SAULINA JOKUBAUSKAITĖ
Devyniasdešimtas auksinis ruduo užsuko į švėkšniškės Stasės Martinkienės namus. Garbų jubiliejų prieš kelias dienas atšventusi senolė, sulaukusi svečių, šmaikštavo, jog ilgaamžiškumo paslaptis slypi, matyt, tame, kad niekaip nesulaukia pakvietimo nei pas Dievą, nei pas velnią...
Nors gyvenimas jubiliatės nelepino, tačiau ji, artimųjų vadinama mamuku, neseniai prisikėlė tarsi feniksas iš pelenų: moteriai buvo atlikta ne viena operacija, kuri iš jos atėmė per 20 kilogramų, o dabar jai reikia itin save tausoti.
Devyniasdešimtas auksinis ruduo užsuko į švėkšniškės Stasės Martinkienės namus. Garbų jubiliejų prieš kelias dienas atšventusi senolė, sulaukusi svečių, šmaikštavo, jog ilgaamžiškumo paslaptis slypi, matyt, tame, kad niekaip nesulaukia pakvietimo nei pas Dievą, nei pas velnią...
Nors gyvenimas jubiliatės nelepino, tačiau ji, artimųjų vadinama mamuku, neseniai prisikėlė tarsi feniksas iš pelenų: moteriai buvo atlikta ne viena operacija, kuri iš jos atėmė per 20 kilogramų, o dabar jai reikia itin save tausoti.
Marčios Marytės, kuri pasitiko atvykusius svečius, žodžiais tariant, mamukas dažnai nenustygsta vietoje: sukasi savo trobelėje, vasarą dirba sode, kai reikia, nuskuba į miestelio parduotuvę apsipirkti, ir taip leidžia savo dienas. Rodos, devyniasdešimtmečio našta senolei - nė motais.
Amžinojo poilsio išlydėjo 3 vyrus
Pasveikinti atvykusiems Savivaldybės ir seniūnijos atstovams jubiliatė noriai pasakojo apie savo gyvenimą, kuris buvo ne rožėmis klotas, o širdį ne kartą draskė spygliais.
Gimusi ir augusi rusų kariškio ir lietuvaitės šeimoje Tauragės rajone, S.Martinkienė išgyveno baisų istorinį laikotarpį, kai kraštiečiai buvo vežami į Vokietiją sunkiems darbams. Senolė tarsi vakarykštį įvykį prisimena, nors tąkart jai buvo vos 17, kaip su šeima visą mėnesį važiavo arkliu kinkytu vežimu iš Vokietijos į Lietuvą. „Gerai, kad tame vokiečių paliktame vežime radome žemėlapį. Taip tikriausiai nebūtume radę namų“, - dalijosi prisiminimais jubiliatė.
Vėliau Staselė sutiko savo būsimą vyrą. Deja, vienas kitu džiaugėsi neilgai. Vos užkūrę šeimos židinį, sutuoktiniai buvo atskirti. Kaip pasakojo senolė, jos pirmąjį vyrą užmušė miškiniai, kurie buvo žiauriausi iš žiauriausiųjų. Moteris liko su dviejų mėnesių dukrele ant rankų.
Po 2 metų Staselė sutiko antrąjį vyrą, bet ir jo likimas buvo paženklintas žūtimi. Dar po kelių metų sutiktas švėkšniškis Jurgis Martinkus tapo trečiuoju moters vyru. Jis parsivežė tauragiškę į Švėkšnos miestelį, čia šeima įsikūrė nuosavoje sodyboje.
S.Martinkienė visą gyvenimą dirbo sunkius ūkio darbus, dar rasdavo laiko užauginti daržovių, kuriomis prekiaudavo miestelio turguje ir taip papildomai užsidirbdavo. Laisvalaikiu moteris verpė, mezgė, kvėpino namus pačios kepama namine duona.
Džiaugsmas - po pasaulį išsibarstę artimieji
Devyniasdešimtmetės dienų džiaugsmas - vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Puikiai valdydama padovanotą mobilųjį telefoną, senolė sakė, jog pasiilgusi dažnai surenka kurio nors iš jų numerį. Iš viso užauginti ir į pasaulį išleisti trys dukros ir du sūnūs, tik trečiąjį sūnų taip pat pasiglemžė netikėta mirtis. Aplankyti močiutės dabar užsuka ir 10 vaikaičių bei 4 provaikaičiai.
Sveikindami senolę su garbiu jubiliejumi Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, socialiniai darbuotojai linkėjo dar ilgai išlikti tokia pat guvia ir besišypsančia ir pažadėjo atvykti po 5 metų - į kitą jubiliejų.
Amžinojo poilsio išlydėjo 3 vyrus
Pasveikinti atvykusiems Savivaldybės ir seniūnijos atstovams jubiliatė noriai pasakojo apie savo gyvenimą, kuris buvo ne rožėmis klotas, o širdį ne kartą draskė spygliais.
Gimusi ir augusi rusų kariškio ir lietuvaitės šeimoje Tauragės rajone, S.Martinkienė išgyveno baisų istorinį laikotarpį, kai kraštiečiai buvo vežami į Vokietiją sunkiems darbams. Senolė tarsi vakarykštį įvykį prisimena, nors tąkart jai buvo vos 17, kaip su šeima visą mėnesį važiavo arkliu kinkytu vežimu iš Vokietijos į Lietuvą. „Gerai, kad tame vokiečių paliktame vežime radome žemėlapį. Taip tikriausiai nebūtume radę namų“, - dalijosi prisiminimais jubiliatė.
Vėliau Staselė sutiko savo būsimą vyrą. Deja, vienas kitu džiaugėsi neilgai. Vos užkūrę šeimos židinį, sutuoktiniai buvo atskirti. Kaip pasakojo senolė, jos pirmąjį vyrą užmušė miškiniai, kurie buvo žiauriausi iš žiauriausiųjų. Moteris liko su dviejų mėnesių dukrele ant rankų.
Po 2 metų Staselė sutiko antrąjį vyrą, bet ir jo likimas buvo paženklintas žūtimi. Dar po kelių metų sutiktas švėkšniškis Jurgis Martinkus tapo trečiuoju moters vyru. Jis parsivežė tauragiškę į Švėkšnos miestelį, čia šeima įsikūrė nuosavoje sodyboje.
S.Martinkienė visą gyvenimą dirbo sunkius ūkio darbus, dar rasdavo laiko užauginti daržovių, kuriomis prekiaudavo miestelio turguje ir taip papildomai užsidirbdavo. Laisvalaikiu moteris verpė, mezgė, kvėpino namus pačios kepama namine duona.
Džiaugsmas - po pasaulį išsibarstę artimieji
Devyniasdešimtmetės dienų džiaugsmas - vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Puikiai valdydama padovanotą mobilųjį telefoną, senolė sakė, jog pasiilgusi dažnai surenka kurio nors iš jų numerį. Iš viso užauginti ir į pasaulį išleisti trys dukros ir du sūnūs, tik trečiąjį sūnų taip pat pasiglemžė netikėta mirtis. Aplankyti močiutės dabar užsuka ir 10 vaikaičių bei 4 provaikaičiai.
Sveikindami senolę su garbiu jubiliejumi Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, socialiniai darbuotojai linkėjo dar ilgai išlikti tokia pat guvia ir besišypsančia ir pažadėjo atvykti po 5 metų - į kitą jubiliejų.
