Kiek anksčiau informavome, jog praėjusią savaitę turėjo vykti konkurso atrankos posėdis Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos direktoriaus pareigoms užimti. („Ar sulauksime 16-ojo?“). Kol kas laukiame atsakymo iš organizatorių, kurie, tikimės, greitu laiku informuos mus apie rezultatus. Gal 16-ojo ir nebus, tačiau tai yra puiki proga prisiminti iki šiol buvusius 15-a šios įstaigos vadovų, apžvelgti jų veiklą.
Pateikiame informaciją, kuri publikuota kraštotyrininko Petro Čeliausko sudarytoje enciklopedijoje „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ bei knygoje „Švėkšnos „Saulė“.
ŠARKA Antanas (1919–1922 m.)
Kunigas, pirmasis Švėkšnos progimnazijos direktorius ir kapelionas.
Besimokantį Žemaičių vyskupijos kun. seminarijoje, 1917 vokiečiai išvežė darbams į Vokietiją, kur teko gyventi pusbadžiu ir tai atsiliepė jo sveikatai. 1918 grįžo Lietuvon, įšventintas kunigu ir paskirtas į Švėkšną vikaru. Čia organizavo jaunimą į Pavasario sąjungą, įsteigė pavasarininkų biblioteką, kurion sudėjo nemažai savo knygų, pripirko naujų, taip pat surinko per karą išnešiotas buvusios Blaivybės draugijos bibliotekos knygas.
1919 jam teko vadovauti įsteigtai Švėkšnos progimnazijai. Jis su entuziazmu ėmėsi darbo, organizavo klases, ieškojo mokytojų, ragino tėvus leisti vaikus į mokslą. Negalėdamas rasti kai kurių dalykų mokytojų, pats ėmėsi dėstyti ne tik tikybą, bet ir lotynų k., istoriją, piešimą. Mylėjo ir šelpė mokinius, tad buvo ir jų mylimas. Susirgęs buvo nuvežtas į Karaliaučių, kur 1922 m. po operacijos mirė. Palaidotas Švėkšnos kapinėse. Testamentu nedidelį savo turtą paliko progimnazijai ir neturtingiems mokiniams šelpti.
Kunigas, pirmasis Švėkšnos progimnazijos direktorius ir kapelionas.
Besimokantį Žemaičių vyskupijos kun. seminarijoje, 1917 vokiečiai išvežė darbams į Vokietiją, kur teko gyventi pusbadžiu ir tai atsiliepė jo sveikatai. 1918 grįžo Lietuvon, įšventintas kunigu ir paskirtas į Švėkšną vikaru. Čia organizavo jaunimą į Pavasario sąjungą, įsteigė pavasarininkų biblioteką, kurion sudėjo nemažai savo knygų, pripirko naujų, taip pat surinko per karą išnešiotas buvusios Blaivybės draugijos bibliotekos knygas.
1919 jam teko vadovauti įsteigtai Švėkšnos progimnazijai. Jis su entuziazmu ėmėsi darbo, organizavo klases, ieškojo mokytojų, ragino tėvus leisti vaikus į mokslą. Negalėdamas rasti kai kurių dalykų mokytojų, pats ėmėsi dėstyti ne tik tikybą, bet ir lotynų k., istoriją, piešimą. Mylėjo ir šelpė mokinius, tad buvo ir jų mylimas. Susirgęs buvo nuvežtas į Karaliaučių, kur 1922 m. po operacijos mirė. Palaidotas Švėkšnos kapinėse. Testamentu nedidelį savo turtą paliko progimnazijai ir neturtingiems mokiniams šelpti.
RAKAUSKAS (Rakauskis) Stasys (1922–1927 m.)
Pedagogas, antrasis Švėkšnos progimnazijos direktorius.
Yra mokęsis kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo. Jis vadovavo mokyklai penketą metų. Tai buvo laikotarpis, kai per Švėkšnos gaisrą mokykla sudegė ir teko laikinai įsikurti kitose patalpose, kai buvo pradėta gimnazijos rūmų statyba.
1920 pradėjo dirbti progimnazijoje, dėstė lietuvių ir lotynų k., geografiją, gamtą. 1922 mirus pirmajam dir. A. Šarkai, paskirtas į jo vietą. Progimnazijai vadovavo iki 1927. Jam direktoriaujant, 1924 mokykla perduota Saulės draugijai ir pavadinta Švėkšnos Saulės progimnazija. 1925 per Švėkšnos gaisrą sudegė ir mokykla su visu inventoriumi.
1927.08 paskirtas Širvintų vid. mokykloslos dir. Po dvejų metų iš dir. pareigų atleistas, paliktas mokyt. Dėstė lietuvių ir lotynų k., matematiką bei dažnai ilgesniam laikui pavaduodavo muzikos mokyt. Dalyvavo Širvintų šaulių būrio veikloje. Mirė 1943, neatlaikęs didelio pedagoginio krūvio karo ir okupacijos nepriteklių sąlygomis
Pedagogas, antrasis Švėkšnos progimnazijos direktorius.
Yra mokęsis kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo. Jis vadovavo mokyklai penketą metų. Tai buvo laikotarpis, kai per Švėkšnos gaisrą mokykla sudegė ir teko laikinai įsikurti kitose patalpose, kai buvo pradėta gimnazijos rūmų statyba.
1920 pradėjo dirbti progimnazijoje, dėstė lietuvių ir lotynų k., geografiją, gamtą. 1922 mirus pirmajam dir. A. Šarkai, paskirtas į jo vietą. Progimnazijai vadovavo iki 1927. Jam direktoriaujant, 1924 mokykla perduota Saulės draugijai ir pavadinta Švėkšnos Saulės progimnazija. 1925 per Švėkšnos gaisrą sudegė ir mokykla su visu inventoriumi.
1927.08 paskirtas Širvintų vid. mokykloslos dir. Po dvejų metų iš dir. pareigų atleistas, paliktas mokyt. Dėstė lietuvių ir lotynų k., matematiką bei dažnai ilgesniam laikui pavaduodavo muzikos mokyt. Dalyvavo Širvintų šaulių būrio veikloje. Mirė 1943, neatlaikęs didelio pedagoginio krūvio karo ir okupacijos nepriteklių sąlygomis
SŪDŽIUS Petras (1927–1931 m.)
Pedagogas, trečiasis Švėkšnos Saulės progimnazijos (vėliau – gimnazijosjos) direktorius.
S. Rakauskui išvykus, 1927 metais skiriamas direktoriumi. Kilęs iš Pavilnučio kaimo šalia Švėkšnos. P. Sūdžiui direktoriaujant buvo baigti statyti gimnazijos rūmai ir išleista pirmoji abiturientų laida. Jis rūpinosi sustiprinti mokinių ir mokytojų drausmę mokykloje. Jam vadovaujant pradėtos organizuoti daiktinės loterijos, kurios greit išpopuliarėjo ir duodavo pajamų neturtingiems mokiniams sušelpti.
1912-14 mokėsi Palangos gimnazijoje, kur baigė dvi klases, o 1918 įstojo į Telšių gimnaziją ir, 1923 ją baigęs, Lietuvos universitete pradėjo studijuoti istoriją. Išklausęs 6 semestrus, 1926-27 mokytojavo Kražių gimnazijoje. Čia tuomet veikė tik pirmos penkios klasės, vyko naujų gimnazijos rūmų statyba. Statybą 1928 užbaigus, atidaryta ir šeštoji klasė, o mokyklai leista augti iki pilnos gimnazijos. 1931 išleista pirmoji abiturientų laida. Dėstė istoriją, visuomenės mokslą, vokiečių k. ir kai kuriuos kitus dalykus. Dirbdamas Švėkšnoje, 1929 baigė universitetą. Neturtingiems moksleiviams šelpti jis ėmė organizuoti daiktines loterijas, kurios vėliau tapo tradicinėmis.
Gal dėl nuomonių skirtumo su Saulės draugijos valdyba 1931 iškeliamas iš Švėkšnos į Suvalkų Kalvariją progimnazijos dir., vėliau skiriamas į Širvintas, po to 1934 Sedos progimnazijos dir. 1937 mokytojavo Skuodo progimnazijoje. 1940-41 buvo Žagarės gimnazijos mokytojas.
P. Sūdžius su žmona valdė 74 ha žemės Mačiūkių k., Kretingos aps. 1940 jiems buvo palikta 30 ha. Taigi pagal bolševikų supratimą jie buvo „buožės“ ir buvo apdėti nepakeliamais mokesčiais. Už jų nesumokėjimą 1941 bolševikų suimamas ir kalinamas Telšiuose. Prasidėjus karui, Telšių kalėjimo kaliniai buvo žiauriai nužudyti Rainiuose, bet P. Sūdžius į jų sąrašą nepateko, nes buvo kalinamas ne už politiką. Kalėjimo prižiūrėtojams pabėgus, išėjo į laisvę ir kartu su dviem likimo draugais mėgino pasiekti namus, bet netoli tenuėjo. Džiuginėnų k. prie Telšių visi trys buvo besitraukiančių raudonarmiečių nužudyti. Palaidotas Beržoro kapinėse Plungės raj.
P. Sūdžius buvo visuomenininkas ir geras organizatorius. Studentaudamas buvo lietuvių katalikų blaivybės draugijos valdyboje, veikė ateitininkuose, organizavo žemaičių ateitininkų konferencijas. Vėliau priklausė skautams. Bendradarbiavo spaudoje. Jo rūpesčiu buvo išleistas S. Daukanto Būdas… 1934 išspausdino nedidelę 32 pusl. studiją Vargo pelė apie S. Daukantą. 1939 P. Rusecko redaguotame rinkinyje Lietuva Didžiajame kare išspausdinti P. Sūdžiaus atsiminimai Klaipėdos krašto kaimynystėje apie kaizerinę okupaciją Švėkšnoje (perspausdinti ir rinkinyje Švėkšna atsiminimuose).
Pedagogas, trečiasis Švėkšnos Saulės progimnazijos (vėliau – gimnazijosjos) direktorius.
S. Rakauskui išvykus, 1927 metais skiriamas direktoriumi. Kilęs iš Pavilnučio kaimo šalia Švėkšnos. P. Sūdžiui direktoriaujant buvo baigti statyti gimnazijos rūmai ir išleista pirmoji abiturientų laida. Jis rūpinosi sustiprinti mokinių ir mokytojų drausmę mokykloje. Jam vadovaujant pradėtos organizuoti daiktinės loterijos, kurios greit išpopuliarėjo ir duodavo pajamų neturtingiems mokiniams sušelpti.
1912-14 mokėsi Palangos gimnazijoje, kur baigė dvi klases, o 1918 įstojo į Telšių gimnaziją ir, 1923 ją baigęs, Lietuvos universitete pradėjo studijuoti istoriją. Išklausęs 6 semestrus, 1926-27 mokytojavo Kražių gimnazijoje. Čia tuomet veikė tik pirmos penkios klasės, vyko naujų gimnazijos rūmų statyba. Statybą 1928 užbaigus, atidaryta ir šeštoji klasė, o mokyklai leista augti iki pilnos gimnazijos. 1931 išleista pirmoji abiturientų laida. Dėstė istoriją, visuomenės mokslą, vokiečių k. ir kai kuriuos kitus dalykus. Dirbdamas Švėkšnoje, 1929 baigė universitetą. Neturtingiems moksleiviams šelpti jis ėmė organizuoti daiktines loterijas, kurios vėliau tapo tradicinėmis.
Gal dėl nuomonių skirtumo su Saulės draugijos valdyba 1931 iškeliamas iš Švėkšnos į Suvalkų Kalvariją progimnazijos dir., vėliau skiriamas į Širvintas, po to 1934 Sedos progimnazijos dir. 1937 mokytojavo Skuodo progimnazijoje. 1940-41 buvo Žagarės gimnazijos mokytojas.
P. Sūdžius su žmona valdė 74 ha žemės Mačiūkių k., Kretingos aps. 1940 jiems buvo palikta 30 ha. Taigi pagal bolševikų supratimą jie buvo „buožės“ ir buvo apdėti nepakeliamais mokesčiais. Už jų nesumokėjimą 1941 bolševikų suimamas ir kalinamas Telšiuose. Prasidėjus karui, Telšių kalėjimo kaliniai buvo žiauriai nužudyti Rainiuose, bet P. Sūdžius į jų sąrašą nepateko, nes buvo kalinamas ne už politiką. Kalėjimo prižiūrėtojams pabėgus, išėjo į laisvę ir kartu su dviem likimo draugais mėgino pasiekti namus, bet netoli tenuėjo. Džiuginėnų k. prie Telšių visi trys buvo besitraukiančių raudonarmiečių nužudyti. Palaidotas Beržoro kapinėse Plungės raj.
P. Sūdžius buvo visuomenininkas ir geras organizatorius. Studentaudamas buvo lietuvių katalikų blaivybės draugijos valdyboje, veikė ateitininkuose, organizavo žemaičių ateitininkų konferencijas. Vėliau priklausė skautams. Bendradarbiavo spaudoje. Jo rūpesčiu buvo išleistas S. Daukanto Būdas… 1934 išspausdino nedidelę 32 pusl. studiją Vargo pelė apie S. Daukantą. 1939 P. Rusecko redaguotame rinkinyje Lietuva Didžiajame kare išspausdinti P. Sūdžiaus atsiminimai Klaipėdos krašto kaimynystėje apie kaizerinę okupaciją Švėkšnoje (perspausdinti ir rinkinyje Švėkšna atsiminimuose).
SAMULIONIS Pranas (1931–1939 m.)
Pedagogas, ketvirtasis Švėkšnos Saulės gimnazijosjos direktorius
Nuo 1925 Kauno Pavasario suaugusiųjų gimnazijos mokytytojas. 1928 baigė Kauno universitetą. Nuo 1929 Jurbarko Saulės gimnazijos direktorius. 1931 paskirtas Švėkšnos gimnazijos direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 1939. Dėstė lietuvių k., logiką. 1934 metais buvo iškilmingai paminėta gimnazijos 15 metų sukaktis. Tai progai buvo pasiūta gimnazijos vėliava ir pašventinta bažnyčioje. Rūpinosi gimnazijos ir apylinkės kultūriniu gyvenimu, siekė kelti lietuvybę ir kaimyniniame Klaipėdos krašte: tautinių švenčių minėjimus organizavo ne tik Švėkšnoje, bet ir Saugose, kur skaitė paskaitas, o gimnazijos saviveiklininkai atlikdavo meninę programą. Užmegzti draugiški moksleivių ryšiai su Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija. Mokykloje buvo sudaryta išsami ir sisteminga pilnutinio auklėjimo programa, apėmusi religinį, dorinį, estetinį auklėjimą ir fizinį lavinimą. Apie šią programą rašė ir spauda.
Toliau mokytojavo ir direktoriavo Telšiuose, Šiauliuose. Brandžiausi jo darbo metai praėjo Joniškio I vid. mokykloje. Čia jis nuo 1941 mokytojavo, 1953-61 buvo šios mokyklos direktoriumi. 1957 suteiktas nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 1973 išėjo į pensiją, 1984 apsigyveno Vilniuje.
P. Samulionis buvo veiklus blaivybės draugijos narys, daug rašė spaudoje blaivybės klausimais, beveik metus redagavo Sargybą. Išspausdino Naminis girtavimas ir kova su juo (1928), A. Dambrauskas – mokslininkas (1935). Ir pokario metais buvo aktyvus visuomenininkas, vadovavo liet. k. ir literatūros mokytojų rajono metodiniam rateliui, prie Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus įkūrė kalbos sekciją ir jai vadovavo.
Mirė 1986.10.18 Vilniuje.
Pedagogas, ketvirtasis Švėkšnos Saulės gimnazijosjos direktorius
Nuo 1925 Kauno Pavasario suaugusiųjų gimnazijos mokytytojas. 1928 baigė Kauno universitetą. Nuo 1929 Jurbarko Saulės gimnazijos direktorius. 1931 paskirtas Švėkšnos gimnazijos direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 1939. Dėstė lietuvių k., logiką. 1934 metais buvo iškilmingai paminėta gimnazijos 15 metų sukaktis. Tai progai buvo pasiūta gimnazijos vėliava ir pašventinta bažnyčioje. Rūpinosi gimnazijos ir apylinkės kultūriniu gyvenimu, siekė kelti lietuvybę ir kaimyniniame Klaipėdos krašte: tautinių švenčių minėjimus organizavo ne tik Švėkšnoje, bet ir Saugose, kur skaitė paskaitas, o gimnazijos saviveiklininkai atlikdavo meninę programą. Užmegzti draugiški moksleivių ryšiai su Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija. Mokykloje buvo sudaryta išsami ir sisteminga pilnutinio auklėjimo programa, apėmusi religinį, dorinį, estetinį auklėjimą ir fizinį lavinimą. Apie šią programą rašė ir spauda.
Toliau mokytojavo ir direktoriavo Telšiuose, Šiauliuose. Brandžiausi jo darbo metai praėjo Joniškio I vid. mokykloje. Čia jis nuo 1941 mokytojavo, 1953-61 buvo šios mokyklos direktoriumi. 1957 suteiktas nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 1973 išėjo į pensiją, 1984 apsigyveno Vilniuje.
P. Samulionis buvo veiklus blaivybės draugijos narys, daug rašė spaudoje blaivybės klausimais, beveik metus redagavo Sargybą. Išspausdino Naminis girtavimas ir kova su juo (1928), A. Dambrauskas – mokslininkas (1935). Ir pokario metais buvo aktyvus visuomenininkas, vadovavo liet. k. ir literatūros mokytojų rajono metodiniam rateliui, prie Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus įkūrė kalbos sekciją ir jai vadovavo.
Mirė 1986.10.18 Vilniuje.
RUDYS Stasys (1939–1940 m.)
Pedagogas, visuomenininkas, penktasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.
1928 baigė Plungės gimnaziją, 1934 Kauno VDU. 1932 paskirtas Švėkšnos gimnazijos vokiečių k. mokytoju (vėliau dėstė ir prancūzų k.), 1936-39 inspektorius (direktoriaus pavadaduotojas), o 1939-40 jos direktoriumi. Švėkšnos gimnazijoje išdirbo aštuonerius metus, tačiau direktoriauti jam teko tik vienerius - Lietuvą okupavus sovietams. 1940 išsikėlė į Biržus, 1940-41 buvo Biržų gimnazijos mokyt., 1941-44 jos direktroius. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1945 vienas iš Eichštėto liet. gimnazijos steigėjų, 1947-49 jos direktorius. Šią gimnaziją baigė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus bei jo žmona Alma Nutautaitė. 1949 atvyko į JAV ir 1949-51 organizavo lituanistines mokyklas Čikagoje, 1950 Čikagos lituanistinės mokykloslos direktorius, nuo 1955 lietuvių k. dėstytojas JAV kariuomenės Monterey kalbų mokykloje.
Lietuvoje nuo 1923 S. Rudys reiškėsi ateitininkų, blaivininkų, šaulių, nuo 1932 – skautų veikloje. 1949-52 buvo Lietuvių mokytytojų sąjungos pirmininkas. Bendradarbiavo Sargyboje, N. Biržų žiniose, Drauge ir kt. Apie savo darbą Švėkšnos gimnazijoje parašė prisiminimus, išspausdintus monografijoje Švėkšna.
Mirė 2005.03.13 JAV.
Pedagogas, visuomenininkas, penktasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.
1928 baigė Plungės gimnaziją, 1934 Kauno VDU. 1932 paskirtas Švėkšnos gimnazijos vokiečių k. mokytoju (vėliau dėstė ir prancūzų k.), 1936-39 inspektorius (direktoriaus pavadaduotojas), o 1939-40 jos direktoriumi. Švėkšnos gimnazijoje išdirbo aštuonerius metus, tačiau direktoriauti jam teko tik vienerius - Lietuvą okupavus sovietams. 1940 išsikėlė į Biržus, 1940-41 buvo Biržų gimnazijos mokyt., 1941-44 jos direktroius. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1945 vienas iš Eichštėto liet. gimnazijos steigėjų, 1947-49 jos direktorius. Šią gimnaziją baigė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus bei jo žmona Alma Nutautaitė. 1949 atvyko į JAV ir 1949-51 organizavo lituanistines mokyklas Čikagoje, 1950 Čikagos lituanistinės mokykloslos direktorius, nuo 1955 lietuvių k. dėstytojas JAV kariuomenės Monterey kalbų mokykloje.
Lietuvoje nuo 1923 S. Rudys reiškėsi ateitininkų, blaivininkų, šaulių, nuo 1932 – skautų veikloje. 1949-52 buvo Lietuvių mokytytojų sąjungos pirmininkas. Bendradarbiavo Sargyboje, N. Biržų žiniose, Drauge ir kt. Apie savo darbą Švėkšnos gimnazijoje parašė prisiminimus, išspausdintus monografijoje Švėkšna.
Mirė 2005.03.13 JAV.
DARGIS Jonas (1940–1942 m.)
Pedagogas, šeštasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.
Studijavo anglų k. VDU, egzaminus išlaikė 1938, bet diplominis darbas įvertintas tik 1942. Anglų k. ir literatūros žinias gilino Ekseterio universitetete Anglijoje. 1938-40 mokytojavo Joniškyje, Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriumi paskirtas 1940 ir šias pareigas ėjo iki 1942. Kartu dėstė lietuvių k. ir literatūrą. Iš Švėkšnos išsikėlė į Radviliškį, vėliau gyveno Barstyčiuose. Per karą iš Lietuvos nepasitraukė.
J. Dargio brolis Pranas priklausė pogrindinei organizacijai. 1946 abu broliai suimti. Kalėjo Mažeikiuose, iš kur kameros draugai organizavo pabėgimą. J. Dargis bėgti atsisakė, nes buvo raišas, vaikščiojo su lazda, tad nenorėjo būti našta kitiems. 1947 nuteistas 5 metams ir išvežtas į lagerius, kur po metų mirė.
J. Dargiui teko direktoriauti sunkiais 1940-41 metais, kuomet buvo laužoma visa mokyklų darbo ir auklėjimo sistema. Direktorius privalėjo kas mėnesį rašyti raportus ministerijai apie mokinių ir mokytojų nuotaikas, apie visus incidentus. Mokyklai vadovavo protingai, sumaniai laviravo, tad direktoriaus poste buvo paliktas ir po bolševikų išvijimo 1941.
Mirė 1948.02.02 lageryje.
Pedagogas, šeštasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.
Studijavo anglų k. VDU, egzaminus išlaikė 1938, bet diplominis darbas įvertintas tik 1942. Anglų k. ir literatūros žinias gilino Ekseterio universitetete Anglijoje. 1938-40 mokytojavo Joniškyje, Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriumi paskirtas 1940 ir šias pareigas ėjo iki 1942. Kartu dėstė lietuvių k. ir literatūrą. Iš Švėkšnos išsikėlė į Radviliškį, vėliau gyveno Barstyčiuose. Per karą iš Lietuvos nepasitraukė.
J. Dargio brolis Pranas priklausė pogrindinei organizacijai. 1946 abu broliai suimti. Kalėjo Mažeikiuose, iš kur kameros draugai organizavo pabėgimą. J. Dargis bėgti atsisakė, nes buvo raišas, vaikščiojo su lazda, tad nenorėjo būti našta kitiems. 1947 nuteistas 5 metams ir išvežtas į lagerius, kur po metų mirė.
J. Dargiui teko direktoriauti sunkiais 1940-41 metais, kuomet buvo laužoma visa mokyklų darbo ir auklėjimo sistema. Direktorius privalėjo kas mėnesį rašyti raportus ministerijai apie mokinių ir mokytojų nuotaikas, apie visus incidentus. Mokyklai vadovavo protingai, sumaniai laviravo, tad direktoriaus poste buvo paliktas ir po bolševikų išvijimo 1941.
Mirė 1948.02.02 lageryje.
RUGYTĖ (Rūgytė) Alicija (1942–1944 m.)
Pedagogė, istorikė, septintoji Švėkšnos gimnazijos direktorė.
1927 baigė Kauno mergaičių mokyt. seminariją ir įstojo į VDU teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo istoriją. 1933 parašė diplominį darbą Vilniaus universitetas ir gavo diplomą. Mokytojauti pradėjo 1927 Garliavos prad. mokykloje, o 1930-39 dirbo J. Jablonskio prad. mokykloje Kaune. 1939-42 Vilniaus gimnazijų mokytoja.
1942-44 buvo septintoji Švėkšnos gimnazijos direktorė. Ji buvo Švėkšnos daktaro Juozapo Rugio duktė, čia gimusi ir augusi, taigi tikra švėkšniškė. Parodė daug sumanumo, vadovaudama gimnazijai sunkiais karo ir vokiečių okupacijos metais. Ji organizavo mokslą ir 1944 rudenį, kai frontas jau buvo prie Šiaulių, o gimnazijos rūmai buvo užimti vokiečių kariuomenės. Pamokos vyko miestelio gyventojų butuose iki pat spalio 10 d. Labai rūpinosi tautiniu ir religiniu auklėjimu, puoselėjo visas senąsias gimnazijos tradicijas.
Pasitraukusi į Vokietiją, Regensburge ir Šeinfelde pabėgėlių vaikams organizavo lietuvišką gimnaziją, buvo jos inspektorė (direktoriaus pavaduotoja), o vėliau – direktorė.
1949 atvyko į JAV. 1950 pradėjo dirbti Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje, 1955-61 tos mokyklos direktorė. Jos pastangomis mokykla išaugo į gausiai lankomą ir gerai mokymo priemonėmis bei inventoriumi aprūpintą mokslo įstaigą.
Lietuvoje nuo 1921 priklausė Katalikių moterų draugijai Švėkšnoje ir buvo jos valdyboje, nuo 1923 priklausė ateitininkams, 1927-31 korporacijai Giedra, nuo 1931 Giedrininkių sąjungai. 1952 atkūrė Amerikoje Giedros korporaciją, buvo jos pirmininkė.
1969 Čikagoje organizavo Švėkšnos gimnazijos 50 metų jubiliejaus minėjimą, kuriame dalyvavo apie 200 emigracijoje gyvenančių švėkšniškių. Po minėjimo nutarta atkurti Švėkšniškių draugiją, jos pirmininke išrinkta A. Rugytė. Ji paruošė ir 1974 Čikagoje išleido didelę (536 pusl.), gausiai iliustruotą monografiją Švėkšna, kuriai medžiagos ieškojo net Vatikano archyvuose. Knyga išleista 800 egz. tiražu ir po daugelio metų pasiekė ir Švėkšną.
1957 Čikagoje buvo viena iš Lietuvių istorijos draugijos steigėjų, buvo jos sekretorė, iždininkė. Organizavo lėšų rinkimą (ir pati gausiai aukojo) liet. knygoms leisti. Jos rūpesčiu išleisti mokslo žurnalo Tautos praeitis (vėliau Lietuvių tautos praeitis) 20 tomų, perspausdinti laikraščių Aušra (2 knygos) ir Varpas (5 knygos) komplektai.
Redagavo studijas Zanavykija (2 tomai, 1978-79), Lietuvių istorijos draugija 1956-1981, „Giedros“ korporacijos istorija. Paliko prisiminimus 50 metų darbo lietuviškoje mokykloje. Bendradarbiavo Moteryje, Drauge ir kt. katalikiškoje spaudoje.
Be tiesioginės specialybės, A. Rugytė buvo baigusi įvairių kursų: vaikų darželių vedimo, gailestingųjų seserų, kūno kultūros, sodininkystės ir šoferių.
Mirė 1985.06.20 Čikagoje (JAV).
Pedagogė, istorikė, septintoji Švėkšnos gimnazijos direktorė.
1927 baigė Kauno mergaičių mokyt. seminariją ir įstojo į VDU teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo istoriją. 1933 parašė diplominį darbą Vilniaus universitetas ir gavo diplomą. Mokytojauti pradėjo 1927 Garliavos prad. mokykloje, o 1930-39 dirbo J. Jablonskio prad. mokykloje Kaune. 1939-42 Vilniaus gimnazijų mokytoja.
1942-44 buvo septintoji Švėkšnos gimnazijos direktorė. Ji buvo Švėkšnos daktaro Juozapo Rugio duktė, čia gimusi ir augusi, taigi tikra švėkšniškė. Parodė daug sumanumo, vadovaudama gimnazijai sunkiais karo ir vokiečių okupacijos metais. Ji organizavo mokslą ir 1944 rudenį, kai frontas jau buvo prie Šiaulių, o gimnazijos rūmai buvo užimti vokiečių kariuomenės. Pamokos vyko miestelio gyventojų butuose iki pat spalio 10 d. Labai rūpinosi tautiniu ir religiniu auklėjimu, puoselėjo visas senąsias gimnazijos tradicijas.
Pasitraukusi į Vokietiją, Regensburge ir Šeinfelde pabėgėlių vaikams organizavo lietuvišką gimnaziją, buvo jos inspektorė (direktoriaus pavaduotoja), o vėliau – direktorė.
1949 atvyko į JAV. 1950 pradėjo dirbti Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje, 1955-61 tos mokyklos direktorė. Jos pastangomis mokykla išaugo į gausiai lankomą ir gerai mokymo priemonėmis bei inventoriumi aprūpintą mokslo įstaigą.
Lietuvoje nuo 1921 priklausė Katalikių moterų draugijai Švėkšnoje ir buvo jos valdyboje, nuo 1923 priklausė ateitininkams, 1927-31 korporacijai Giedra, nuo 1931 Giedrininkių sąjungai. 1952 atkūrė Amerikoje Giedros korporaciją, buvo jos pirmininkė.
1969 Čikagoje organizavo Švėkšnos gimnazijos 50 metų jubiliejaus minėjimą, kuriame dalyvavo apie 200 emigracijoje gyvenančių švėkšniškių. Po minėjimo nutarta atkurti Švėkšniškių draugiją, jos pirmininke išrinkta A. Rugytė. Ji paruošė ir 1974 Čikagoje išleido didelę (536 pusl.), gausiai iliustruotą monografiją Švėkšna, kuriai medžiagos ieškojo net Vatikano archyvuose. Knyga išleista 800 egz. tiražu ir po daugelio metų pasiekė ir Švėkšną.
1957 Čikagoje buvo viena iš Lietuvių istorijos draugijos steigėjų, buvo jos sekretorė, iždininkė. Organizavo lėšų rinkimą (ir pati gausiai aukojo) liet. knygoms leisti. Jos rūpesčiu išleisti mokslo žurnalo Tautos praeitis (vėliau Lietuvių tautos praeitis) 20 tomų, perspausdinti laikraščių Aušra (2 knygos) ir Varpas (5 knygos) komplektai.
Redagavo studijas Zanavykija (2 tomai, 1978-79), Lietuvių istorijos draugija 1956-1981, „Giedros“ korporacijos istorija. Paliko prisiminimus 50 metų darbo lietuviškoje mokykloje. Bendradarbiavo Moteryje, Drauge ir kt. katalikiškoje spaudoje.
Be tiesioginės specialybės, A. Rugytė buvo baigusi įvairių kursų: vaikų darželių vedimo, gailestingųjų seserų, kūno kultūros, sodininkystės ir šoferių.
Mirė 1985.06.20 Čikagoje (JAV).
KRIAUČIŪNAS Jonas (1944–1945 m.)
Chemikas, chemijos mokslų kandidatas, Švėkšnos gimnazijos aštuntasis direktorius.
1938 Kaune baigė VDU. Karo audra buvo atbloškusi į Švėkšną, kur 1944-45 buvo aštuntasis Švėkšnos gimnazijos direktorius ir joje dėstė chemiją. Gimnazijai vadovauti jam teko dar karo metais, frontas tebebuvo netoliese – iš Klaipėdos vokiečiai išvaryti tik sausio pabaigoje. Jautėsi karo meto nepritekliai, mokykla nebuvo aprūpinta kuru, tad teko organizuoti visos mokyklos išvyką į mišką malkų gaminti.
Toks specialistas buvo reikalingas atsikuriančiai Lietuvos pramonei, tad mokslo metams pasibaigus buvo perkeltas į Vilnių, kur dirbo mokslinį darbą. 1948-67 dirbo Chemijos ir cheminės technologinės institute; 1958-65 organinės technologijos, 1965-67 polimerinių ir kombinuotųjų dangų sektoriaus vadovas; vyr. mokslinis bendradarbis (1960). 1955 metais apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją.
1967-76 dėstė Vilniaus universitetete; docentas (1969). Parašė mokomųjų priemonių: Chemijos pramonės technologijos pagrindai (1970), Statybinių medžiagų technologijos pagrindai (1972). Paskelbė straipsnių apie keraminius dirbinius iš vietinio molio, durpių perdirbimą, polimerų ir polimerinių dirbinių savybes, Lietuvos cheminės pramonės kūrimą ir plėtojimą. Padarytas 1 išradimas 1966.
Mirė 1994. 03.26 Vilniuje.
Chemikas, chemijos mokslų kandidatas, Švėkšnos gimnazijos aštuntasis direktorius.
1938 Kaune baigė VDU. Karo audra buvo atbloškusi į Švėkšną, kur 1944-45 buvo aštuntasis Švėkšnos gimnazijos direktorius ir joje dėstė chemiją. Gimnazijai vadovauti jam teko dar karo metais, frontas tebebuvo netoliese – iš Klaipėdos vokiečiai išvaryti tik sausio pabaigoje. Jautėsi karo meto nepritekliai, mokykla nebuvo aprūpinta kuru, tad teko organizuoti visos mokyklos išvyką į mišką malkų gaminti.
Toks specialistas buvo reikalingas atsikuriančiai Lietuvos pramonei, tad mokslo metams pasibaigus buvo perkeltas į Vilnių, kur dirbo mokslinį darbą. 1948-67 dirbo Chemijos ir cheminės technologinės institute; 1958-65 organinės technologijos, 1965-67 polimerinių ir kombinuotųjų dangų sektoriaus vadovas; vyr. mokslinis bendradarbis (1960). 1955 metais apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją.
1967-76 dėstė Vilniaus universitetete; docentas (1969). Parašė mokomųjų priemonių: Chemijos pramonės technologijos pagrindai (1970), Statybinių medžiagų technologijos pagrindai (1972). Paskelbė straipsnių apie keraminius dirbinius iš vietinio molio, durpių perdirbimą, polimerų ir polimerinių dirbinių savybes, Lietuvos cheminės pramonės kūrimą ir plėtojimą. Padarytas 1 išradimas 1966.
Mirė 1994. 03.26 Vilniuje.
GAILIŪNAS Pranas (1945–1949 m.)
Kalbininkas, pedagogas, devintasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.
Baigęs Šakių gimnaziją, studijavo Kauno universitete iš pradžių matematiką bei fiziiką, paskui lietuvių k. ir literatūrą. 1939-45 dirbo mokytojo darbą Raseinių ir Eržvilko vid. mokyklose.
1945-49 Švėkšnos vid. mokyklos (gimnazijos) direktorius. Dėstė lietuvių k., psichologiją, logiką, lotynų k., vadovavo dramos rateliui (1946 inscenizavo Gogolio Mirusias sielas). Pokario laikotarpis buvo labai sudėtingas, vyko partizaninis karas, kurio atgarsiai paliesdavo ir gimnaziją. Direktoriui tekdavo laviruoti ir išklausyti valdžios priekaištus.
1949 pakviestas dirbti į Švietimo ministeriją, kur iki 1958 ėjo Mokyklų valdybos inspektoriaus, Mokymo metodinio skyriaus viršininko ir kitas pareigas; kurį laiką buvo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto sektoriaus vedėjas. Nuo 1959 perėjo į universiteto lietuvių k. katedrą. Filologijos mokslų kandidatas (1965), docentas (1969).
P. Gailiūnas visą laiką dirbo mokslinį metodinį darbą, daug nuveikė rengdamas gerus vadovėlius bei mokymo priemones vidurinei ir aukštajai mokyklai. Svarbiausias darbas – mokomoji priemonė aukštosioms mokykloms Lietuvių kalbos metodika (1977). Su kitais parengė skaitinius Gimtasis žodis, lietuvių k. sintaksės vadovėlį. Akademinės Lietuvių kalbos gramatikos 2 tomo (1971) vienas iš autorių.
Mirė 1977.02.24 Vilniuje.
Kalbininkas, pedagogas, devintasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.
Baigęs Šakių gimnaziją, studijavo Kauno universitete iš pradžių matematiką bei fiziiką, paskui lietuvių k. ir literatūrą. 1939-45 dirbo mokytojo darbą Raseinių ir Eržvilko vid. mokyklose.
1945-49 Švėkšnos vid. mokyklos (gimnazijos) direktorius. Dėstė lietuvių k., psichologiją, logiką, lotynų k., vadovavo dramos rateliui (1946 inscenizavo Gogolio Mirusias sielas). Pokario laikotarpis buvo labai sudėtingas, vyko partizaninis karas, kurio atgarsiai paliesdavo ir gimnaziją. Direktoriui tekdavo laviruoti ir išklausyti valdžios priekaištus.
1949 pakviestas dirbti į Švietimo ministeriją, kur iki 1958 ėjo Mokyklų valdybos inspektoriaus, Mokymo metodinio skyriaus viršininko ir kitas pareigas; kurį laiką buvo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto sektoriaus vedėjas. Nuo 1959 perėjo į universiteto lietuvių k. katedrą. Filologijos mokslų kandidatas (1965), docentas (1969).
P. Gailiūnas visą laiką dirbo mokslinį metodinį darbą, daug nuveikė rengdamas gerus vadovėlius bei mokymo priemones vidurinei ir aukštajai mokyklai. Svarbiausias darbas – mokomoji priemonė aukštosioms mokykloms Lietuvių kalbos metodika (1977). Su kitais parengė skaitinius Gimtasis žodis, lietuvių k. sintaksės vadovėlį. Akademinės Lietuvių kalbos gramatikos 2 tomo (1971) vienas iš autorių.
Mirė 1977.02.24 Vilniuje.
BUTRIMAS Petras (1949–1954 m.)
Pedagogas lituanistas, dešimtasis Švėkšnos vidurinės mokykloslos direktorius.
Mokėsi Vilkijos progimnazijoje, paskui Raseinių gimnazijoje. 1938 baigė Kauno VD universitet filosofijos - teologijos fakulteto filologijos skyrių. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą 1938-39 Raseinių žydų gimnazijoje, 1939-40 Kretingos pranciškonų gimnazijoje. 1940-42 dirbo Vilniuje Lituanistikos institute moksliniu bendradarbiu. 1942-44 vėl mokytojavo Vilkijos gimnazijoje, o 1944-46 Kauno Aušros berniukų gimnazijoje.
Švėkšnos vid. mokykloje 1947-54 dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kurį laiką ir vokiečių kalbą. 1949-54 buvo mokyklos direktorius. Mokyklai vadovauti jam teko sunkiu ir sudėtingu bolševikmečio laikotarpiu. 1952 metais vietos valdžia dėl ideologinių trūkumų smarkiai kritikavo mokyklos darbą. O kai 1954 metais trys abiturientai pareiškė norą stoti į kunigų seminariją, to partinei valdžiai buvo per daug – P. Butrimas buvo atleistas iš darbo.
1954-71 mokytojavo Veiviržėnų vid. mokykloje, 1956-67 buvo jos direktorius.
Mirė 1971.01.14 Ariogaloje.
Pedagogas lituanistas, dešimtasis Švėkšnos vidurinės mokykloslos direktorius.
Mokėsi Vilkijos progimnazijoje, paskui Raseinių gimnazijoje. 1938 baigė Kauno VD universitet filosofijos - teologijos fakulteto filologijos skyrių. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą 1938-39 Raseinių žydų gimnazijoje, 1939-40 Kretingos pranciškonų gimnazijoje. 1940-42 dirbo Vilniuje Lituanistikos institute moksliniu bendradarbiu. 1942-44 vėl mokytojavo Vilkijos gimnazijoje, o 1944-46 Kauno Aušros berniukų gimnazijoje.
Švėkšnos vid. mokykloje 1947-54 dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kurį laiką ir vokiečių kalbą. 1949-54 buvo mokyklos direktorius. Mokyklai vadovauti jam teko sunkiu ir sudėtingu bolševikmečio laikotarpiu. 1952 metais vietos valdžia dėl ideologinių trūkumų smarkiai kritikavo mokyklos darbą. O kai 1954 metais trys abiturientai pareiškė norą stoti į kunigų seminariją, to partinei valdžiai buvo per daug – P. Butrimas buvo atleistas iš darbo.
1954-71 mokytojavo Veiviržėnų vid. mokykloje, 1956-67 buvo jos direktorius.
Mirė 1971.01.14 Ariogaloje.
STRUNGYS Albinas (1954–1964 m.)
Pedagogas, vienuoliktas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktorius.
1944 baigė Rokiškio gimnazijos 7 klases, 1944-47 mokytojavo Ignotiškio pradinėje mokykloje (Obelių vls.). 1947-48 dirbo darbininku Gerovės fabrike Vilniuje, 1948 baigė Vilniaus suaugusių gimnaziją. 1948-54 dirbo Vilniaus akušerių mokyklos sąskaitininku-kasininku, kartu toje mokykloje dėstė matematiką, fiziką ir pats studijavo matematiką VPI, kurį baigė
1954. buvo paskirtas Švėkšnos vidurins mokyklos direktoriumi. Šias pareigas ėjo 10 metų. Jam vadovaujant buvo rekonstruoti ir pritaikyti mokyklai parke dvaro oficinos ir Gedminaičių gt. pastatai, nes mokykla tuo metu dirbo išmėtyta po visą miestelį, o naujos mokyklos ministerija statyti neleido. Direktorius rūpinosi ir kokybiniu mokyklos augimu, nepalaikė procentomanijos: pirmaisiais jo vadovavimo metais mokinių pažangumo procentas buvo tik 77,6. Buvo jau pakilęs pedagogų išsilavinimas. Trečdalis mokytojų buvo vietiniai, dirbo negailėdami jėgų ir laiko, tad mokyklos abiturientai garsėjo geromis žiniomis, jos sportininkai – aukštais pasiekimais lengvojoje atletikoje. Mokyklos vadovas nebuvo partijos narys. 1964 metais A. Strungys atsisakė direktoriaus pareigų.
Išvykęs įsidarbino matematikos mokytoju Buivydiškių tarybiniame ūkyje - technikume prie Vilniaus. Buvo technikumo grupių vadovų metodinio ratelio ir ž. ū. technikumų respublikinės matematikų-fizikų metodinės komisijos pirmininkas. Nuo 1985 pensininkas.
Pedagogas, vienuoliktas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktorius.
1944 baigė Rokiškio gimnazijos 7 klases, 1944-47 mokytojavo Ignotiškio pradinėje mokykloje (Obelių vls.). 1947-48 dirbo darbininku Gerovės fabrike Vilniuje, 1948 baigė Vilniaus suaugusių gimnaziją. 1948-54 dirbo Vilniaus akušerių mokyklos sąskaitininku-kasininku, kartu toje mokykloje dėstė matematiką, fiziką ir pats studijavo matematiką VPI, kurį baigė
1954. buvo paskirtas Švėkšnos vidurins mokyklos direktoriumi. Šias pareigas ėjo 10 metų. Jam vadovaujant buvo rekonstruoti ir pritaikyti mokyklai parke dvaro oficinos ir Gedminaičių gt. pastatai, nes mokykla tuo metu dirbo išmėtyta po visą miestelį, o naujos mokyklos ministerija statyti neleido. Direktorius rūpinosi ir kokybiniu mokyklos augimu, nepalaikė procentomanijos: pirmaisiais jo vadovavimo metais mokinių pažangumo procentas buvo tik 77,6. Buvo jau pakilęs pedagogų išsilavinimas. Trečdalis mokytojų buvo vietiniai, dirbo negailėdami jėgų ir laiko, tad mokyklos abiturientai garsėjo geromis žiniomis, jos sportininkai – aukštais pasiekimais lengvojoje atletikoje. Mokyklos vadovas nebuvo partijos narys. 1964 metais A. Strungys atsisakė direktoriaus pareigų.
Išvykęs įsidarbino matematikos mokytoju Buivydiškių tarybiniame ūkyje - technikume prie Vilniaus. Buvo technikumo grupių vadovų metodinio ratelio ir ž. ū. technikumų respublikinės matematikų-fizikų metodinės komisijos pirmininkas. Nuo 1985 pensininkas.
ČERNIAUSKAS Alfonsas (1964–1977 m.)
Pedagogas, dyliktas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktorius.
Pedagoginį darbą pradėjo 1949 Daugų gimnazijoje. 1950-51 buvo Daugų raj. švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėjas. 1952-56 inspektorius. 1954 baigė VPI. Onuškio vid. mokyklos direktorius. 1956-59 nesutikęs eiti vadovauti kolūkiui, iš direktoriaus pareigų atleistas, 1959-60 mokytojavo Pivašiūnų vidurinėje mokykloje..
1960 atsikėlė į Švėkšną ir 4 metus buvo sanatorinės mokyklos – internato direktoriaus pavadaduotoju. 1964 paskirtas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriumi. Šias pareigas ėjo 13 metų, dėstė chemiją. Pagausėjo ir mokytojų partinė organizacija, kaip būdavo sakoma – vadovaujančioji ir įkvepiančioji jėga. Mokinių pažangumą pavyko pakelti iki 99 procentų, nors dažnokai taikant ir metodą „tris rašau, du minty“. A. Černiauskui vadovaujant, 1969 metais vidurinė mokykla šventė 50 metų jubiliejų. Taip pat 1976 metais pastatyta nauja mokykla („priestatas“) ir darbo sąlygos sunormalėjo. Tačiau 1977 metų rudenį iš karinio kabineto ginklų sandėlio buvo pavogti mokomieji ginklai. Vagys nebuvo nustatyti, atsakyti teko direktoriui – jis buvo atleistas iš mokyklos, 1977 po mokykloje įvykusios mokomųjų ginklų vagystės iš pareigų atleistas.
Kurį laiką dirbo Vilkyčių malūno direktoriumi, vėliau grąžintas į pedagoginį darbą – vėl buvo Švėkšnos sanatorinės mokyklos - internato direktoriaus pavaduotojas. 1988 išėjo pensijon, bet iki 2000 dar dirbo mokyklos bendrabutyje ir laborantu.
Mirė 2011.07.19 Šilutėje.
Pedagogas, dyliktas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktorius.
Pedagoginį darbą pradėjo 1949 Daugų gimnazijoje. 1950-51 buvo Daugų raj. švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėjas. 1952-56 inspektorius. 1954 baigė VPI. Onuškio vid. mokyklos direktorius. 1956-59 nesutikęs eiti vadovauti kolūkiui, iš direktoriaus pareigų atleistas, 1959-60 mokytojavo Pivašiūnų vidurinėje mokykloje..
1960 atsikėlė į Švėkšną ir 4 metus buvo sanatorinės mokyklos – internato direktoriaus pavadaduotoju. 1964 paskirtas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriumi. Šias pareigas ėjo 13 metų, dėstė chemiją. Pagausėjo ir mokytojų partinė organizacija, kaip būdavo sakoma – vadovaujančioji ir įkvepiančioji jėga. Mokinių pažangumą pavyko pakelti iki 99 procentų, nors dažnokai taikant ir metodą „tris rašau, du minty“. A. Černiauskui vadovaujant, 1969 metais vidurinė mokykla šventė 50 metų jubiliejų. Taip pat 1976 metais pastatyta nauja mokykla („priestatas“) ir darbo sąlygos sunormalėjo. Tačiau 1977 metų rudenį iš karinio kabineto ginklų sandėlio buvo pavogti mokomieji ginklai. Vagys nebuvo nustatyti, atsakyti teko direktoriui – jis buvo atleistas iš mokyklos, 1977 po mokykloje įvykusios mokomųjų ginklų vagystės iš pareigų atleistas.
Kurį laiką dirbo Vilkyčių malūno direktoriumi, vėliau grąžintas į pedagoginį darbą – vėl buvo Švėkšnos sanatorinės mokyklos - internato direktoriaus pavaduotojas. 1988 išėjo pensijon, bet iki 2000 dar dirbo mokyklos bendrabutyje ir laborantu.
Mirė 2011.07.19 Šilutėje.
PINTVERIENĖ (Ūselytė) Ona (1977–1997 m.)
Pedagogė, trylikta mokyklos direktorė.
Švėkšnos vidurinę mokyklą baigė 1954, dirbdama studijavo neakivaizdžiai VVPI ir 1969 įgijo rusų k. ir literatūros mokytojo specialybę. 1954-60 mokytojavo Veiviržėnuose, Švėkšnoje, dirbo vakarinėje ir aklųjų kombinato mokykloje. Nuo 1961 Švėkšnos vid. mokyklos mokytoja, 1969-77 direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
1977.12.01 paskirta Švėkšnos vid. mokyklos direktore. Ji buvo pirmoji vadovė vietinė, tos pačios mokyklos 1954 metų 24-os laidos abiturientė. 1996-2001 vėl dirbo dir. pavad. ugdymui, kuruodama prad. klases. Vadovaudama mokylai, daug dėmesio skyrė mokinių tėvų, mokytojų ir moksleivių tarpusavio ryšiams, drausmės stiprinimui. Įvedė pirmūnų pagerbimo šventes. Pedagogų kolektyvas buvo didele dalimi vietinis, energingas, dirbo vieningai. 1989 metais suruoštas mokyklos 70-mečio minėjimas. Buvo apibendrinta mokyklolos mokomoji ir užklasinė veikla, kai kurių mokytojų geroji darbo patirtis. Šiame poste sulaukė ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Jai teko daug rūpintis ir mokyklos materialine baze, remontais, avarinių situacijų šalinimu.
Išėjusi pensijon, O. Pintverienė nenutraukė visuomeninės veiklos – nuo 1996 buvo švėkšniškių draugijos Tėviškė pirmininkė, organizavo kultūrinius draugijos renginius, ypač didelį dėmesį skirė lietuviškam žodžiui, naujų knygų pristatymui, susitikimams su jų autoriais, Knygnešių dienos paminėjimui. Bibliofilė, turėjo nemažą asmeninę biblioteką.
Siūlome pažiūrėti vaizdo įrašą-interviu su O. Pintveriene (2013) m.:
Pedagogė, trylikta mokyklos direktorė.
Švėkšnos vidurinę mokyklą baigė 1954, dirbdama studijavo neakivaizdžiai VVPI ir 1969 įgijo rusų k. ir literatūros mokytojo specialybę. 1954-60 mokytojavo Veiviržėnuose, Švėkšnoje, dirbo vakarinėje ir aklųjų kombinato mokykloje. Nuo 1961 Švėkšnos vid. mokyklos mokytoja, 1969-77 direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
1977.12.01 paskirta Švėkšnos vid. mokyklos direktore. Ji buvo pirmoji vadovė vietinė, tos pačios mokyklos 1954 metų 24-os laidos abiturientė. 1996-2001 vėl dirbo dir. pavad. ugdymui, kuruodama prad. klases. Vadovaudama mokylai, daug dėmesio skyrė mokinių tėvų, mokytojų ir moksleivių tarpusavio ryšiams, drausmės stiprinimui. Įvedė pirmūnų pagerbimo šventes. Pedagogų kolektyvas buvo didele dalimi vietinis, energingas, dirbo vieningai. 1989 metais suruoštas mokyklos 70-mečio minėjimas. Buvo apibendrinta mokyklolos mokomoji ir užklasinė veikla, kai kurių mokytojų geroji darbo patirtis. Šiame poste sulaukė ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Jai teko daug rūpintis ir mokyklos materialine baze, remontais, avarinių situacijų šalinimu.
Išėjusi pensijon, O. Pintverienė nenutraukė visuomeninės veiklos – nuo 1996 buvo švėkšniškių draugijos Tėviškė pirmininkė, organizavo kultūrinius draugijos renginius, ypač didelį dėmesį skirė lietuviškam žodžiui, naujų knygų pristatymui, susitikimams su jų autoriais, Knygnešių dienos paminėjimui. Bibliofilė, turėjo nemažą asmeninę biblioteką.
Siūlome pažiūrėti vaizdo įrašą-interviu su O. Pintveriene (2013) m.:
Už pasiektus laimėjimus ir aktyvią visuomeninę veiklą O. Pintverienė apdovanota Švietimo ministerijos garbės raštais (1968, 1978) ir liaudies švietimo pirmūno ženkleliu (1969). 2005 jai įteikta Švėkšnos Jokūbelio statulėlė.
Mirė 2019. 07. 29, palaidota Švėkšnoje.
Mirė 2019. 07. 29, palaidota Švėkšnoje.
ŠIMKUS Alfonsas (1997–2002 m.)
Pedagogas, keturioliktas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktorius.
Gimė tremtinių šeimoje Sibire, jo motina – trijų partizanų Gailių sesuo. 1959 grįžo į Lietuvą, 1975 baigė Vainuto vidurinę mokyklą. Tarnavo sovietinėje armijoje, gavo karinį laipsnį, 1977.12 buvo paskirtas Švėkš-nos vidurinės mokyklos karinio rengimo mokytoju. Neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją VPI ir 1985 institutą baigė. 1994 suteikta vyr. mokytojo kvalifikacija.
1996 paskirtas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriumi. 1999 surengė mokyklos 80 metų jubiliejaus minėjimą. Vadovaujamt A. Šimkui, mokykloje vyko mokyklų pertvarka ir demokratizavimas. Renkama Mokyklos taryba, į kurią įtraukiami ir moksleiviai. Pradėta mokytojų atestacija, suteikiamos kvalifikacinės kategorijos. Atsirado sunkumų ieškant kadrų, nes niekas nenorėjo keltis į tokį nuošalų miestelį kaip Švėkšna. Teko įdarbinti iš toliau važinėjančius mokytojus. 2002 A. Šimkus direktoriaus pareigų atsisakė, pasiliko istorijos mokytoju.
A. Šimkus mokykloje dirba iki šiol, jam suteiktas mokytojo metodininko vardas. Mokslo metų pabaigoje organizuoja istorines konferencijas Švėkšnos krašto istorinės vietos ir žmonių likimai. Mokiniai visus mokslo metus renka medžiagą, atlieka įvairius tyrimus, o konferencijos metu pristato savo metinius projektinius darbus. Konferencijos metu įteikiama Abiturientų tautiškumo fondo premija (steigėjas buvęs mokyklos mokinys Povilas Jančauskas su šeima).
Pedagogas, keturioliktas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktorius.
Gimė tremtinių šeimoje Sibire, jo motina – trijų partizanų Gailių sesuo. 1959 grįžo į Lietuvą, 1975 baigė Vainuto vidurinę mokyklą. Tarnavo sovietinėje armijoje, gavo karinį laipsnį, 1977.12 buvo paskirtas Švėkš-nos vidurinės mokyklos karinio rengimo mokytoju. Neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją VPI ir 1985 institutą baigė. 1994 suteikta vyr. mokytojo kvalifikacija.
1996 paskirtas Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriumi. 1999 surengė mokyklos 80 metų jubiliejaus minėjimą. Vadovaujamt A. Šimkui, mokykloje vyko mokyklų pertvarka ir demokratizavimas. Renkama Mokyklos taryba, į kurią įtraukiami ir moksleiviai. Pradėta mokytojų atestacija, suteikiamos kvalifikacinės kategorijos. Atsirado sunkumų ieškant kadrų, nes niekas nenorėjo keltis į tokį nuošalų miestelį kaip Švėkšna. Teko įdarbinti iš toliau važinėjančius mokytojus. 2002 A. Šimkus direktoriaus pareigų atsisakė, pasiliko istorijos mokytoju.
A. Šimkus mokykloje dirba iki šiol, jam suteiktas mokytojo metodininko vardas. Mokslo metų pabaigoje organizuoja istorines konferencijas Švėkšnos krašto istorinės vietos ir žmonių likimai. Mokiniai visus mokslo metus renka medžiagą, atlieka įvairius tyrimus, o konferencijos metu pristato savo metinius projektinius darbus. Konferencijos metu įteikiama Abiturientų tautiškumo fondo premija (steigėjas buvęs mokyklos mokinys Povilas Jančauskas su šeima).
DIRGĖLIENĖ (Auškelytė) Dalia (nuo 2002 m.)
Pedagogė, penkioliktoji Švėkšnos vidurinės mokykloslos/gimnazijos direktorė.
Švėkšnos vidurinė mokyklą baigė 1986, 1987–2002 dirbo Švėkšnos sanatorinėje mokykloje-internate, mokėsi neakivaizdiniu būdu ir 1994 baigė VPU, įgydama lietuvių k. ir literatūros mokytojo specialybę.
2002 paskirta Švėkšnos vidurinės mokyklos direktore. Tai antroji mokyklos vadovė, tos pačios mokyklos auklėtinė, 56-tos laidos abiturientė (1986). D. Dirgėlienei vadovaujant, sustiprinta mokyklos materialinė bazė: atliktas remontas, mokyklos pastatų renovacija, atnaujinti kabinetai, padedant rėmėjams mokykla kompiuterizuota. Abu mokyklos pastatai gavo higienos pasus, liudijančius, kad įstaiga atitinka visas mokyklinės higienos normas. Pateikta paraiška gimnazijos vardui gauti ir įvykdyti visi akreditacijos reikalavimai – nuo 2009 metų mokykla vėl vadinasi Švėkšnos „Saulės“ gimnazija. Šio vardo grąžinimas buvo paminėtas 2010 metų pavasarį. 2009 metais D. Dirgėlienei suteikta II vadybinė kategorija.
Nuo 2001 D. Dirgėlienė kūrė scenarijus ir vedė miestelio šventes, vadovavo Švėkšnos klojimo teatrui. 2006 jai įteikta Švėkšnos Jokūbelio statulėlė.
Švėkšnos „Saulės“ gimnazijai vadovauja iki šiol.
Pedagogė, penkioliktoji Švėkšnos vidurinės mokykloslos/gimnazijos direktorė.
Švėkšnos vidurinė mokyklą baigė 1986, 1987–2002 dirbo Švėkšnos sanatorinėje mokykloje-internate, mokėsi neakivaizdiniu būdu ir 1994 baigė VPU, įgydama lietuvių k. ir literatūros mokytojo specialybę.
2002 paskirta Švėkšnos vidurinės mokyklos direktore. Tai antroji mokyklos vadovė, tos pačios mokyklos auklėtinė, 56-tos laidos abiturientė (1986). D. Dirgėlienei vadovaujant, sustiprinta mokyklos materialinė bazė: atliktas remontas, mokyklos pastatų renovacija, atnaujinti kabinetai, padedant rėmėjams mokykla kompiuterizuota. Abu mokyklos pastatai gavo higienos pasus, liudijančius, kad įstaiga atitinka visas mokyklinės higienos normas. Pateikta paraiška gimnazijos vardui gauti ir įvykdyti visi akreditacijos reikalavimai – nuo 2009 metų mokykla vėl vadinasi Švėkšnos „Saulės“ gimnazija. Šio vardo grąžinimas buvo paminėtas 2010 metų pavasarį. 2009 metais D. Dirgėlienei suteikta II vadybinė kategorija.
Nuo 2001 D. Dirgėlienė kūrė scenarijus ir vedė miestelio šventes, vadovavo Švėkšnos klojimo teatrui. 2006 jai įteikta Švėkšnos Jokūbelio statulėlė.
Švėkšnos „Saulės“ gimnazijai vadovauja iki šiol.
