Neseniai Vlmedicina.lt portale pasirodė straipsnis apie sužalotą ir vadovybės ignoruotą buvusią Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo slaugytoją švėkšniškę Astą Urmulevičę. Pateikiame šį interviu Jums. Reiškiame užuojautą Astai ir tikimės, kad į tokią situaciją patekusi moteris sulauks teisybės.
„Labai norėjau dirbti paskutinę metų dieną ligoninėje, nes labai mėgstu gražius fejerverkus. Deja, visai ne taip įsivaizdavau metų pabaigą. Pradėjo šaukti viena pacientė, atėjusi į palatą pamačiau, kad jos antklodė ant žemės, pasilenkiau jos paimti, o moteris staiga man spyrė į pilvą. Nukritau ir gulėjau ant grindų gal 10 minučių. Kadangi pacientė buvo ūmi, sanitaras privalėjo ją prifiksuoti prie lovos, bet kodėl to nepadarė, nežinau. Gal tiesiog pamiršo? O aš atėjusi į palatą visai nesisaugojau, nes net į galvą neatėjo, kad pacientė gali būti laisva. Teko vėliau išgirsti replikų: “Pati kalta. Ko ten lindo?” Tačiau mūsų, slaugytojų, pareiga yra padėti pacientui. Nors dabar suprantu, kad ji šaukdama sąmoningai norėjo mane prisikviesti.
„Labai norėjau dirbti paskutinę metų dieną ligoninėje, nes labai mėgstu gražius fejerverkus. Deja, visai ne taip įsivaizdavau metų pabaigą. Pradėjo šaukti viena pacientė, atėjusi į palatą pamačiau, kad jos antklodė ant žemės, pasilenkiau jos paimti, o moteris staiga man spyrė į pilvą. Nukritau ir gulėjau ant grindų gal 10 minučių. Kadangi pacientė buvo ūmi, sanitaras privalėjo ją prifiksuoti prie lovos, bet kodėl to nepadarė, nežinau. Gal tiesiog pamiršo? O aš atėjusi į palatą visai nesisaugojau, nes net į galvą neatėjo, kad pacientė gali būti laisva. Teko vėliau išgirsti replikų: “Pati kalta. Ko ten lindo?” Tačiau mūsų, slaugytojų, pareiga yra padėti pacientui. Nors dabar suprantu, kad ji šaukdama sąmoningai norėjo mane prisikviesti.
Kai gulėdama ant grindų pašaukiau sanitarą, jis atbėgęs ne tik nepadėjo man atsikelti, bet dar pasakė: „Kelkis greičiau, kol neatėjo gydytojai“. Ir paliko mane gulėti, kol po 10 minučių šiaip ne taip atsikėliau pati. Iš tiesų yra tame skyriuje puikių sanitarų, visada padedančių, bet su šiuo nelinkiu nė vienai slaugytojai dirbti vienoje pamainoje.
Ir labai pasigailėjau, kad po sumušimo vykau į Respublikinę ligoninę, o ne Universitetinę. Vien Priėmimo skyriuje pralaukiau 3 valandas, ligoninėje gulėjau 4 dienas, paskui visą mėnesį namuose neatsikėliau iš lovos. Tačiau ligoninės administracija visaip stengėsi nuslėpti šitą įvykį, nors aš nesiekiau jokių kompensacijų, tik norėjau išsigydyti. Chirurginiame skyriuje man padarė echoskopiją, o kompiuterinio tyrimo neatliko, motyvuodami tuo, kad tam nėra indikacijų. Po vizito pas Respublikinės ligoninės neurologą Liną Jonušą, kurio žmona – Psichiatrijos filialo vyriausioji administratorė, ji apie mane pasakė: „Jai su nervais negerai, laksto iš vieno kabineto į kitą“. O L. Jonušas išvadoje parašė: „Nukrypimų nuo normos nerasta“.
Vis dėlto turėjau galimybę nuvažiuoti į Vilnių pas specialistus, tad ten man diagnozavo, kad yra trūkęs diskas, išsiprovokavusi išvarža. Šiomis dienomis pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą – dubens kaulai išėję iš vietos.
Tad apie kokį darbuotojų saugumo lygį kalbama Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje? Aš iki šiol vaikščiodama negaliu laisvai kojomis atsispirti. Į trečią aukštą nepajėgiu užlipti, nes iš vietos išeina dubens kaulas. Deja, pasirodo, Klaipėda – „švogerių“ kraštas. Juk Neurologiniame skyriuje man pasakė, kad esu sveika, nukreipė į traumatologinį centrą. Tuo metu budėjo gydytojas Mindaugas Grikšas – prieš jį lenkiu galvą iki šios dienos. Jis pirmasis ir pasakė, kad kažkas negerai su dubens kaulais. Paguldė į neurologinį skyrių. O ten į palatą atėjęs gydytojas Jonas Naujalis pasakė: „Tai ką, sesyte, bylinėtis pradėjai?“ Nors to visai nesiekiau. Apskritai, norint bylinėtis reikia pinigų, kurių aš neturiu. Iš ligoninės administracijos laukiau bent jau nuoširdumo. Deja, visi mano gydymosi dokumentai rodo, kad jokios traumos nepatyriau. Tad, aišku, nėra kalbos ir apie jokį draudimą, nors man gydymasis labai brangiai kainavo. Ir dar nežinau, kokių pasekmių sulauksiu, nes iki šiol tik rytais jaučiuosi gerai, bet vakarais jau plėšia dubenį. Man 45-eri, bet jau vaikštau raiša. Nesitikėjau, kad ligoninė taip ignoruos savo darbuotojus, tapusius pacientais.
Sausio mėnesį išėjau iš darbo. Todėl dabar ir kalbu atvirai – nebebijau. Gal taip bent jau padėsiu buvusioms kolegėms, kurios ten tebedirba“.
Ir labai pasigailėjau, kad po sumušimo vykau į Respublikinę ligoninę, o ne Universitetinę. Vien Priėmimo skyriuje pralaukiau 3 valandas, ligoninėje gulėjau 4 dienas, paskui visą mėnesį namuose neatsikėliau iš lovos. Tačiau ligoninės administracija visaip stengėsi nuslėpti šitą įvykį, nors aš nesiekiau jokių kompensacijų, tik norėjau išsigydyti. Chirurginiame skyriuje man padarė echoskopiją, o kompiuterinio tyrimo neatliko, motyvuodami tuo, kad tam nėra indikacijų. Po vizito pas Respublikinės ligoninės neurologą Liną Jonušą, kurio žmona – Psichiatrijos filialo vyriausioji administratorė, ji apie mane pasakė: „Jai su nervais negerai, laksto iš vieno kabineto į kitą“. O L. Jonušas išvadoje parašė: „Nukrypimų nuo normos nerasta“.
Vis dėlto turėjau galimybę nuvažiuoti į Vilnių pas specialistus, tad ten man diagnozavo, kad yra trūkęs diskas, išsiprovokavusi išvarža. Šiomis dienomis pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą – dubens kaulai išėję iš vietos.
Tad apie kokį darbuotojų saugumo lygį kalbama Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje? Aš iki šiol vaikščiodama negaliu laisvai kojomis atsispirti. Į trečią aukštą nepajėgiu užlipti, nes iš vietos išeina dubens kaulas. Deja, pasirodo, Klaipėda – „švogerių“ kraštas. Juk Neurologiniame skyriuje man pasakė, kad esu sveika, nukreipė į traumatologinį centrą. Tuo metu budėjo gydytojas Mindaugas Grikšas – prieš jį lenkiu galvą iki šios dienos. Jis pirmasis ir pasakė, kad kažkas negerai su dubens kaulais. Paguldė į neurologinį skyrių. O ten į palatą atėjęs gydytojas Jonas Naujalis pasakė: „Tai ką, sesyte, bylinėtis pradėjai?“ Nors to visai nesiekiau. Apskritai, norint bylinėtis reikia pinigų, kurių aš neturiu. Iš ligoninės administracijos laukiau bent jau nuoširdumo. Deja, visi mano gydymosi dokumentai rodo, kad jokios traumos nepatyriau. Tad, aišku, nėra kalbos ir apie jokį draudimą, nors man gydymasis labai brangiai kainavo. Ir dar nežinau, kokių pasekmių sulauksiu, nes iki šiol tik rytais jaučiuosi gerai, bet vakarais jau plėšia dubenį. Man 45-eri, bet jau vaikštau raiša. Nesitikėjau, kad ligoninė taip ignoruos savo darbuotojus, tapusius pacientais.
Sausio mėnesį išėjau iš darbo. Todėl dabar ir kalbu atvirai – nebebijau. Gal taip bent jau padėsiu buvusioms kolegėms, kurios ten tebedirba“.
