
Po skausmingos tragedijos neatsigaunantys Bundulų kaimo (Saugų seniūnija) gyventojai vis dar jaučia ir regi guvią, žvitrią, šiltai bendraujančią mergaitę. Rodos, dar vakar mažylė, padavusi ranką seneliui, ėjo šerti triušiukų, žaidė kieme su šuneliu Rikiu ir jau kūrė svajones pradėti lankyti vaikų darželį. Tačiau lemtingąją 2013 m. trečio mėnesio 13-ąją dieną, trečiadienį, negailestingi Minijos vandenys pasiglemžė neseniai vos ketvirtą gimtadienį atšventusį vaiką.
Sušalusį žemės gruodą kapstantys mamos, kuri pirmoji po ledu pamatė savo dukrytės kūną, pirštai ir mirštančios vilties rauda likimo neaplenkė. Be gailesčio ir žiauriu kirčiu ledo spąstai ir tekantis vanduo vaiką atėmė amžiams.
Kitą dieną nuvykome į tragedijos vietą. Mus pasitiko žuvusios mergaitės senelis Povilas Uselis (76 m.). Vyras pagal kraujo ryšį nėra tikras mergaitės senelis, tačiau save vadina seneliu. Jis buvo labai artimas su Danija (žuvusia mergaite), kartu praleisdavo daug laiko: žaisdavo, eidavo paimti laikraščių, šerdavo triušiukus.
Senolis papasakojo, kad jau beveik metai, kai kartu gyvena ir sūnus Saulius su šeima: drauge Daiga ir jos keturmete dukrele. Tiesa, jau reikia sakyti, kad su mergaite gyveno... Nors mažylė nebuvo Sauliaus tikroji duktė, tačiau į šeimą buvo priimta kaip sava. Danija buvo vienintelis poros vaikas.
Tą nelemtąją kovo 13 dieną Bundulų kaime gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Saulius buvo išvykęs į darbą Gargžduose, mama Daiga gamino pietus, senelis darbavosi namuose, o mergytė, kaip kasdien įprasta, pašvietus pavasario saulei bėgiojo čia pat, kieme, žaidė su šuneliu Rikiu. Jie beveik nesiskirdavo. Beje, Rikis galimai buvo liudininkas kraupaus įvykio. Šunelis galbūt matė savo artimos draugės gyvenimo ir mirties kovą lediniame Minijos vandenyje.
Kitą dieną nuvykome į tragedijos vietą. Mus pasitiko žuvusios mergaitės senelis Povilas Uselis (76 m.). Vyras pagal kraujo ryšį nėra tikras mergaitės senelis, tačiau save vadina seneliu. Jis buvo labai artimas su Danija (žuvusia mergaite), kartu praleisdavo daug laiko: žaisdavo, eidavo paimti laikraščių, šerdavo triušiukus.
Senolis papasakojo, kad jau beveik metai, kai kartu gyvena ir sūnus Saulius su šeima: drauge Daiga ir jos keturmete dukrele. Tiesa, jau reikia sakyti, kad su mergaite gyveno... Nors mažylė nebuvo Sauliaus tikroji duktė, tačiau į šeimą buvo priimta kaip sava. Danija buvo vienintelis poros vaikas.
Tą nelemtąją kovo 13 dieną Bundulų kaime gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Saulius buvo išvykęs į darbą Gargžduose, mama Daiga gamino pietus, senelis darbavosi namuose, o mergytė, kaip kasdien įprasta, pašvietus pavasario saulei bėgiojo čia pat, kieme, žaidė su šuneliu Rikiu. Jie beveik nesiskirdavo. Beje, Rikis galimai buvo liudininkas kraupaus įvykio. Šunelis galbūt matė savo artimos draugės gyvenimo ir mirties kovą lediniame Minijos vandenyje.
Grįžo laimės į Lietuvą. Sulaukė tragedijos
Maždaug prieš pusantrų metų lietuvis Saulius Uselis laimės ieškoti buvo išvykęs į Angliją. Ten ir susitiko su latvaite Daiga. Pora artimai susidraugavo. Tačiau neatradę laimės užsienyje nusprendė grįžti į Lietuvą ir čia, Sauliaus tėvų sodžiuje, įsikurti ir pradėti naują gyvenimą. Daiga kartu su savimi atsivežė ir dukrelę Daniją.
Kaip pasakojo senolis Povilas, mergaitė šeimoje buvo tikras stebuklas. „Danija, būdama vos ketverių metų, jau laisvai kalbėjo trimis kalbomis. Su manimi – lietuviškai, su mama – latviškai, o visi trys tarpusavyje kalbėdavosi rusų kalba, nes mama dar lietuviškai laisvai nekalba, - prisimindamas pasakojo P. Uselis. – Mes žinojome ir laukėme, kad užaugs nuostabus žmogus...“
Senelis Povilas pasakojo, kad tą dieną, iki nelaimės likus nedaug laiko, mergaitė buvo užbėgusi į namus, paklausti, ar gali šiek tiek pabūti lauke, kol mama išvirs pietus.
„Niekada Danija neidavo prie vandens. Mes jai buvome sakę, kad ten neitų. Visada mergaitė klausė mūsų pamokymų. Nesuprantame, kas nuviliojo vaiką ant ledo... Galbūt šunelis Rikis bežaisdamas užbėgo ant upės aižėjančio ledo, o Danija jį pasekė. Gal pasikviesti norėjo...“, - su ašaromis akyse svarstė Povilas.
Skaityti toliau