Religija nėra skirstoma pagal tikinčiųjų tautybę, tačiau švėkšniškiai Vilkėno kapinėse atitvertą mažą plotelį šalia pagrindinių vartų dažnai pavadina rusų kapinėmis. Nors čia buvo laidojami rusai, tikslumo dėlei šią vietą reikėtų vadinti stačiatikių amžinojo poilsio vieta. Kartą teko žmonėms paaiškinti, jog šios kapinės ne žydų ir net ne savižudžių. Turbūt klaidingai manančių gali būti ir daugiau, todėl „Švėkšnos naujienų“ skaitytojus nusprendėme taip pat informuoti apie šią vietą.
Švėkšnos žemės Rusijos caro imperijos sudėtyje atsidūrė po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Nuo tada Švėkšna tapo Rusijos pasienio miesteliu su Prūsija. Caro laikais čia apsigyveno rusų valdininkai ir pasienio sargybos viršininkai. Rusams užvaldžius Lietuvą, prie Klaipėdos krašto pasienio buvo įkurdyta sargyba (žandarai) vadinamuose kordonuose. Lietuva buvo Rusijos imperijos okupuota iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. Per tą laikotarpį iki didelės konfesinės bendruomenės stačiatikiai Švėkšnoje neišaugo. Nors vienu metu būta užmojų gyvenvietėje statyti net cerkvę, tačiau rusų planus gudriai sujaukė Grafas Adomas Pliateris. Grafas, priešindamasis krašto rusifikacijai, sutrukdė cerkvės statybą Švėkšnoje, paskirdamas jai pelkėtą sklypą.
Apie mėginimą pastatyti cerkvę rašoma Petro Čeliausko sudarytoje enciklopedijoje „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“: „Nors rusų (ir stačiatikių religijos žmonių) Švėkšnoje buvo nedaug, sumanyta čia statyti cerkvę. Apie aukų rinkimą cerkvės statybai rašė čikagiškė Lietuva 1898, ragindama lietuvius tam tikslui neduoti nė skatiko, nes ir „... maskoliai neaukauja nieko ant bažnyčių, bet dar katalikų aukas dažnai pasisavina.“
1903 patvirtintas cerkvės projektas. Buvo kreiptasi į grafą Adomą Pliaterį su prašymu paskirti žemės sklypą cerkvės statybai. Grafas sutiko duoti pelkėtą sklypą prie Vinkeliškės, kuris statybos sumanytojams nepatiko. 1909 Švėkšnon buvo atvažiavęs pats Kauno archijerėjus, norėdamas paskubinti cerkvės statybą ir gauti jai geresnį sklypą. 1910 mokykloje susirinkę vietos rusai nutarė Švėkšnoje statyti ne cerkvę, o tik koplyčią. Cerkvė esą būtina statyti Naumiestyje, kuris jau buvo „pakrikštytas“ rusišku vardu Aleksandrovskoje, kur būsianti įkurta ir miesto mokykla. Statybos reikalą pavyko uždelsti iki Pirmojo pasaulinio karo, ir nei cerkvė, nei koplyčia Švėkšnoje nebuvo pastatytos.“
Apie stačiatikiams suteiktą kampelį Vilkėno kapinėse užsimena Elena Šaulienė Alcijos Rugytės monografijoje „Švėkšna“: „Rusams stačiatikiams reikėjo kapinių. Pradžioje jų mirusius laidojo Vilkėnų katalikų kapinėse. Vėliau katalikai tam pasipriešino, ir rusams stačiatikiams buvo atitvertas nuo Vilkėnų kapinių šiaurės vakarų kampas, atkalnėje, prie Žemaičių Naumiesčio kelio. Įėjimas į kapines buvo iš aikštelės prieš kapines. Lietuvos nepriklausomybės laikais rusų stačiatikių Švėkšnoje buvo labai maža, ir jų kapinės buvo labai apleistos, krūmais apžėlusios, tarp kurių buvo matyti tik keli gan gražūs paminklai.“
Šiuo metu kapinės krūmais neapaugusios, kartkartėmis nupjaunama žolė. Kadaise vešėjusią augaliją mena šakotas ąžuolas. Aiškiai matyti, kad žmonės čia laidojami buvo labai seniai, o pasvirę antkapiai išduoda ir seniai čia besilankiusius palaidotųjų artimuosius. Kapų nėra daug, vos keletas. Bet ir tuos ne visus jau galima identifikuoti, nes neišlikę užrašai. Tiesa, prieš porą metų buvo pakeista įėjimo vieta. Ankčiau ji buvo iš aikštės prieš kapines, o dabar - įėjus pro didžiuosius vartus, po dešine. Pasak Švėkšnos seniūno Alfonso Šepučio, šioje vietoje ateityje planuojama įstatyti vartelius.
Apie mėginimą pastatyti cerkvę rašoma Petro Čeliausko sudarytoje enciklopedijoje „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“: „Nors rusų (ir stačiatikių religijos žmonių) Švėkšnoje buvo nedaug, sumanyta čia statyti cerkvę. Apie aukų rinkimą cerkvės statybai rašė čikagiškė Lietuva 1898, ragindama lietuvius tam tikslui neduoti nė skatiko, nes ir „... maskoliai neaukauja nieko ant bažnyčių, bet dar katalikų aukas dažnai pasisavina.“
1903 patvirtintas cerkvės projektas. Buvo kreiptasi į grafą Adomą Pliaterį su prašymu paskirti žemės sklypą cerkvės statybai. Grafas sutiko duoti pelkėtą sklypą prie Vinkeliškės, kuris statybos sumanytojams nepatiko. 1909 Švėkšnon buvo atvažiavęs pats Kauno archijerėjus, norėdamas paskubinti cerkvės statybą ir gauti jai geresnį sklypą. 1910 mokykloje susirinkę vietos rusai nutarė Švėkšnoje statyti ne cerkvę, o tik koplyčią. Cerkvė esą būtina statyti Naumiestyje, kuris jau buvo „pakrikštytas“ rusišku vardu Aleksandrovskoje, kur būsianti įkurta ir miesto mokykla. Statybos reikalą pavyko uždelsti iki Pirmojo pasaulinio karo, ir nei cerkvė, nei koplyčia Švėkšnoje nebuvo pastatytos.“
Apie stačiatikiams suteiktą kampelį Vilkėno kapinėse užsimena Elena Šaulienė Alcijos Rugytės monografijoje „Švėkšna“: „Rusams stačiatikiams reikėjo kapinių. Pradžioje jų mirusius laidojo Vilkėnų katalikų kapinėse. Vėliau katalikai tam pasipriešino, ir rusams stačiatikiams buvo atitvertas nuo Vilkėnų kapinių šiaurės vakarų kampas, atkalnėje, prie Žemaičių Naumiesčio kelio. Įėjimas į kapines buvo iš aikštelės prieš kapines. Lietuvos nepriklausomybės laikais rusų stačiatikių Švėkšnoje buvo labai maža, ir jų kapinės buvo labai apleistos, krūmais apžėlusios, tarp kurių buvo matyti tik keli gan gražūs paminklai.“
Šiuo metu kapinės krūmais neapaugusios, kartkartėmis nupjaunama žolė. Kadaise vešėjusią augaliją mena šakotas ąžuolas. Aiškiai matyti, kad žmonės čia laidojami buvo labai seniai, o pasvirę antkapiai išduoda ir seniai čia besilankiusius palaidotųjų artimuosius. Kapų nėra daug, vos keletas. Bet ir tuos ne visus jau galima identifikuoti, nes neišlikę užrašai. Tiesa, prieš porą metų buvo pakeista įėjimo vieta. Ankčiau ji buvo iš aikštės prieš kapines, o dabar - įėjus pro didžiuosius vartus, po dešine. Pasak Švėkšnos seniūno Alfonso Šepučio, šioje vietoje ateityje planuojama įstatyti vartelius.
