanas.
Darbas su profesionalais
Antano keliai pasuko ir vėl kita linkme – į Klaipėdą. Dirbo jis tuometėje Vakarų Lietuvos televizijoje su didele profesionalia komanda. ,,Ten labai daug išmokau, nes iki to buvau savamokslis, tik man tuomet atrodė, kad esu profesionalas, tačiau ten gavau labai daug kritikos. Jos, aišku, nepripažinau“, - teigė Antanas. Jis neslėpė, kad pamatė ir daug neigiamų tokios televizijos pusių, pavyzdžiui, dirbtinių reportažų. Deja, Antanas ten įsidarbino tikrai nelaiku, darbuotojams nebemokėjo atlyginimų. Atlygio Antanas negavo 4 mėnesius. Tik niekam apie tai, jog neturi net už ką valgyti nusipirkti, nesisakė. Visiems bandė įrodyti, kad viskas gerai. Sunkios buvo badavimo pasėkmės – susirgo tuberkulioze. Išsigydė. Tik kita bėda vis labiau valdė Antaną – alkoholis. ,,Galiausiai pasidariau niekam nebereikalingas, žmonės manimi nebepasitikėdavo. Tai natūralu. Juk negalėdavau pradėti filmuoti vestuvių neišgėręs, o kaip jas baigdavau filmuoti net nebeprisimindavau. Tačiau kelis metus man dar sekėsi taip dirbti“, - neslėpė Antanas.
Pirmasis blaivybės etapas
Vis dėlto Antanas atsidūrė Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamento Priklausomybių ligų skyriuje. Po gydymo apie metus praleido blaiviai. ,,Tačiau per anksti patikėjau, kad esu stiprus ir galiu atsilaikyti“, - pasakojo Antanas. Paslapčiomis, apgaudinėdamas save, kad truputėlį galima išgerti, Antanas ir vėl nugrimzdo į alkoholio balą. Tik šį kartą į dar gilesnę.
Antrasis blaivybės etapas
Artimieji Antano nepaliko vieno, stengėsi jam padėti. Antras kartas tame pačiame Priklausomybių ligų skyriuje nepadėjo. ,,Blaivybėje prabuvau dar trumpiau - pusmetį, - atvirai sakė Antanas. – Savyje vis tiek nepatikėjau turintis bėdą ir vis dar maniau esantis žvaigždė“.
Gydėsi dar 3 kartus
Kaskart išklausius gydymo programą Antanas vis labiau ritosi žemyn. Artimieji neteko vilties. Darbo neturėjo, pinigų taip pat... Antanas buvo išradingas, sugebėdavo jų gauti iš kitų žmonių. Galiausiai net ir namuose esančius vaistus, kuriuose būdavo spirito, išgerdavo. Vis dėlto Antanas nusprendė: arba žudosi, arba dar kartą atvažiuoja gydytis. Pasirinko antrąjį variantą ir po sunkios kovos su velnio lašais gali didžiuotis, jog nebegeria kiek daugiau nei trejus metus. ,,Mūsų, alkoholikų, gyvenimas – kasdienė kova su šia liga. Jei paragausi bent vieną lašelį, traukinys ir vėl pajudės“, - įspėjo jis.
Vis dėlto Antanas atsidūrė Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamento Priklausomybių ligų skyriuje. Po gydymo apie metus praleido blaiviai. ,,Tačiau per anksti patikėjau, kad esu stiprus ir galiu atsilaikyti“, - pasakojo Antanas. Paslapčiomis, apgaudinėdamas save, kad truputėlį galima išgerti, Antanas ir vėl nugrimzdo į alkoholio balą. Tik šį kartą į dar gilesnę.
Antrasis blaivybės etapas
Artimieji Antano nepaliko vieno, stengėsi jam padėti. Antras kartas tame pačiame Priklausomybių ligų skyriuje nepadėjo. ,,Blaivybėje prabuvau dar trumpiau - pusmetį, - atvirai sakė Antanas. – Savyje vis tiek nepatikėjau turintis bėdą ir vis dar maniau esantis žvaigždė“.
Gydėsi dar 3 kartus
Kaskart išklausius gydymo programą Antanas vis labiau ritosi žemyn. Artimieji neteko vilties. Darbo neturėjo, pinigų taip pat... Antanas buvo išradingas, sugebėdavo jų gauti iš kitų žmonių. Galiausiai net ir namuose esančius vaistus, kuriuose būdavo spirito, išgerdavo. Vis dėlto Antanas nusprendė: arba žudosi, arba dar kartą atvažiuoja gydytis. Pasirinko antrąjį variantą ir po sunkios kovos su velnio lašais gali didžiuotis, jog nebegeria kiek daugiau nei trejus metus. ,,Mūsų, alkoholikų, gyvenimas – kasdienė kova su šia liga. Jei paragausi bent vieną lašelį, traukinys ir vėl pajudės“, - įspėjo jis.
Naujas gyvenimas Švėkšnoje
Dabar Antanas gyvena naują gyvenimą. Apsigyveno Švėkšnoje, įsidarbino tame pačiame Priklausomybių ligų skyriuje sanitaru, kuriame gydėsi pats. ,,Norėjau padėti ir kitiems, ir pačiam sau“, - teigė Antanas. Dar vyriškis, padedamas Artūro Mažrimo ir Valdo Bagdono, subūrė Anoniminių alkoholikų grupę. Kiekvieną savaitę, penktadienį, vyskta grupės užsiėmimai. Į juos atvyksta net gydęsi Švėkšnoje žmonės, jie dalinasi savo patirtimi ir pan. ,,Dabar viskas atrodo kitaip, net ir iškilusios problemos nebe tokios baisios, nes jas galiu pats tvarkyti. Svarbiausia, po truputį sugrįžta žmonių pasitikėjimas“, - neslėpė Antanas.
Dabar Antanas gyvena naują gyvenimą. Apsigyveno Švėkšnoje, įsidarbino tame pačiame Priklausomybių ligų skyriuje sanitaru, kuriame gydėsi pats. ,,Norėjau padėti ir kitiems, ir pačiam sau“, - teigė Antanas. Dar vyriškis, padedamas Artūro Mažrimo ir Valdo Bagdono, subūrė Anoniminių alkoholikų grupę. Kiekvieną savaitę, penktadienį, vyskta grupės užsiėmimai. Į juos atvyksta net gydęsi Švėkšnoje žmonės, jie dalinasi savo patirtimi ir pan. ,,Dabar viskas atrodo kitaip, net ir iškilusios problemos nebe tokios baisios, nes jas galiu pats tvarkyti. Svarbiausia, po truputį sugrįžta žmonių pasitikėjimas“, - neslėpė Antanas.
