Violeta Astrauskienė
Kiek atsimenu, mokykloje pamokose nebuvo kalbama nei apie saviraišką spalvomis ir apie galimybę savo mintis, jausmus ar viltis, tiesiog išpiešti. O dauguma veikiausia labai seniai, tik per piešimo pamokas mokykloje, paskutinį kartą rankoje laikė teptuką. Šiandien vis dažniau iš psichologų girdime apie meninės saviraiškos poveikį žmogui, a...pie vieną iš meno terapijos rūšių – dailės terapiją.
Kas tai yra, kaip tai vyksta? Savaitgalį Švėkšnoje vykęs dailės terapijos seminaras ir buvo atsakymas į šiuos ir panašius klausimus.
Kiek atsimenu, mokykloje pamokose nebuvo kalbama nei apie saviraišką spalvomis ir apie galimybę savo mintis, jausmus ar viltis, tiesiog išpiešti. O dauguma veikiausia labai seniai, tik per piešimo pamokas mokykloje, paskutinį kartą rankoje laikė teptuką. Šiandien vis dažniau iš psichologų girdime apie meninės saviraiškos poveikį žmogui, a...pie vieną iš meno terapijos rūšių – dailės terapiją.
Kas tai yra, kaip tai vyksta? Savaitgalį Švėkšnoje vykęs dailės terapijos seminaras ir buvo atsakymas į šiuos ir panašius klausimus.
Kai gamta nebesižarsto spalvomis, trumpėja dienos, o vakarai ilgėja, o nuo pietų jau ima temti, norisi kažkaip išreikšti savo jausmus ir emocijas. Tai padaryti – bene puikiausias būdas – pažaisti spalvomis. Šio straipsnio autorei kilo mintis suorganizuoti seminarą Švėkšnoje. Neilgai trukus – mintis tapo kūnu. Į Švėkšną pakviesta atvykti klaipėdietė dailininkė Dalia Kirkutienė.
Prieš trisdešimt metų Vilniaus dailės akademijoje baigusi tekstilės specialybę, Dalia neapsiribojo vien tekstile. Ji kūrė audinius, papuošalus, reklamas, floristines puokštes ir interjerus, tapė freskas, modeliavo drabužius, tapė ant šilko. Pernai dailininkė debiutavo kaip rašytoja – išleido savo pirmąjį novelių romaną „Eilėje prie laimės“. Knygoje – keturios novelės apie moteris. Skirtingo amžiaus, skirtingų išgyvenimų ir patirčių romano herojės Aina, Elena, Sofija ir Adelė turi vieną tikslą – būti laimingos... Knygoje jos rašo savo gyvenimo dienoraščius. Nors novelių herojės realiame gyvenime neturi prototipų, tačiau vienos iš jų – Adelės – personažas, vis tik, autorės sutiktas Švėkšnoje. O pats miestelis Daliai labai patrauklus ir mielas, todėl kviečiama atvykti, mielai priėmė kvietimą.
Į seminarą susirinko trylika moterų: iš Šilutės, Kintų, Saugų ir Švėkšnos. Seminaro dalyvės turėjo puikią galimybę pabūti moteriškoje bendrijoje, pasimėgauti naujais potyriais, šiek tiek pailsėti nuo buitinių rūpesčių bei pasipraktikuoti su teptuku ir dažais, o seminaro įspūdžius aptarti prie puodelio kavos, ragaujant savo gaminus gardumynus.
Meno terapijos seminaro pradžioje, Dalia paprašė kiekvienos dalyvės pasakyti ko tikisi iš šio užsiėmimo. Atsakymai, kaip ir dalyvės – įvairiapusiai. Vienos norėjo geriau pažinti save, kitos – pabandyti išreikti savo jausmus, trečios – lavinti kūrybiškumą, sužinant kažką naujo, o ketvirtosios – tiesiog atsikratyti baimių, labiau pasitikint savimi, tiesiog išdrįsti paimti į rankas teptuką ir patirti piešimo malonumą.
Seminaro metu dalyvės atliko praktines užduotis, buvo skatinamos be proto kontrolės išreikšti save ir savo pasąmoninius išgyvenimus linijų ir spalvų pagalba. Nepastebimai, kruopščiai maišant dažus, dailinant potėpius ir linijas, prabėgo trys seminaro valandos, todėl išsamesnei kūrinių analizei laiko nebeliko, bet supratome viena, kad svarbu ne tiek ką nupieši, bet kokias įžvalgas piešinio pagalba sau atrandi.
Pačioms teko įsitikinti Dalios teiginiu, kad jokie meniniai įgūdžiai nereikalingi, meno terapija turi savo procesą, kurio metu esi pamažu įvedamas į kūrybinės išraiškos užsiėmimą, nieko iš anksto nereikia žinoti ar mokėti, o pats didžiausias malonumas – garantuotas!
Seminarą užbaigėme surengusios savo darbų „blic“ parodą. Visos, kartu su Dalia Kirkutiene, kartu nusifotografavusios atminčiai, namo išskubėjome nešinos savo sukurtomis spalvinėmis abstrakcijomis.
Prieš trisdešimt metų Vilniaus dailės akademijoje baigusi tekstilės specialybę, Dalia neapsiribojo vien tekstile. Ji kūrė audinius, papuošalus, reklamas, floristines puokštes ir interjerus, tapė freskas, modeliavo drabužius, tapė ant šilko. Pernai dailininkė debiutavo kaip rašytoja – išleido savo pirmąjį novelių romaną „Eilėje prie laimės“. Knygoje – keturios novelės apie moteris. Skirtingo amžiaus, skirtingų išgyvenimų ir patirčių romano herojės Aina, Elena, Sofija ir Adelė turi vieną tikslą – būti laimingos... Knygoje jos rašo savo gyvenimo dienoraščius. Nors novelių herojės realiame gyvenime neturi prototipų, tačiau vienos iš jų – Adelės – personažas, vis tik, autorės sutiktas Švėkšnoje. O pats miestelis Daliai labai patrauklus ir mielas, todėl kviečiama atvykti, mielai priėmė kvietimą.
Į seminarą susirinko trylika moterų: iš Šilutės, Kintų, Saugų ir Švėkšnos. Seminaro dalyvės turėjo puikią galimybę pabūti moteriškoje bendrijoje, pasimėgauti naujais potyriais, šiek tiek pailsėti nuo buitinių rūpesčių bei pasipraktikuoti su teptuku ir dažais, o seminaro įspūdžius aptarti prie puodelio kavos, ragaujant savo gaminus gardumynus.
Meno terapijos seminaro pradžioje, Dalia paprašė kiekvienos dalyvės pasakyti ko tikisi iš šio užsiėmimo. Atsakymai, kaip ir dalyvės – įvairiapusiai. Vienos norėjo geriau pažinti save, kitos – pabandyti išreikti savo jausmus, trečios – lavinti kūrybiškumą, sužinant kažką naujo, o ketvirtosios – tiesiog atsikratyti baimių, labiau pasitikint savimi, tiesiog išdrįsti paimti į rankas teptuką ir patirti piešimo malonumą.
Seminaro metu dalyvės atliko praktines užduotis, buvo skatinamos be proto kontrolės išreikšti save ir savo pasąmoninius išgyvenimus linijų ir spalvų pagalba. Nepastebimai, kruopščiai maišant dažus, dailinant potėpius ir linijas, prabėgo trys seminaro valandos, todėl išsamesnei kūrinių analizei laiko nebeliko, bet supratome viena, kad svarbu ne tiek ką nupieši, bet kokias įžvalgas piešinio pagalba sau atrandi.
Pačioms teko įsitikinti Dalios teiginiu, kad jokie meniniai įgūdžiai nereikalingi, meno terapija turi savo procesą, kurio metu esi pamažu įvedamas į kūrybinės išraiškos užsiėmimą, nieko iš anksto nereikia žinoti ar mokėti, o pats didžiausias malonumas – garantuotas!
Seminarą užbaigėme surengusios savo darbų „blic“ parodą. Visos, kartu su Dalia Kirkutiene, kartu nusifotografavusios atminčiai, namo išskubėjome nešinos savo sukurtomis spalvinėmis abstrakcijomis.
