Jurgis Šaulys
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime (Švėkšnos valsčius), valstiečių šeimoje. Nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau Palangos progimnazijoje. Palangoje įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą: dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“.
1895 m. „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji J. Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, jaunuolis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą 1899 m. buvo iš jos pašalintas. Nutrūkus studijoms, J. Šaulys prisidėjo prie Vilniaus lietuvių veiklos – rengė straipsnius J. Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. 1900–1901 m. organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus. 1901 m. pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ leidėjais.
1895 m. „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji J. Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, jaunuolis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą 1899 m. buvo iš jos pašalintas. Nutrūkus studijoms, J. Šaulys prisidėjo prie Vilniaus lietuvių veiklos – rengė straipsnius J. Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. 1900–1901 m. organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus. 1901 m. pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ leidėjais.
1902 m. vasarą dalyvavo Dabikinės dvare vykusiame varpininkų susi-rinkime, kur talkino rengiant Lietuvių demokratų partijos programą. Kartu su bendraminčiais sukūrė antkapinį paminklą „Varpo“ leidėjui, publicistui V. Kudirkai. Gyvendamas Tilžėje, 1903 m. redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“. Išvertė antikinių graikų rašytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių. Domėjosi tėvynės priešistore. Kartu su lenkų sociologu L. Krzywickiu dalyvavo Lietuvos piliakalnių archeologiniuose tyrinėjimuose, į lietuvių kalbą vertė ir spaudoje publikavo L. Krzywickio darbą apie Žemaitijos senovę.
1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys.
Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dalyvavo rengiant okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams lietuvių politikų įteiktus dokumentus, kuriuose reikalauta pripažinti Lietuvos politinį savarankiškumą. 1916 m. birželio mėn. J. Šaulys kartu su A. Smetona ir S. Kairiu buvo lietuvių tautos atstovai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje. Vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 m. vasario mėn. – pirmuoju vicepirmininku. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, vėliau – Šveicarijoje, Italijoje. 1924 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, rūpinosi lietuviškų periodinių spaudinių rengimu ir leidyba Klaipėdos krašte, redagavo „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos keleivį“, „Memeler Zeitung“. 1927–1946 m. tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje: buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Sukaupė didžiulį retų spaudinių Lietuvos istorijos tematika rinkinį, dalį jų 1938 m. padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas Lugano miesto kapinėse.
1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys.
Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dalyvavo rengiant okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams lietuvių politikų įteiktus dokumentus, kuriuose reikalauta pripažinti Lietuvos politinį savarankiškumą. 1916 m. birželio mėn. J. Šaulys kartu su A. Smetona ir S. Kairiu buvo lietuvių tautos atstovai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje. Vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 m. vasario mėn. – pirmuoju vicepirmininku. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, vėliau – Šveicarijoje, Italijoje. 1924 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, rūpinosi lietuviškų periodinių spaudinių rengimu ir leidyba Klaipėdos krašte, redagavo „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos keleivį“, „Memeler Zeitung“. 1927–1946 m. tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje: buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Sukaupė didžiulį retų spaudinių Lietuvos istorijos tematika rinkinį, dalį jų 1938 m. padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas Lugano miesto kapinėse.
K. S. Šaulys
K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Tauragės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Stemplių kaime. Politiniame gyvenime K. S. Šaulys dalyvavo aktyviai: 1905 m. gruodžio 4-5 d. - Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. Lietuvių konferencija K. S. Šaulį išrinko į Lietuvos Tarybą, kartu su kitais 19 narių vėliau jis pasirašė Vasario 16 d. Nepriklausomybės nutarimą.
Prel. Kazimiero Stepono Šaulio gyvenimas yra glaudžiai susijęs su „Lietuvos buitimi” – su jos kovomis ir siekimais, jos laimėjimais ar pralaimėjimais. K. S. Šaulys – vienas svarbiausių tautinio, politinio ir socialinio atgimimo veikėjų, padėjęs suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus, nenuilstamai skleidęs krikščioniškąsias vertybes, ugdęs inteligentiją, brandinęs moksleivių ir akademinio jaunimo charakterį.
Baigė Švėkšnos pradinę mokyklą, Palangos progimnaziją, Žemaičių kunigų seminariją Kaune.
Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1897 m. gavo teologijos kandidato laipsnį. 1899 m. baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. 1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu.
Iš pradžių buvo vikaras Panevėžyje, vėliau Panevėžio realinės gimnazijos, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas.
Nuo 1906 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą ir sociologiją. Būtent jo rūpesčiu buvo įsteigtos tokios naujos disciplinos, kaip visuomenės mokslas ir sociologija; K. S. Šaulys pats parašė šių mokslų vadovėlius, taip pat veikalą „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai”. Nemažai rašė spaudai – „Draugijai”, „Tiesos keliui” ir kt.
K. S. Šaulys jaunystėje pradėjo kilti bažnytinės hierarchijos laiptais. 1911–20 m. ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 m. tapo Kauno arkivyskupo Metropolito J.Skvirecko vikaru, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.
Kun. K. S. Šaulys rūpinosi žmonių gerove. Panevėžyje įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonės remti, „Motinėlės” draugiją neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti, „Saulės” švietimo draugiją. 1918 m. dr. R.Šliūpo, įkūrusio Lietuvos Raudonąjį kryžių, pakviestas, įsitraukė į šios organizacijos veiklą, buvo išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K. S. Šaulys kūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944 m.).
1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, dar kitaip vadinamąją Konstitucinę asamblėją. Dirbdamas Konstitucinėje komisijoje, pasak Krikščionių demokratų frakcijos atstovo P. Kriščiūno, “labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką.” Būtent tokių žmonių pastangomis buvo parengta ir 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija.
1922 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys.
Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje, K. S. Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos–filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas. Jis taip pat dirbo Arkivyskupijos administracijoje.
Baigiantis II Pasauliniam karui 1944 m. prel. K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui”. Palaidotas Romos Campo Verano kapinėse Šv. Kazimiero koplytėlėje.
Prel. Kazimiero Stepono Šaulio gyvenimas yra glaudžiai susijęs su „Lietuvos buitimi” – su jos kovomis ir siekimais, jos laimėjimais ar pralaimėjimais. K. S. Šaulys – vienas svarbiausių tautinio, politinio ir socialinio atgimimo veikėjų, padėjęs suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus, nenuilstamai skleidęs krikščioniškąsias vertybes, ugdęs inteligentiją, brandinęs moksleivių ir akademinio jaunimo charakterį.
Baigė Švėkšnos pradinę mokyklą, Palangos progimnaziją, Žemaičių kunigų seminariją Kaune.
Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1897 m. gavo teologijos kandidato laipsnį. 1899 m. baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. 1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu.
Iš pradžių buvo vikaras Panevėžyje, vėliau Panevėžio realinės gimnazijos, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas.
Nuo 1906 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą ir sociologiją. Būtent jo rūpesčiu buvo įsteigtos tokios naujos disciplinos, kaip visuomenės mokslas ir sociologija; K. S. Šaulys pats parašė šių mokslų vadovėlius, taip pat veikalą „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai”. Nemažai rašė spaudai – „Draugijai”, „Tiesos keliui” ir kt.
K. S. Šaulys jaunystėje pradėjo kilti bažnytinės hierarchijos laiptais. 1911–20 m. ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 m. tapo Kauno arkivyskupo Metropolito J.Skvirecko vikaru, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.
Kun. K. S. Šaulys rūpinosi žmonių gerove. Panevėžyje įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonės remti, „Motinėlės” draugiją neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti, „Saulės” švietimo draugiją. 1918 m. dr. R.Šliūpo, įkūrusio Lietuvos Raudonąjį kryžių, pakviestas, įsitraukė į šios organizacijos veiklą, buvo išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K. S. Šaulys kūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944 m.).
1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, dar kitaip vadinamąją Konstitucinę asamblėją. Dirbdamas Konstitucinėje komisijoje, pasak Krikščionių demokratų frakcijos atstovo P. Kriščiūno, “labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką.” Būtent tokių žmonių pastangomis buvo parengta ir 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija.
1922 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys.
Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje, K. S. Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos–filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas. Jis taip pat dirbo Arkivyskupijos administracijoje.
Baigiantis II Pasauliniam karui 1944 m. prel. K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui”. Palaidotas Romos Campo Verano kapinėse Šv. Kazimiero koplytėlėje.
