Monika Žąsytienė
2013 m. balandžio 5 dieną Švėkšnos darželis-lopšelis visus darželio bendruomenės narius pakvietė į neeilinį renginį, kurio metu buvo minimi tarmių metai.
Vaikučiai buvo pasipuošę tautiniais rūbais, kalbėjo savo – žemaičių tarme. Renginį vedė darželio auklėtoja R. Toleikienė, kuri pasakojo, jog tarmiškai kalbėjo jos seneliai, tėvai ir ji pati visą gyvenimą kalbėjusi žemaitiškai. Ragino visus susirinkusius nesigėdyti kalbėti žemaitiškai, didžiuotis savo kalbos išskirtinumu ir prisipažino, jog pati labai didžiuojasi, jog moka ir kalba žemaitiškai.
2013 m. balandžio 5 dieną Švėkšnos darželis-lopšelis visus darželio bendruomenės narius pakvietė į neeilinį renginį, kurio metu buvo minimi tarmių metai.
Vaikučiai buvo pasipuošę tautiniais rūbais, kalbėjo savo – žemaičių tarme. Renginį vedė darželio auklėtoja R. Toleikienė, kuri pasakojo, jog tarmiškai kalbėjo jos seneliai, tėvai ir ji pati visą gyvenimą kalbėjusi žemaitiškai. Ragino visus susirinkusius nesigėdyti kalbėti žemaitiškai, didžiuotis savo kalbos išskirtinumu ir prisipažino, jog pati labai didžiuojasi, jog moka ir kalba žemaitiškai.
Žemaičių tarmė yra išskirstoma į patarmes, o šios į šnektas. Pagal žodžio duona tarimą patarmes kalbininkai neretai vadina sugalvotais dounininkų, dūnininkų, donininkų vardais. Šiuo atveju, švėkšniškiai yra priskiriami dūnininkams. Dar smulkesniu skirstymu, švėkšniškiai priskiriami Švėkšnos-Gardamo šnektai. Šia šnekta kalbama keliolikoje kaimų. Švėkšnos šnekta turi daugelį varniškių šnektai būdingų ypatybių, tačiau daug kuo ir skiriasi. Švėkšniškių šnekta tik iš rytų ir pietų ribojasi su kitomis varniškių šnektomis; šiaurėje ji ribojasi su kretingiškiais, vakaruose – su Klaipėdos krašto žemaičiais.
Švėkšnos šnekta nuo kaimyninių šnektų gana aiškiai skiriasi garsynu. Vietoje bendrinės kalbos ie, uo, taria i, u (pvz.: sîna „siena“, dûd „duoda“, važ‘û „važiuoja“). Vietoje an, am, en, em švėkšniškiai beveik visuose žodžiuose taria ọn, ọm, ẹn, ẹm (pvz.: rọ̃nka „ranka“, sộmtis „samtis“, lệŋks „lenkas“). Bendrinės kalbos ą, ę keičia į ọ·, ẹ· (pvz.: žọ·sîtẹs „Žąsytis“, drọ̃sọ̀s „drąsus“), kartais vietoje ą, ę ištariami dvigarsiai (pvz.: vẹ̀skọn „viską“, kọ̃n „ką“). Nepameluosime sakydami, jog švėkšniškiai beveik nevartoja dvibalsių ai, ei (pvz.: gèrã „gerai“, gràžẽ „gražiai“, pẽlis „peilis“), dvibalsiai išlikę nedaugelyje žodžių (pvz.: dãina „daina“, mêiẹ ‚meilė“). Išskirtinis bruožas švėkšniškių šnektoje – balsis e prieš kietą priebalsį netariamas, jis visada virsta a (pvz.: mãtu „metų“, nãk „neik“, sànà „sena“), toks tarimas dėsningas tik senesnių žmonių kalboje. Dar iš senesnių dalykų galima būtų paminėti priebalsio j išlaikymą prieš užpakalinius balsius. Švėkšniškiai (kaip ir veiviržėniškiai) dažnai sako pasìjiemjâu „pasiėmiau“, naìždevjau „neišdaviau“.
Gaila, kad nemaža dalis išvardintų šnektos ypatybių tik teorinės ir vis rečiau naudojamos praktikoje.
Tačiau džiugu, jog tradicijos iš kartos į kartą perduodamos jaunajai kartai. Darželio auklėtiniai deklamavo, dainavo, mynė mįsles ir visa tai darė žemaitiškai! Dainose ir eilėse girdėjosi aiški žemaičių tarmė „baltą žọsį peša“, „katins jûds, katins jûds“, vaikai kvietė tėvelius į ratelį, dainuodami šoko lietuvių liaudies šokius. O paklausti, ar supranta žemaičių kalbą, choru šaukė „Taip!“.
Švėkšnos šnekta nuo kaimyninių šnektų gana aiškiai skiriasi garsynu. Vietoje bendrinės kalbos ie, uo, taria i, u (pvz.: sîna „siena“, dûd „duoda“, važ‘û „važiuoja“). Vietoje an, am, en, em švėkšniškiai beveik visuose žodžiuose taria ọn, ọm, ẹn, ẹm (pvz.: rọ̃nka „ranka“, sộmtis „samtis“, lệŋks „lenkas“). Bendrinės kalbos ą, ę keičia į ọ·, ẹ· (pvz.: žọ·sîtẹs „Žąsytis“, drọ̃sọ̀s „drąsus“), kartais vietoje ą, ę ištariami dvigarsiai (pvz.: vẹ̀skọn „viską“, kọ̃n „ką“). Nepameluosime sakydami, jog švėkšniškiai beveik nevartoja dvibalsių ai, ei (pvz.: gèrã „gerai“, gràžẽ „gražiai“, pẽlis „peilis“), dvibalsiai išlikę nedaugelyje žodžių (pvz.: dãina „daina“, mêiẹ ‚meilė“). Išskirtinis bruožas švėkšniškių šnektoje – balsis e prieš kietą priebalsį netariamas, jis visada virsta a (pvz.: mãtu „metų“, nãk „neik“, sànà „sena“), toks tarimas dėsningas tik senesnių žmonių kalboje. Dar iš senesnių dalykų galima būtų paminėti priebalsio j išlaikymą prieš užpakalinius balsius. Švėkšniškiai (kaip ir veiviržėniškiai) dažnai sako pasìjiemjâu „pasiėmiau“, naìždevjau „neišdaviau“.
Gaila, kad nemaža dalis išvardintų šnektos ypatybių tik teorinės ir vis rečiau naudojamos praktikoje.
Tačiau džiugu, jog tradicijos iš kartos į kartą perduodamos jaunajai kartai. Darželio auklėtiniai deklamavo, dainavo, mynė mįsles ir visa tai darė žemaitiškai! Dainose ir eilėse girdėjosi aiški žemaičių tarmė „baltą žọsį peša“, „katins jûds, katins jûds“, vaikai kvietė tėvelius į ratelį, dainuodami šoko lietuvių liaudies šokius. O paklausti, ar supranta žemaičių kalbą, choru šaukė „Taip!“.
Monika Žąsytienė
