M.Nogaičio asm. kolekcijos nuotr. Mindaugas Nogaitis
2013 m. suėjo lygiai šimtas metų, kai Anapilin iškeliavo žymus visuomenės veikėjas, iškilus dvasininkas, Žemaitijos vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas. Jis gimė 1841 m. birželio 21 d. Žemaitijoje, Veiviržėnų parapijos Aisėnų kaimo dalyje, Padumblio sodžiuje Gasparo Cirtauto ir Marcijonos Skomantaitės dešimties vaikų šeimoje.
Karjera
Nors tėvai buvo pasiturintys, tačiau į mokslą išleisti du sūnus – kunigą ir gydytoją, irgi Žemaičių krašto šviesuolį Petrą Cirtautą, padėjo Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis. Pradinį mokslą būsimasis vyskupas ėjo Raseinių pavietinėje mokykloje.
2013 m. suėjo lygiai šimtas metų, kai Anapilin iškeliavo žymus visuomenės veikėjas, iškilus dvasininkas, Žemaitijos vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas. Jis gimė 1841 m. birželio 21 d. Žemaitijoje, Veiviržėnų parapijos Aisėnų kaimo dalyje, Padumblio sodžiuje Gasparo Cirtauto ir Marcijonos Skomantaitės dešimties vaikų šeimoje.
Karjera
Nors tėvai buvo pasiturintys, tačiau į mokslą išleisti du sūnus – kunigą ir gydytoją, irgi Žemaičių krašto šviesuolį Petrą Cirtautą, padėjo Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis. Pradinį mokslą būsimasis vyskupas ėjo Raseinių pavietinėje mokykloje.
Vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė sidabro medaliu. 1862 m. G. Cirtautas įstojo į Varnių seminariją. Po dvejų metų jis buvo išsiųstas į Peterburgo dvasiškąją akademiją, kurią baigė 1868 m. įgijęs teologijos mokslų magistro laipsnį. Sugrįžęs iš akademijos buvo paskirtas Žemaičių dvasiškosios seminarijos profesoriumi, kur dešimt metų dėstė lotynų kalbą, šventąjį raštą ir dogmatiškąją teologiją.
Po dešimties profesoriavimo metų G. Cirtautas buvo pakviestas į Peterburgo dvasiškąją akademiją, kur taip pat dešimt metų dėstė specialiąją dogmatiką. 1888 m. vyskupas Mečislovas Paliulionis pakvietė jį būti Kauno Žemaičių dvasiškosios seminarijos rektoriumi bei šventraščio profesoriumi. 1897 m. lapkričio 30 d. G. Cirtautas Peterburge įšventinamas į vyskupus ir gavęs Kastorijos vyskupo titulą grįžo į Kauną į Žemaičių pavyskupius.
1908 m. mirus vyskupui Mečislovui Paliulioniui, Žemaičių kapitula tais pačiais metais gegužės 8 d. vienbalsiai išrinko vyskupą G. Cirtautą į Žemaičių vyskupijos valdytojus, o Popiežius Pijus X 1910 m. balandžio 7 d. pakelia jį į diecezinius Žemaičių vyskupus.
Globėjas ir patriotas
Vyskupas G. Cirtautas buvo iškilaus proto, aukštos moralės žmogus, visokeriopai rėmęs lietuviškus katalikiškus leidinius ir draugijas, lietuvių tautinio kilimo globėjas, nuolat remdavo vargdienius, našlaičius, moksleivius. Tai paliudija išlikęs vyskupo aukų užrašų sąsiuvinis su konkrečiai nurodytomis sumomis ir kam jos aukotos. Pavyzdžiui, 1911 m. labdarai jis skyrė 1 953 rublius, 1912 m. – 2 949 rublius ir 1913 m. per pirmuosius šešis mėnesius 1 577 rublius.
Jis rėmė 1863 m. sukilimą ir netgi buvo pasiryžęs drauge su kitais eiti į karą. Todėl tam tikslui turėjo pasisiūdinęs „ilgus, geros tvirtos odos batus“. Plačiau apie tai buvo rašyta „Vilties“ 108-jame numeryje kun. Juozo Tumo-Vaižganto pasakojime „Cirtauto ilgieji batai“.
Ryšiai su Švėkšna
Kaip šis iškilus dvasininkas yra susijęs su mūsų kraštu, kokie saitai jį sieja su Švėkšna? Vien tai, kad gimė visai greta Švėkšnos esančioje Veiviržėnų parapijoje, taigi galime sakyti – kaimynas. 1911 m. vyskupas G. Cirtautas į svarbias vyskupo sekretoriaus pareigas prisikvietė dirbti nuo Švėkšnos kilusį žymų visuomenės veikėją, nepriklausomybės akto signatarą, prelatą Kazimierą Šaulį. Dar yra žinoma, jog 1900 m. birželio 4 d. vyskupas G. Cirtautas pašventino kertinį būsimosios mūrinės Švėkšnos bažnyčios akmenį, o 1905 m. liepos 24 d. konsekravo jau pastatytą naująją bažnyčią bei teikė sutvirtinimo sakramentą. Štai čia jis tikrai susitiko Švėkšnos kleboną Julių Maciejauską, nors, manyčiau, jog jie turėjo susipažinti dar Kauno kunigų seminarijoje, kurioje J. Maciejauskas studijavo nuo 1885 iki 1891 m., o G. Cirtautas nuo 1888 m. ten pat dirbo profesoriumi. Taigi per šiuos studijų metus profesorius tikrai turėjo pastebėti jauną ir gabų klieriką Julių ir, ko gero, jo dėka, jau einant pavyskupio pareigas, energingas kunigas iš Panevėžio 1899 m. buvo perkeltas į Švėkšną, kur iškart ėmėsi naujos bažnyčios statybos reikalų.
Palaiminimas
Toliau norėčiau apžvelgti dar vieną šių dviejų iškilių dvasininkų susitikimą, tiesa, jau daug liūdnesnėmis aplinkybėmis. Visai atsitiktinai man į rankas papuolė 1913 m. Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje išleistas Šv. Kazimiero draugijos leidinio 144 numeris, vyskupui G. Cirtautui atminti. Šio leidinio priede aptikau Švėkšnos klebono kun. J. Maciejausko pasakojimą apie paskutines a. a. vyskupo G. Cirtauto dienas.
Vyskupui G. Cirtautui reikėjo atlikti sudėtingą kepenų operaciją Berlyne, profesoriaus Kehr‘o klinikoje. Būtent į šią kelionę vyskupą ir lydėjo Švėkšnos klebonas J. Maciejauskas. Susitiko jie 1913 m. rugpjūčio 27 d. vakare Isrutyje (Instenburge), iš kur jie išvyko į Berlyną. Ten apsigyveno profesoriaus Kehr‘o klinikoje. Rugsėjo 3 d. rytą vyskupas priėmė švenčiausiąjį Sakramentą, paskutinį patepimą, Generalę Absoliuciją ir su visais atsisveikinus 12 val. buvo išvežtas į operacinę salę. Vyskupo brolis daktaras Petras Cirtautas visą operacijos laiką buvo šalia. Kitos dienos rytą, po operacijos, vyskupas buvo silpnas, bet susirinkusiesiems beklūpint dar palaimino visą savo Vyskupiją. Vėliau kunigas J. Maciejauskas suteikė vyskupui absoliuciją – išrišimą ir jo gyvenimas užsibaigė ramiai – kaip migte užmigo.
Paskutinė kelionė
Mirė a. a. vyskupas G. Cirtautas rugsėjo 4 d., 4 val. 40 min. ryto. Vyskupo tarnas Vincentas Monkus paskutinį kartą patarnavo savo ponui, kūną apvalė ir aprengė vyskupiška sutana. Iš klinikos vyskupo kūnas buvo pervežtas į Berlyno šv. Motiejaus bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Joms pasibaigus didžiulė minia su vėliavomis per visą miestą lydėjo triumfualinį vežimą iki geležinkelio stoties. Iš Berlyno iki Virbalio kunigas J. Maciejauskas lydėjo vyskupo kūną važiuodamas tuo pačiu traukiniu. Virbalyje reikėjo karstą perkelti iš vokiečių traukinio į Rusijos vagoną. Sužinoję, kas guli tame karste, susirinkę lietuviai labai gražiai papuošė karstą ir vagoną, kuris vyko į Kauną. Rugsėjo 7 d., 5 val. vakaro, traukinys atvyko į Kauną, kur pasitikti amžinatilsio vyskupo susirinko visa Kauno kunigija ir kone visas Kaunas. Leidinys „Viltis“ savo 106-jame numeryje rašė, jog pasitikti ir palydėti vyskupo susirinko apie 30–40 tūkstančių žmonių. Tai tik įrodo, koks visų gerbiamas ir mylimas buvo velionis vyskupas.
Laidotuvės vyko rugsėjo 9 d. Po Sumos paskutinį žodį lietuviškai (beje, vienas iš nedaugelio kalbėjusių lietuviškai) tarė kunigas J. Maciejauskas. Vyskupo palydovas jo paskutinėn kelionėn Berlynan gražiai ir graudžiai papasakojo apie tikrai pavyzdingąsias paskutines ganytojo valandas.
Palaidojo vyskupą Žemaičių vyskupų kape ties didžiuoju altoriumi, šalia vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Mečislovo Paliulionio. Tuomet tai buvo tik trečiasis vyskupas palaidotas šioje Kauno katedroje. Štai čia labai prasmingai suskambo jo paties žodžiai, pasakyti dar 1905 m. Švėkšnoje, po naujosios bažnyčios konsekracijos: „… čia esu gimęs, augęs, čia pat, kaipo tikras žemaitis norėčiau ir kaulus pakasinti“.
Prasmingas ryšys
Iš šio pasakojimo galima daryti išvadą, jog vyskupą G. Cirtautą ir kunigą J. Maciejauską siejo tamprus ryšys, visiškas pasitikėjimas, supratimas bei lietuvybės puoselėjimas. J. Maciejauskas nuo pat atvykimo į Švėkšną lenkiškus pamokslus pakeitė lietuviškais, įkūrė pirmąją Švėkšnos viešąją parapijinę biblioteką bažnyčios zakristijoje, aktyviai rūpinosi naujosios gimnazijos rūmų statyba. Už nuopelnus Lietuvai 1928 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Nors kai kurie šaltiniai, pavyzdžiui, Vilius Kavaliauskas knygoje „Už nuopelnus Lietuvai“ II tome nurodo, jog tai III laipsnio ordinas.
Vyskupas G. Cirtautas taip pat visomis išgalėmis rėmė lietuvių kalbą, lietuviškas katalikiškas draugijas, tik gaila, jog savo akimis nebespėjo pamatyti pilno Švento Rašto lietuviško leidimo, kurio išleidimu pats aktyviai rūpinosi ir rėmė.
Po dešimties profesoriavimo metų G. Cirtautas buvo pakviestas į Peterburgo dvasiškąją akademiją, kur taip pat dešimt metų dėstė specialiąją dogmatiką. 1888 m. vyskupas Mečislovas Paliulionis pakvietė jį būti Kauno Žemaičių dvasiškosios seminarijos rektoriumi bei šventraščio profesoriumi. 1897 m. lapkričio 30 d. G. Cirtautas Peterburge įšventinamas į vyskupus ir gavęs Kastorijos vyskupo titulą grįžo į Kauną į Žemaičių pavyskupius.
1908 m. mirus vyskupui Mečislovui Paliulioniui, Žemaičių kapitula tais pačiais metais gegužės 8 d. vienbalsiai išrinko vyskupą G. Cirtautą į Žemaičių vyskupijos valdytojus, o Popiežius Pijus X 1910 m. balandžio 7 d. pakelia jį į diecezinius Žemaičių vyskupus.
Globėjas ir patriotas
Vyskupas G. Cirtautas buvo iškilaus proto, aukštos moralės žmogus, visokeriopai rėmęs lietuviškus katalikiškus leidinius ir draugijas, lietuvių tautinio kilimo globėjas, nuolat remdavo vargdienius, našlaičius, moksleivius. Tai paliudija išlikęs vyskupo aukų užrašų sąsiuvinis su konkrečiai nurodytomis sumomis ir kam jos aukotos. Pavyzdžiui, 1911 m. labdarai jis skyrė 1 953 rublius, 1912 m. – 2 949 rublius ir 1913 m. per pirmuosius šešis mėnesius 1 577 rublius.
Jis rėmė 1863 m. sukilimą ir netgi buvo pasiryžęs drauge su kitais eiti į karą. Todėl tam tikslui turėjo pasisiūdinęs „ilgus, geros tvirtos odos batus“. Plačiau apie tai buvo rašyta „Vilties“ 108-jame numeryje kun. Juozo Tumo-Vaižganto pasakojime „Cirtauto ilgieji batai“.
Ryšiai su Švėkšna
Kaip šis iškilus dvasininkas yra susijęs su mūsų kraštu, kokie saitai jį sieja su Švėkšna? Vien tai, kad gimė visai greta Švėkšnos esančioje Veiviržėnų parapijoje, taigi galime sakyti – kaimynas. 1911 m. vyskupas G. Cirtautas į svarbias vyskupo sekretoriaus pareigas prisikvietė dirbti nuo Švėkšnos kilusį žymų visuomenės veikėją, nepriklausomybės akto signatarą, prelatą Kazimierą Šaulį. Dar yra žinoma, jog 1900 m. birželio 4 d. vyskupas G. Cirtautas pašventino kertinį būsimosios mūrinės Švėkšnos bažnyčios akmenį, o 1905 m. liepos 24 d. konsekravo jau pastatytą naująją bažnyčią bei teikė sutvirtinimo sakramentą. Štai čia jis tikrai susitiko Švėkšnos kleboną Julių Maciejauską, nors, manyčiau, jog jie turėjo susipažinti dar Kauno kunigų seminarijoje, kurioje J. Maciejauskas studijavo nuo 1885 iki 1891 m., o G. Cirtautas nuo 1888 m. ten pat dirbo profesoriumi. Taigi per šiuos studijų metus profesorius tikrai turėjo pastebėti jauną ir gabų klieriką Julių ir, ko gero, jo dėka, jau einant pavyskupio pareigas, energingas kunigas iš Panevėžio 1899 m. buvo perkeltas į Švėkšną, kur iškart ėmėsi naujos bažnyčios statybos reikalų.
Palaiminimas
Toliau norėčiau apžvelgti dar vieną šių dviejų iškilių dvasininkų susitikimą, tiesa, jau daug liūdnesnėmis aplinkybėmis. Visai atsitiktinai man į rankas papuolė 1913 m. Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje išleistas Šv. Kazimiero draugijos leidinio 144 numeris, vyskupui G. Cirtautui atminti. Šio leidinio priede aptikau Švėkšnos klebono kun. J. Maciejausko pasakojimą apie paskutines a. a. vyskupo G. Cirtauto dienas.
Vyskupui G. Cirtautui reikėjo atlikti sudėtingą kepenų operaciją Berlyne, profesoriaus Kehr‘o klinikoje. Būtent į šią kelionę vyskupą ir lydėjo Švėkšnos klebonas J. Maciejauskas. Susitiko jie 1913 m. rugpjūčio 27 d. vakare Isrutyje (Instenburge), iš kur jie išvyko į Berlyną. Ten apsigyveno profesoriaus Kehr‘o klinikoje. Rugsėjo 3 d. rytą vyskupas priėmė švenčiausiąjį Sakramentą, paskutinį patepimą, Generalę Absoliuciją ir su visais atsisveikinus 12 val. buvo išvežtas į operacinę salę. Vyskupo brolis daktaras Petras Cirtautas visą operacijos laiką buvo šalia. Kitos dienos rytą, po operacijos, vyskupas buvo silpnas, bet susirinkusiesiems beklūpint dar palaimino visą savo Vyskupiją. Vėliau kunigas J. Maciejauskas suteikė vyskupui absoliuciją – išrišimą ir jo gyvenimas užsibaigė ramiai – kaip migte užmigo.
Paskutinė kelionė
Mirė a. a. vyskupas G. Cirtautas rugsėjo 4 d., 4 val. 40 min. ryto. Vyskupo tarnas Vincentas Monkus paskutinį kartą patarnavo savo ponui, kūną apvalė ir aprengė vyskupiška sutana. Iš klinikos vyskupo kūnas buvo pervežtas į Berlyno šv. Motiejaus bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Joms pasibaigus didžiulė minia su vėliavomis per visą miestą lydėjo triumfualinį vežimą iki geležinkelio stoties. Iš Berlyno iki Virbalio kunigas J. Maciejauskas lydėjo vyskupo kūną važiuodamas tuo pačiu traukiniu. Virbalyje reikėjo karstą perkelti iš vokiečių traukinio į Rusijos vagoną. Sužinoję, kas guli tame karste, susirinkę lietuviai labai gražiai papuošė karstą ir vagoną, kuris vyko į Kauną. Rugsėjo 7 d., 5 val. vakaro, traukinys atvyko į Kauną, kur pasitikti amžinatilsio vyskupo susirinko visa Kauno kunigija ir kone visas Kaunas. Leidinys „Viltis“ savo 106-jame numeryje rašė, jog pasitikti ir palydėti vyskupo susirinko apie 30–40 tūkstančių žmonių. Tai tik įrodo, koks visų gerbiamas ir mylimas buvo velionis vyskupas.
Laidotuvės vyko rugsėjo 9 d. Po Sumos paskutinį žodį lietuviškai (beje, vienas iš nedaugelio kalbėjusių lietuviškai) tarė kunigas J. Maciejauskas. Vyskupo palydovas jo paskutinėn kelionėn Berlynan gražiai ir graudžiai papasakojo apie tikrai pavyzdingąsias paskutines ganytojo valandas.
Palaidojo vyskupą Žemaičių vyskupų kape ties didžiuoju altoriumi, šalia vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Mečislovo Paliulionio. Tuomet tai buvo tik trečiasis vyskupas palaidotas šioje Kauno katedroje. Štai čia labai prasmingai suskambo jo paties žodžiai, pasakyti dar 1905 m. Švėkšnoje, po naujosios bažnyčios konsekracijos: „… čia esu gimęs, augęs, čia pat, kaipo tikras žemaitis norėčiau ir kaulus pakasinti“.
Prasmingas ryšys
Iš šio pasakojimo galima daryti išvadą, jog vyskupą G. Cirtautą ir kunigą J. Maciejauską siejo tamprus ryšys, visiškas pasitikėjimas, supratimas bei lietuvybės puoselėjimas. J. Maciejauskas nuo pat atvykimo į Švėkšną lenkiškus pamokslus pakeitė lietuviškais, įkūrė pirmąją Švėkšnos viešąją parapijinę biblioteką bažnyčios zakristijoje, aktyviai rūpinosi naujosios gimnazijos rūmų statyba. Už nuopelnus Lietuvai 1928 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Nors kai kurie šaltiniai, pavyzdžiui, Vilius Kavaliauskas knygoje „Už nuopelnus Lietuvai“ II tome nurodo, jog tai III laipsnio ordinas.
Vyskupas G. Cirtautas taip pat visomis išgalėmis rėmė lietuvių kalbą, lietuviškas katalikiškas draugijas, tik gaila, jog savo akimis nebespėjo pamatyti pilno Švento Rašto lietuviško leidimo, kurio išleidimu pats aktyviai rūpinosi ir rėmė.
