E.Pliaterytės atminimo draugijos dešimtmetis

Emilija LIEGUTĖ
De­šimt me­tų pra­ėjo nuo tos die­nos, kai aš su sū­nu­mi Gin­ta­ru ke­lia­vau pie­tų Dzū­ki­jos pa­kraš­čiais: Drus­ki­nin­kai, Lei­pa­lin­gis, Vei­sie­jai, Kap­čia­mies­tis... Ži­no­jau, kad Kap­čia­mies­tis – "lie­tu­viš­ko­sios Ža­nos d'Arc" Emi­li­jos Plia­te­ry­tės poil­sio vie­ta. Sku­bė­jom ap­lan­ky­ti, pa­dė­ti­gė­lių...

Vie­nas pa­mink­las, se­niau­sias, sto­vi ke­lių san­kry­žo­je, ki­tas, dar vi­sai nau­jas, – pie­vo­je, ne­to­li bu­vu­sio Ab­la­ma­vi­čių dva­ro, ku­ria­me ji mi­rė. Pats įspū­din­giau­sias – Kap­čia­mies­čio se­niū­ni­jos aikš­tė­je, kur E.Plia­te­ry­tė kar­žy­gės rū­bais, su kar­du ran­ko­je.

---

Ka­pą su­ra­do­me se­no­sio­se ka­pi­nai­tė­se, kur gy­ven­to­jai ver­tė šiukš­les, va­rė į ga­nyk­lą gy­vu­lius. Aso­cia­lūs as­me­nys čia gir­ta­vo. Ša­li­mais sto­vė­jo bai­si at­ro­dan­ti val­gyk­la, jos ve­ran­do­je ir­gi bu­vo įsi­tai­sę gir­tuok­liai...

Ir šo­vė man tuo­met į gal­vą min­tis: rei­kia steig­ti kar­žy­gės at­mi­ni­mo drau­gi­ją. Kai at­si­ras bend­ra­min­čių, kai su­si­bur­sim krū­von, E.Plia­te­ry­tės ka­pas ro­dys pa­vyz­dį vi­siems, jog Tė­vy­nė svar­biau už gy­vy­bę. Su ta min­tim ir į Vil­nių grį­žau. Pa­kal­bi­nau nuo Kap­čia­mies­čio ki­lu­sį Vil­niaus A.Mic­ke­vi­čiaus bib­lio­te­kos di­rek­to­rių P. Zur­lį, jis sa­vo ruo­žtu – kap­čia­mies­tie­čius L.Ja­nu­le­vi­čių ir J.Žit­kaus­ką ir ne­tru­kus ke­tu­rie­se kė­lė­me šam­pa­no tau­res už E.Plia­te­ry­tės at­mi­ni­mo drau­gi­ją.

Su­tvar­kius rei­kia­mus do­ku­men­tus, pir­mas mū­sų žings­nis bu­vo tal­ka su­tvar­ky­ti ša­bakš­ty­ną. Su­ju­do su­kru­to vi­si drau­gi­jos na­riai, pri­si­dė­jo ir vie­ti­niai – Laz­di­jų me­ras R.Apa­na­vi­čius ( vė­liau jo veik­lą tę­sė me­ras A. Mar­ge­lis), se­niū­nas, ap­rū­pi­nę tal­ki­nin­kus įran­kiais ir ve­ži­mu su ark­liu. Ir da­bar tar­si re­giu, kaip vy­rai pjau­na su­žė­lu­sius krū­my­nus, sau­suo­lius, ne vie­to­je au­gan­čius sto­rus me­džius, kaip įsi­rę­žę tem­pia į ve­ži­mą. Mo­te­rys ren­ka ša­kas, šluo­ja ta­kus... Pa­skui Laz­di­jų val­džia iš­rū­pi­no ES par­amą, ka­pi­nai­tes dai­liai apt­vė­rė – at­si­ra­do gra­žus par­kas, trau­kian­tis tu­ris­tus, o ant gra­fai­tės ka­po ir da­bar ne­vys­ta gė­lės. E.Plia­te­ry­tės gar­bei ypa­či daug pa­da­rė jos var­du pa­va­din­ta Vil­niaus ir Kap­čia­mies­čio mo­kyk­los. Vil­nie­čiai su­kū­rė him­ną apie did­vy­rę, pa­si­siu­vo tai epo­chai bū­din­gus rū­bus. Kap­čia­mies­tie­čiai įstei­gė jos var­do mu­zie­jų.

Au­go, plė­tė­si drau­gi­ja. Į pa­trio­ti­nę veik­lą įsi­trau­kė Švėkš­nos bend­ri­ja, nes ten ap­lin­kui daug bu­vu­sių Plia­te­rių dva­rų. Švėkš­nos dva­rą gra­žiai at­sta­tė gi­mi­nės pa­li­kuo­nė Fe­li­ci­ja Plia­te­rie­nė.

In­ten­sy­viai dir­ba, ren­gia vi­suo­me­nei įvai­rias šven­tes Švėkš­nos mu­zie­ji­nin­kė O.Nor­ku­tė. Taip pat Aly­taus Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos di­rek­to­rius V.Bi­gai­la, vil­niš­kė E.Plia­te­ry­tės mo­kyk­la, ypač di­rek­to­rė O.Su­ba­čie­nė, mo­ky­to­jos Ma­ry­tė, Lai­ma ir ki­ti.

Ir štai drau­gi­ja at­šven­tė sa­vo veik­los de­šimt­me­tį. Esa­me dė­kin­gi Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus di­rek­to­rei B.Kul­ny­tei, drau­giš­kai pri­ėmu­siai mus po mu­zie­jaus sto­gu. Bu­vo ma­lo­nu ma­ty­ti tarp mū­sų gar­bing na­rių – is­to­ri­kus prof. A.Ty­lą , doc. R.Ba­tū­rą, klau­sy­tis jų pra­ne­ši­mų. Bu­vo ma­lo­nu pri­si­min­ti nu­veik­tus dar­bus – su­si­ti­ki­mus su moks­lei­viais, ke­lio­nes po dau­ge­lį Lie­tu­vos vie­to­vių, sklei­džiant Tė­vy­nės mei­lės dva­sią. Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai re­miant, vi­sa Lie­tu­va šven­tė gra­fai­tės 200 me­tų gi­mi­mo ju­bi­lie­jų. Ma­nau, kad mū­sų sve­čia­vi­mo­si ne­už­mir­šo Švėkš­na, Za­ra­sai, Du­se­tos, Vei­sie­jai – ži­no­ma, ir Kap­čia­mies­tis. Mū­sų šir­dy­se gi­liai įstri­go Ša­kių ra­jo­no gam­tos ir pa­vel­do sa­vi­tu­mas, at­sta­to­mas Zyp­lių dva­ras.

Šam­pa­no tau­rės pa­kel­tos ir už bū­si­mo­jo de­šimt­me­čio drau­gi­jos veik­lą. Dar daug dar­bų Tė­vy­nės Lie­tu­vos la­bui mū­sų lau­kia.

lzinios.lt

---