Adomas ir Vincentas Jakševičiai
Rema Bartkienė, Silveno Jakševičiaus anūkė
Šiandien dar negalima tvirtinti, kad menininkų Jakševičių kūrybinis bagažas pilnai atrastas, sukomplektuotas ir įvertintas. Apie didelę prasmę ir reikšmę Lietuvos visuomenės gyvenime turinčius kūrinius prakalbo menotyrininkai, apie jų gyvenimą ir iki šiol įvairių Lietuvos vietovių bažnyčias, aikštes parkus puošiančius kūrinius rašo Ukmergės, Panevėžio, Kaišiadorių, Anykščių, Šilutės krašto spaudoje. Kaišiadorių, Panevėžio kraštotyros muziejai rengė parodas ir atminimo vakarus švėkšniškių menininkų Vincento, Silveno ir Adomo Jakševičių kūrybai atminti ir pagerbti.
Šių menininkų gyvenimo modelį suformavo prigimtinės savybės, talentas. Unikali aukščiausio lygio meistrystės technologija buvo perduodama iš kartos į kartą. Jakševičiai tobulinosi religinio meno srityje ir buvo pasiekę didelį pripažinimą. Susibūrę į vieną komandą sudarė darbščių, energingų, vienas kitą papildančių vienalytę menininkų grupę, vienodai profesionaliai įvaldžiusią architektūros, skulptūros, tapybos ir drožybos darbų technologijas.
Šiandien dar negalima tvirtinti, kad menininkų Jakševičių kūrybinis bagažas pilnai atrastas, sukomplektuotas ir įvertintas. Apie didelę prasmę ir reikšmę Lietuvos visuomenės gyvenime turinčius kūrinius prakalbo menotyrininkai, apie jų gyvenimą ir iki šiol įvairių Lietuvos vietovių bažnyčias, aikštes parkus puošiančius kūrinius rašo Ukmergės, Panevėžio, Kaišiadorių, Anykščių, Šilutės krašto spaudoje. Kaišiadorių, Panevėžio kraštotyros muziejai rengė parodas ir atminimo vakarus švėkšniškių menininkų Vincento, Silveno ir Adomo Jakševičių kūrybai atminti ir pagerbti.
Šių menininkų gyvenimo modelį suformavo prigimtinės savybės, talentas. Unikali aukščiausio lygio meistrystės technologija buvo perduodama iš kartos į kartą. Jakševičiai tobulinosi religinio meno srityje ir buvo pasiekę didelį pripažinimą. Susibūrę į vieną komandą sudarė darbščių, energingų, vienas kitą papildančių vienalytę menininkų grupę, vienodai profesionaliai įvaldžiusią architektūros, skulptūros, tapybos ir drožybos darbų technologijas.
Trykštantis kūrybingumas, aukštas priėmimo darbų komisijų įvertinimas teikė menininkams galimybę pasirinkti didelės apimties užsakymus. Įvairiose publikacijose rašoma: ,,plačiai sklido garsas apie menininkų komandą, apie jų kūrybinį išradingumą, sugebėjimą išlaikyti architektūros, skulptūros bei tapybos darbų harmoniją, didelį meistriškumą ir greitą darbų atlikimą“.
XX a. pradžioje Lietuvos valdžia, supratusi, kad sakralinis menas reprezentuoja šalį, ėmė kelti didelius estetinius reikalavimus bažnyčių įrengimui. Bažnyčių statytojai buvo įpareigoti naudotis tik iškilių, profesionalių ir pripažinimą pelniusių menininkų paslaugomis. Kaip tik tuo metu Jakševičiai ir buvo pakviesti darbui į Panevėžio ir Kaišiadorių katedras, Gegužinės /Kaišiadorių r./ ir Kužių /Šiaulių r./ bažnyčias /1927-1936/. Šis laikotarpis galbūt yra pati Jakševičių komandos kūrybinio triumfo viršūnė. Tuo metu buvo sukurti didžiausi menininkų darbai, išlikę iki šių dienų, nepraradę prasmės ir reikšmingumo visuomenės gyvenime. R. Drulienės knyga ,,Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra“, išleista 2009 metais, yra tarsi paminklas Jakševičiams . Šioje katedroje menininkų Jakševičių komanda, kuriai vadovavo skulptorius Vincentas, įrengė visus altorius, nulipdė šv. skulptūras, nupiešė paveikslus, sukūrė įvairias interjero puošimo detales ant sienų. Iki šiol katedroje puikuojasi Vincento išdrožtas vyskupo sostas, savo grožiu stebinantis menotyrininkus ir lankytojus. Kadangi katedroje yra keletas kito tapytojo darbų, todėl individualiai įvardinti Silveno ir Adomo tapyti paveikslai ir šv. skulptūros.
Vincentas Jakševičius
/1873-1936/
XX a. pradžioje Lietuvos valdžia, supratusi, kad sakralinis menas reprezentuoja šalį, ėmė kelti didelius estetinius reikalavimus bažnyčių įrengimui. Bažnyčių statytojai buvo įpareigoti naudotis tik iškilių, profesionalių ir pripažinimą pelniusių menininkų paslaugomis. Kaip tik tuo metu Jakševičiai ir buvo pakviesti darbui į Panevėžio ir Kaišiadorių katedras, Gegužinės /Kaišiadorių r./ ir Kužių /Šiaulių r./ bažnyčias /1927-1936/. Šis laikotarpis galbūt yra pati Jakševičių komandos kūrybinio triumfo viršūnė. Tuo metu buvo sukurti didžiausi menininkų darbai, išlikę iki šių dienų, nepraradę prasmės ir reikšmingumo visuomenės gyvenime. R. Drulienės knyga ,,Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra“, išleista 2009 metais, yra tarsi paminklas Jakševičiams . Šioje katedroje menininkų Jakševičių komanda, kuriai vadovavo skulptorius Vincentas, įrengė visus altorius, nulipdė šv. skulptūras, nupiešė paveikslus, sukūrė įvairias interjero puošimo detales ant sienų. Iki šiol katedroje puikuojasi Vincento išdrožtas vyskupo sostas, savo grožiu stebinantis menotyrininkus ir lankytojus. Kadangi katedroje yra keletas kito tapytojo darbų, todėl individualiai įvardinti Silveno ir Adomo tapyti paveikslai ir šv. skulptūros.
Vincentas Jakševičius
/1873-1936/
Gimė garsaus aukštaitijos skulptoriaus Aleksandro Jakševičiaus /jo sukurti Naujamiesčio /Panevėžio r./ bažnyčios šventoriaus vartai puikiai įvertinti Lietuvos architektūros istorijos III dalyje/ šeimoje. Baigęs Vilniaus gimnaziją mokslus tęsė Vilniaus ir Peterburgo meno akademijose. Šeimos atsiminimuose sakoma, kad susirgęs sunkia plaučių liga, turėjo nutraukti mokslą. Menotyrininkai įtaria, kad Vincento preciziškai braižyti brėžiniai, kūrinių meninis lygis rodo, kad vaikinas mokslo ragavo ne metus ar kitus. Grįžęs dirbo kartu su tėvu, gimtinės klimatas padėjo ligai pasitraukti. Švėkšnos bažnyčios statytojas, klebonas J. Maciejauskas , anksčiau dirbęs Panevėžio krašto bažnyčiose pažinojo menininkus ir apie 1909 metų pavasarį, Aleksandrą ir Vincentą pakviestė bažnyčios interjero darbams. Nuo to laiko aukštaičiai menininkai tapo švėkšniškiais. Nepaleido klebonas ir grafas J. Pliateris gabių, pripažintų meistrų, skyrė Vincentui žemės sklypą, miško medžiagos namo statybai, o bažnyčia ir parkas, pasipuošė Jakševičių kūriniais. 1936 metų liepą, statant Gegužinės bažnyčioje centrinį altorių, neatlaikiusi sunkaus ir įtemto darbo, sustojo Vincento širdis.
Švėkšniškio architekto, skulptoriaus, dailininko Vincento Jakševičiaus pavardė įrašyta į Lietuvos architektų sąrašą. Kaišiadorių rajono žymiausių krašto žmonių tarpe, labiausiai nusipelniusių kultūros ir švietimo srityje, yra ir skulptoriaus Vincento Jakševičiaus pavardė.
Silvenas Eugenijus Jakševičius
/1900-1933/
Švėkšniškio architekto, skulptoriaus, dailininko Vincento Jakševičiaus pavardė įrašyta į Lietuvos architektų sąrašą. Kaišiadorių rajono žymiausių krašto žmonių tarpe, labiausiai nusipelniusių kultūros ir švietimo srityje, yra ir skulptoriaus Vincento Jakševičiaus pavardė.
Silvenas Eugenijus Jakševičius
/1900-1933/
Mano senelis Silvenas buvo vyriausias Vincento sūnus. Tėvas, matydamas savo vaikų polinkį į meną, parinko mokymo kryptį, turinčią aiškų tikslą ir neapsiriko. Rezultatai pranoko lūkesčius. Vincentas perdavė jauniesiems kūrėjams visas žinias, įgytas gimnazijoje ir meno akademijose. Nuo vaikystės talkindami vyresniesiems, Silvenas ir Adomas išaugo kaip atskiri savo srities specialistai. Tėvo ir senelio, dėdės Benjamino įdiegtos savybės atvėrė jauniesiems menininkams kelią į kūrybinį įvairumą, pasirinkimą, visuomenės pripažinimą ir pagarbą.
Šiandien menotyrininkams sunku nustatyti, kuris iš komandos narių pradėjo ar baigė kūrinį. Kūrybinio proceso metu, jaunieji Jakševičiukai, buvo lygiaverčiai kūrėjai, be žodžių suprato vienas kitą. Silveno kūriniai puošia Ukmergės, Balnininkų ir kitų bažnyčių šventoves. Tragiška mirtis jauną, perspektyvų menininką pakirto 1933 metais. Palaidotas Balnininkų /Molėtų r. / kapinėse.
Adomas Jakševičius
/1908-1967/
Šiandien menotyrininkams sunku nustatyti, kuris iš komandos narių pradėjo ar baigė kūrinį. Kūrybinio proceso metu, jaunieji Jakševičiukai, buvo lygiaverčiai kūrėjai, be žodžių suprato vienas kitą. Silveno kūriniai puošia Ukmergės, Balnininkų ir kitų bažnyčių šventoves. Tragiška mirtis jauną, perspektyvų menininką pakirto 1933 metais. Palaidotas Balnininkų /Molėtų r. / kapinėse.
Adomas Jakševičius
/1908-1967/
Jaunėlis Adomas nuo kūdikystės dalyvavo vyresniųjų Jakševičių šeimos narių kūrybiniame procese, girdėjo kalbas ir istorijas apie lipdomų skulptūrų ir paveikslų tapymo ypatumus. Vyresnieji, juokaudami erzino mažąjį Adomėlį, kuris bandė mėgdžioti jų veiklą. Galbūt, patyrusių meistrų bandymai intriguoti mažąjį menininką ir subrandino ankstyvą, dabar kartais ir keliantį abejonių patirtį. 2002 m. liepos 2 dienos ,,Kaišiadorių aiduose” rašoma:,, Prabėgo 70 metų, kai buvo patvirtintas Laisvės paminklo projektas Žiežmariuose ir 35 metai nuo projekto autoriaus ir statytojo skulptoriaus Adomo Jakševičiaus mirties. Galbūt nedaugelis šiandien žino, kad vieną iš gražiausių Lietuvoje laisvės simbolių-nuostabią angelo statulą-sukūrė vos dvidešimtį peržengęs jaunuolis. Dar devyniolikmetis Adomas suprojektavo ir pastatė sudėtingos kompozicijos Laisvės paminklą Švėkšnoje,,. Adomas dirbo kartu su tėvu, broliu ir kitais komandos nariais: lipdė skulptūras, piešė paveikslus ir vis dažniau buvo samdomas atskirų kūrinių sukūrimui. Koks gražus, švytintis, pasitikintis savo talento galimybėmis, nuotraukose Adomas stovi prie savo kūrinių, jų pristatymo visuomenei šventėse. Menininkas žino, netoliese esantis tėvas patars, pataisys, o brolis Silvenas neleis suklysti.
Vyriausiojo brolio mirtis 1933 metų vasarą buvo tarsi kraupus įspėjimas, pirmas debesėlis giedrame, daug žadančios pradžios kelyje. Abu su tėvu Vincentu, nusiraminimo ieško kūryboje. Tėvas Adomą buvo puikiai išmokęs projektuoti, vadovauti organizaciniams darbams, todėl menininkas nepabijojo apsiimti sukurti visą, naujai pastatytos Kužių /Šiaulių r./ bažnyčios interjerą. Nors bažnyčią karo metais sugriovė nukritusi bomba, tačiau šiuos Adomo darbus-altorius, šv. skulptūras, paveikslus primena šeimos albume išlikusios nuotraukos. Paskui į Adomo gyvenimą atėjo didelė meilė, suteikusi sparnus kūryboje. Žmona Sofija mokytojavo Skuode, Adomas toliau keliavo po įvairias Lietuvos vietoves, palikdamas savo kūrinius ir dalelę savęs. Jaunieji mokėjo džiaugtis trumpomis susitikimų valandėlėmis.
Prasidėjęs karas sujaukė dailininko gyvenimą. Pirmomis karo dienomis žuvo žmona. Persekiojamas sovietinės valdžios valdininkų, neteko galimybės laisvai kurti. Tėvo auklėjimo įtaka neleido menininkui pasiduoti spaudimui kurti komunistinius simbolius, išsižadėti savo pažiūrų, kryptingumo kūryboje. Žinodamas savo talento vertę, nesiekė iškilti, praturtėti, padaryti karjerą. Kova už laisvės siekimą kūryboje ir gyvenime rodo Adomo žmogiškos asmenybės turtingumą, vidinį stiprumą. Šiandien galima stebėtis šio žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, sugebėjimu. išvengti nelaisvės, tremties ir nė vienos dienos netarnauti sovietinės valdžios įstaigose. Tačiau ir tuo metu, Adomas nebuvo pamirštas. Dvasininkai slapčia kvietėsi smulkiems darbams į savo bažnyčias. Ar rasime tuos paslaptingus Adomo kelius parodys laikas.
Prasidėjus karui, Adomas grįžo į namus Švėkšnoje. Kur dingo daug žadančios ateities svajonės, spalvingo, linksmo ir laimingo gyvenimo metai? Ar prisiminė Adomas tas šlovės akimirkas, kada stovėjo garbingiausioje vietoje savo kūrinių pristatymo šventėse? Kokios mintys apnikdavo Adomą vienatvės valandėlėmis? Deja…
Vietiniai naudojosi menininko buvimu ir už varganą kainą, kartais ir maisto produktus, Švėkšnos kapinėse dygo Adomo kryželiai. Iki šiandien kapinėse stovi Balsių giminės mauzoliejus, Liūdintis Angelas-ant Jucių šeimos kapo. Vėlų 1967 metų rudens vakarą išėjo Adomas visam laikui su savo angelais, kuriuos kūrė, pažinojo. Išėjo laisvas, neįbaugintas, nenugalėtas nepalankių gyvenime ir kūryboje aplinkybių, nepajutęs skausmo ir dūžtančių nuo smūgio mašinos stiklų garso. / Naudota laikraščio ,,Kaišiadorių aidai“, straipsnio ,,Dailininkas A. Jakševičius‘ medžiaga/.
Besidomintys Jakševičių kūryba, daug dokumentinės medžiagos gali rasti internetiniuose puslapiuose, 2010 metų Deltuvos kultūros almanache,, ESKIZAI“, S. SmilingytėsŽeimienės ,,Lietuvos sakralinė dailė“ir daugelyje kitų leidinių. 2011 metais, žurnale ,,Kultūros paminklai“, paskelbti nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus, kur surasta 14 Jakševičių sukurtų skulptūrų Veiviržėnų bažnyčioje ir koplyčioje.
Vyriausiojo brolio mirtis 1933 metų vasarą buvo tarsi kraupus įspėjimas, pirmas debesėlis giedrame, daug žadančios pradžios kelyje. Abu su tėvu Vincentu, nusiraminimo ieško kūryboje. Tėvas Adomą buvo puikiai išmokęs projektuoti, vadovauti organizaciniams darbams, todėl menininkas nepabijojo apsiimti sukurti visą, naujai pastatytos Kužių /Šiaulių r./ bažnyčios interjerą. Nors bažnyčią karo metais sugriovė nukritusi bomba, tačiau šiuos Adomo darbus-altorius, šv. skulptūras, paveikslus primena šeimos albume išlikusios nuotraukos. Paskui į Adomo gyvenimą atėjo didelė meilė, suteikusi sparnus kūryboje. Žmona Sofija mokytojavo Skuode, Adomas toliau keliavo po įvairias Lietuvos vietoves, palikdamas savo kūrinius ir dalelę savęs. Jaunieji mokėjo džiaugtis trumpomis susitikimų valandėlėmis.
Prasidėjęs karas sujaukė dailininko gyvenimą. Pirmomis karo dienomis žuvo žmona. Persekiojamas sovietinės valdžios valdininkų, neteko galimybės laisvai kurti. Tėvo auklėjimo įtaka neleido menininkui pasiduoti spaudimui kurti komunistinius simbolius, išsižadėti savo pažiūrų, kryptingumo kūryboje. Žinodamas savo talento vertę, nesiekė iškilti, praturtėti, padaryti karjerą. Kova už laisvės siekimą kūryboje ir gyvenime rodo Adomo žmogiškos asmenybės turtingumą, vidinį stiprumą. Šiandien galima stebėtis šio žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, sugebėjimu. išvengti nelaisvės, tremties ir nė vienos dienos netarnauti sovietinės valdžios įstaigose. Tačiau ir tuo metu, Adomas nebuvo pamirštas. Dvasininkai slapčia kvietėsi smulkiems darbams į savo bažnyčias. Ar rasime tuos paslaptingus Adomo kelius parodys laikas.
Prasidėjus karui, Adomas grįžo į namus Švėkšnoje. Kur dingo daug žadančios ateities svajonės, spalvingo, linksmo ir laimingo gyvenimo metai? Ar prisiminė Adomas tas šlovės akimirkas, kada stovėjo garbingiausioje vietoje savo kūrinių pristatymo šventėse? Kokios mintys apnikdavo Adomą vienatvės valandėlėmis? Deja…
Vietiniai naudojosi menininko buvimu ir už varganą kainą, kartais ir maisto produktus, Švėkšnos kapinėse dygo Adomo kryželiai. Iki šiandien kapinėse stovi Balsių giminės mauzoliejus, Liūdintis Angelas-ant Jucių šeimos kapo. Vėlų 1967 metų rudens vakarą išėjo Adomas visam laikui su savo angelais, kuriuos kūrė, pažinojo. Išėjo laisvas, neįbaugintas, nenugalėtas nepalankių gyvenime ir kūryboje aplinkybių, nepajutęs skausmo ir dūžtančių nuo smūgio mašinos stiklų garso. / Naudota laikraščio ,,Kaišiadorių aidai“, straipsnio ,,Dailininkas A. Jakševičius‘ medžiaga/.
Besidomintys Jakševičių kūryba, daug dokumentinės medžiagos gali rasti internetiniuose puslapiuose, 2010 metų Deltuvos kultūros almanache,, ESKIZAI“, S. SmilingytėsŽeimienės ,,Lietuvos sakralinė dailė“ir daugelyje kitų leidinių. 2011 metais, žurnale ,,Kultūros paminklai“, paskelbti nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus, kur surasta 14 Jakševičių sukurtų skulptūrų Veiviržėnų bažnyčioje ir koplyčioje.
Be autoriaus sutikimo naudotis nuotraukomis draudžiama
Sveksnosnaujienos.lt
Sveksnosnaujienos.lt
