G. Janučaitienė kairėje Tarptautinės moters dienos proga laikraščio "Pamarys" korespondentė Laima Putriuvienė pakalbino keletą rajono moterų. Tarp apklaustųjų ir dvi švėkšniškės, tai - Tauragės aps. VPK Šilutės policijos komisariato Prevencijos poskyrio specialistę darbui su nepilnamečiais Gražina Janučaitienė bei vyndarė iš Žagatpurvių Tatjana Ramoškienė.
Gražina Janučaitienė, baigusi anuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi inžinieriaus pedagogo specialybę, grįžo į gimtąją Švėkšną ir dirbo Švėkšnos specialiojoje mokykloje. Tačiau ją žavėjo darbas policijoje. Atsiradus vietai tuometinėje Švėkšnos nuovadoje, pabandė ten savo gabumus. Taip ir liko. Dabar, sako, savo gyvenimo kitaip ir neįsivaizduojanti.
Gražina Janučaitienė, baigusi anuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi inžinieriaus pedagogo specialybę, grįžo į gimtąją Švėkšną ir dirbo Švėkšnos specialiojoje mokykloje. Tačiau ją žavėjo darbas policijoje. Atsiradus vietai tuometinėje Švėkšnos nuovadoje, pabandė ten savo gabumus. Taip ir liko. Dabar, sako, savo gyvenimo kitaip ir neįsivaizduojanti.
Gražina sutinka, kad kiekviena profesija uždeda savo etiketę. Gerai pamena dukters, kuri, beje, netrukus bus mokytoja, priekaištą, kai Gražina pedagogės specialybę iškeitė į darbą policijoje: „Geriau jau būtum likusi mokykloje…“
Toks priekaištas nebuvo atsitiktinis, bet Gražina įsitikinusi, kad dažnas į namus grįžta su darbinėmis nuotaikomis. Kartais ji pastebi, kad paskutinis žodis namuose yra jos, kad kitų profesijų žmonės tarsi tūpčioja vietoje, kol priima sprendimą. Policijos pareigūnų etikos kodeksas numato pareigūnų profesinės etikos principus, elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu.
G. Janučaitienė po sunkios darbo dienos atgaivą randa prižiūrėdama gėles, uogaudama, grybaudama, kepdama pyragus ar skaitydama knygas. Paskutinė – jau ne pirmą kartą skaitoma Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, o skaniausi pyragai iškepti pagal Gražinos mamos ir giminės išbandytus receptus. Organizacinio poskyrio viršininkė Vaiva Pranauskienė bei kiti bendradarbiai patikina, kad Gražinos keptas braškių tortas – nepakartojamo skonio.
Toks priekaištas nebuvo atsitiktinis, bet Gražina įsitikinusi, kad dažnas į namus grįžta su darbinėmis nuotaikomis. Kartais ji pastebi, kad paskutinis žodis namuose yra jos, kad kitų profesijų žmonės tarsi tūpčioja vietoje, kol priima sprendimą. Policijos pareigūnų etikos kodeksas numato pareigūnų profesinės etikos principus, elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu.
G. Janučaitienė po sunkios darbo dienos atgaivą randa prižiūrėdama gėles, uogaudama, grybaudama, kepdama pyragus ar skaitydama knygas. Paskutinė – jau ne pirmą kartą skaitoma Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, o skaniausi pyragai iškepti pagal Gražinos mamos ir giminės išbandytus receptus. Organizacinio poskyrio viršininkė Vaiva Pranauskienė bei kiti bendradarbiai patikina, kad Gražinos keptas braškių tortas – nepakartojamo skonio.
Tatjana Ramoškienė Moteris – vyndario padėjėja
Nėra lengva moteriai, kuri vienam žmogui yra ir žmona, ir verslo patarėja.
Tatjana Ramoškienė atvirauja: „Būti patarėja ir vyrui, ir verslininkui nėra lengva. Tenka laviruoti, kad Česlovo neįžeisčiau ir klientui įtikčiau“.
Žagatpurvių kaimo kelio vingyje prisiglaudusi vyndario Česlovo sodyba vilioja pravažiuojančiųjų dėmesį. Čia užsukusius pasitinka svetingi sodybos šeimininkai ir iš kiekvienos kertelės žvelgianti tvarka.
Tatjana pripažįsta, kad moka rankdarbių, tačiau laiko jiems neturi. Įsivaizduoja, kaip galėtų atrodyti sodybos gėlynai, tačiau tuo profesionaliai rūpinasi dukra. O štai kuriant namų interjerą įgyvendintos jos idėjos.
Nėra lengva moteriai, kuri vienam žmogui yra ir žmona, ir verslo patarėja.
Tatjana Ramoškienė atvirauja: „Būti patarėja ir vyrui, ir verslininkui nėra lengva. Tenka laviruoti, kad Česlovo neįžeisčiau ir klientui įtikčiau“.
Žagatpurvių kaimo kelio vingyje prisiglaudusi vyndario Česlovo sodyba vilioja pravažiuojančiųjų dėmesį. Čia užsukusius pasitinka svetingi sodybos šeimininkai ir iš kiekvienos kertelės žvelgianti tvarka.
Tatjana pripažįsta, kad moka rankdarbių, tačiau laiko jiems neturi. Įsivaizduoja, kaip galėtų atrodyti sodybos gėlynai, tačiau tuo profesionaliai rūpinasi dukra. O štai kuriant namų interjerą įgyvendintos jos idėjos.
Šviesios atminties Tatjanos mama įskiepijo jai, kad viską reikia daryti laiku ir su saiku: kur bebūtum – reikia žinoti, kaip apsirengti, ką kalbėti, kaip elgtis. Tatjana sako iš mamos išmokusi suktis gyvenime. Mama niekada nesitenkino vienu uždarbiu, nuolat ieškodavo, kaip papildomai pagerinti šeimos biudžetą.
„Mus su Česlovu sieja tai, kad mudu nesėdime rankų sudėję ir nelaukiame, kada kas iš dangaus nukris. Esame veiklos žmonės. Žinoma, ne iš karto radom vietą po saule, bet niekada neverkšlenome. Ir dabar dar turime naujų minčių“, – sako Tatjana, pripažįstanti, kad ją labiausiai liūdina, kai pritrūksta veiklos. Laiko švaistyti nereikšmingiems pokalbiams ji nemėgsta. Į grožio salonus nubėga tik tada, kai labai reikia ar gauna dovanų per gimtadienį. Vertina galimybę pabūti su savo mintimis, myli gyvūnus, ypač šunis. Neseniai dovanų gavo ilgaplaukį vokiečių aviganį. Baris iškart tapo šeimos nariu, ištikimu ir draugišku. Tatjana šmaikštauja – ant sodybos vartų pakabinsianti lentelę: „Atsargiai – šuo gali negyvai užlaižyti“.
Anksčiau mėgusi rengtis sportiškai dabar renkasi klasikinio stiliaus drabužius. „Aš ieškojau savęs“, – prisipažįsta Tatjana, pasakodama, kad norėjusi būti revizore, bet, mamai paprieštaravus, išmokusi siuvėjos amato. Baigusi tuometinį kūno kultūros technikumą Leningrade, sportavo ir dirbo kūno kultūros mokytoja.
„Mus su Česlovu sieja tai, kad mudu nesėdime rankų sudėję ir nelaukiame, kada kas iš dangaus nukris. Esame veiklos žmonės. Žinoma, ne iš karto radom vietą po saule, bet niekada neverkšlenome. Ir dabar dar turime naujų minčių“, – sako Tatjana, pripažįstanti, kad ją labiausiai liūdina, kai pritrūksta veiklos. Laiko švaistyti nereikšmingiems pokalbiams ji nemėgsta. Į grožio salonus nubėga tik tada, kai labai reikia ar gauna dovanų per gimtadienį. Vertina galimybę pabūti su savo mintimis, myli gyvūnus, ypač šunis. Neseniai dovanų gavo ilgaplaukį vokiečių aviganį. Baris iškart tapo šeimos nariu, ištikimu ir draugišku. Tatjana šmaikštauja – ant sodybos vartų pakabinsianti lentelę: „Atsargiai – šuo gali negyvai užlaižyti“.
Anksčiau mėgusi rengtis sportiškai dabar renkasi klasikinio stiliaus drabužius. „Aš ieškojau savęs“, – prisipažįsta Tatjana, pasakodama, kad norėjusi būti revizore, bet, mamai paprieštaravus, išmokusi siuvėjos amato. Baigusi tuometinį kūno kultūros technikumą Leningrade, sportavo ir dirbo kūno kultūros mokytoja.
