Visgi, joks įstatymas nedraudžia pretendentui pačiam pasiskelbti apie ketinimus tapti atsakingiausiu žmogumi už jauniausių Švėkšnos vaikų ugdymą. Pretendentui pageidaujant, netgi turi būti sudaromos galimybės susipažinti su darželio visa bendruomene, pabendrauti ir susidaryti aiškesnį įstaigos vaizdą. Kiek žinome, iki šiol joks asmuo viešai neiškomunikavo tokio savo siekio ir neieškojo artimesnio kontakto su tais, prieš kuriuos tektų nešti didžiausią atsakomybę. Juk be Švietimo skyriaus ar savivaldybės administracijos, naujojo vadovo darbo vaisių labiausiai tektų ragauti mažųjų tėveliams, tiesiogiai susiduriant su darželio teikiamomis paslaugomis. Šiame išmaniųjų technologijų amžiuje, net ir per karantiną, neturėtų būti sudėtinga išklausyti tėvelių ar darbuotojų lūkesčių, nuotaikų, rūpimų klausimų, ieškoti tarpusavio ryšio iš anksto rodant nuoširdų susirūpinimą.
Toks tarsi valstybinės paslapties saugojimas sudaro keblumų atrankos komisijai, ypač tiems atstovams, kuriems (tėveliams, darbuotojams) tiesiogiai beveik kiekvieną dieną tektų susidurti su naujuoju direktoriumi ir bendrai dirbti vaikų labui. Ne paslaptis, kad ir šio rašinio autorius (Jonas Girskis) bus komisijoje. Esu deleguotas darželio-lopšelio tarybos, kaip tėvelių atstovas. Atstovaudamas šią grupę, bandžiau tartis su tėveliais, išklausyti jų vizijos dėl būsimo vadovo veiklos gairių, kad galėčiau jas palyginti su pretendento. Pasirodo, tėveliams svarbiausia - asmenybė. Ir tik tada, įvertinę iki tol nuveiktus jo darbus visuomenėje, viešai paaiškinus savo numatomą darbo kryptį, ketinimus, jie turėtų konkretesnių klausimų pretendentui.
Galiu teigti, jog tokia ligšiolinė praktika, kuomet slepiami pretendentų vardai eiti bet kokios valstybinės įstaigos vadovo pareigas, tarsi subrandina konfliktą bendruomenėse. Iš šalies atrodo, lyg jau iš anksto galimai būtų sužaisti užkulisiniai žaidimai, o konkursai rengiami kaip parodomoji „demokratijos“ išraiška.