Silokarcema.lt nuotr. Gerda BELOKOPYTOVA
Kokios pirmos mintys atsiranda ištarus žodį kunigas? Koks tai žmogus? Ar teko kada nors su kunigu kalbėtis ne tik tuomet, kai norite tuoktis, krikštyti vaiką ar laidoti artimąjį? Kunigai – tokie pat žmonės kaip ir mes, eiliniai gyventojai. Turintys pomėgių, svajonių bei kupini gyvenimo džiaugsmo.
Gardamo šv. Roko parapijos klebonas Antanas Gylys čia kunigauja jau ketverius metus. Linksmo būdo, maloniai bendraujantį, niekuomet neatsisakantį padėti, gražinantį bažnyčią, kleboniją ir besistengiantį atspindėti dvasiškąjį bažnyčios veidą – štai tokį savo kleboną mato gardamiškiai. Tik kokia jo gyvenimo istorija? Kaip sugalvojo pasirinkti bendrystę su bažnyčia, malda ir Dievu, retas kuris žino.
Kokios pirmos mintys atsiranda ištarus žodį kunigas? Koks tai žmogus? Ar teko kada nors su kunigu kalbėtis ne tik tuomet, kai norite tuoktis, krikštyti vaiką ar laidoti artimąjį? Kunigai – tokie pat žmonės kaip ir mes, eiliniai gyventojai. Turintys pomėgių, svajonių bei kupini gyvenimo džiaugsmo.
Gardamo šv. Roko parapijos klebonas Antanas Gylys čia kunigauja jau ketverius metus. Linksmo būdo, maloniai bendraujantį, niekuomet neatsisakantį padėti, gražinantį bažnyčią, kleboniją ir besistengiantį atspindėti dvasiškąjį bažnyčios veidą – štai tokį savo kleboną mato gardamiškiai. Tik kokia jo gyvenimo istorija? Kaip sugalvojo pasirinkti bendrystę su bažnyčia, malda ir Dievu, retas kuris žino.
Jei ne trauma – būtų sportininkas
Antanas gimė ir augo Plateliuose. Buvo vienintelis vaikas šeimoje. Žinoma, tėvai, mąstydami, kuo jų sūnus taps užaugęs nė neįsivaizdavo, kad jis pasirinks būtent tokį gyvenimo kelią. Nors abu buvo tikintys katalikai.
Baigęs mokyklą Antanas norėjo įstoti į tuometį Kauno kūno kultūros institutą – neįstojo. Mat jaunas vaikinas buvo patyręs traumą, susilaužęs koją. ,,Ten tokių niekas nepriėmė“, - sakė Antanas. Tuomet, kaip ir daugelį tokio amžiaus jaunuolių, pašaukė į kariuomenę. Taip, taip. Dabar galbūt šis gyvenimo faktas ir kelia nuostabą, bet tuomet juk nebuvo nieko keisto.
Grįžęs iš armijos Antanas apsisprendė – stos į seminariją. Kaip reagavo tėvai išgirdę šią žinią? Klebonas neslėpė: ,,Tėvukas labai supyko, juk buvau vienintelis vaikas. Mama reagavo gerai. Aišku, laikui bėgant ir tėtis susitaikė, bet iš pradžių buvo taip, kaip buvo“. Tuomet Antanui buvo 23-eji.
Įdomu, kaip jaunuoliui, norėjusiam stoti į kūno kultūros institutą gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir jis – jau seminarijoje? ,,Kažkas čia (į širdį rodydamas, - aut. pastaba) bręsta. Į Kauną aš atvažiavau tais metais, kai susidegino Kalanta. Tuomet mes jautėme pasipriešinimą valdžiai. Veikė pažangus jaunimas, kuris skaitė Brazdžionį ir kt. Man taip pat teko į tą pogrindį įeiti – pabūti su jaunimu. Viskas susidėjo į vieną krūvą ir, žiūrėk, aš jau seminarijoje“, - apie pasirinkimo pradžią pasakojo klebonas Antanas. Per 32-ejus kunigavimo metus Antanas aplankė nemažai parapijų: Plungės – Žydikų (Mažeikių r.) – Skaudvilės – Telšių – Švėkšnos. Kol kas stotelė – Gardamas.
Kunigas vienoje vietoje dažniausia kunigauja 7-erius metus, o tuomet – kraustymasis.
To moko seminarija
Nauja aplinka, nauji žmonės, nauji namai – viskas nauja. Kaip su tuo susitaikyti, kaip priprasti nuolat gyventi kelionėje ir kiekvienoje vietoje palikti tau artimais tapusius žmones? ,,Nieko čia baisaus. Mus jau seminarijoje paruošia psichologiškai išėjimui. Ten yra net keli bendrabučiai. Tuomet, kai aš mokiausi, buvome 140 klierikų. Kas pusmetį vis keisdavo mūsų kambarius. Skiriasi ir kambarių patogumai, kaip ir skiriasi parapijos. Nuolat keisdavo kambario draugus. Tekdavo gyventi ir vienam, ir dviese, ir trise, ir net penkiese. Tik susigyveni su vienu žmogumi, tuoj kitą atkelia“, - pasakojo klebonas. Persikraustymo jis nesureikšmina. Pasak jo, visur yra gerai. ,,Tik pats persikraustymo procesas yra sunkus, o pareigos juk nesiskiria. Atsikrausčius į naują parapiją reikia maždaug 1-erius metus adaptuotis“, - sakė klebonas.
Gražina aplinką
Atėjus į Gardamo parapiją jo nepasitiko graži klebonija. Atvirščiai, senas pastatas tiesiog reikalavo remonto. Antanas, padedamas draugų ir savo srities specialistų kleboniją, kieme esančią klėtį bei aplinką sutvarkė ir dabar Gardamą puošia graži klebonija. ,,Atvažiavę iš kitų parapijų kunigai vis sako, kad jei čia būtų daugiau parapijiečių, tai visi norėtų atvažiuoti čia kunigauti“, - teigė Antanas.
Kapelionas ligoninėje
Klebonas džiaugiasi savo parapija, nors ji ir nedidelė. ,,Man didesnės ir nereikia. Veiklos turiu užtektinai. Be to, manau, kad geriau turėti mažiau darbų ir kokybiškai juos atlikti, kad atėjus žmogui galėtum su juo pabendrauti. Juk jau ir taip visame kame yra per daug formalumo, žmonės nutolę vieni nuo kitų“, - teigė klebonas. Be visų savo pareigų klebonas dar dirba Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamente Švėkšnoje kapelionu. Jau šešerius metus, nuo 8 val. iki 16 val., savo laiką klebonas skiria pacientams. ,,Ten dirbdamas aš save atradau. Dalyvavau ir dviejose europinėse konferencijose, bendravau su žymiais psichiatrais, mokiausi iš jų. Dirbu ligoninėje visuose skyriuose. Aišku, ten nėra lengva – tave išsunkia, bet pacientai, yra mano vaikai. Jei gali kam nors suteikti džiaugsmą, tai, manau, atlieki savo misiją. O kaip Dievas suskaitys – pažiūrėsime“, - kalbėjo klebonas.
Labiausiai patinka fotografuoti
Anksčiau, dar prieš seminariją, Antanas mėgdavo žaisti ledo ritulį, nemažai sportuodavo. Kažkada ir ūkininkavo – laikė avis. Likusioje Plateliuose tėvų sodyboje Antanas turi ką veikti. Taip pat jam patinka žvejoti, keliauti. Klebonas pasakojo, kad net keletą kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliu II, lankėsi daug kur. Bet mylimiausias užsiėmimas – fotografavimas. Fiksuoja klebonas visus gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, laidotuves, jubiliejus, krikštynas ir pan. Kelionėse Antano nuolatinis draugas taip pat fotoaparatas. Tiesa, kaip pats klebonas sakė, jis antikvarinis – juostinis. ,,Esu šiek tiek konservatyvus žmogus. Koks skirtumas tarp knygos skaitymo kompiuterio ekrane ir tikrų verčiamų lapų, taip ir su nuotraukomis. Tikrą nuotrauką laikyti rankoje juk daug smagiau“, - pasakojo klebonas Antanas.
Kada ateina sielos ramybė?
Kiekvieną žmogų teigiamai ir neigiamai veikia skirtingos aplinkybės. ,,Neigiamas emocijas aš patiriu prekybos centruose. Ta žmonių gausa mane įstumia į nesvarumo būseną. Palaimą surandu gamtoje, mėgstu anksti ryte keltis“,- pasakojo klebonas. O dvasinis pakylėjimas ir sielos ramybė klebonui atsiranda tik išsipasakojus. ,,Juk mes taip pat žmonės, būna, kad ir supyksti“, - neslėpė klebonas.
Dievas prisimenamas ištikus nelaimei
Paklausus klebono nuomonės, ar skiriasi šiandienos tikintieji nuo tų, kurie buvo jo kunigystės pirmaisiais metais, nesvarstydamas atsakė: ,,Žmonių tikėjimas dabar yra paviršutiniškesnis. Rankas maldai suneria tik ištikus bėdai. Pasikeitė ir sekmadienio šventimas. Anksčiau, dar kai buvau vaikas, nenuėjus į sekmadieninias mišias būdavo kažkaip negerai, nerasdavome sau vietos“. O dabar bažnyčiose šv. Mišiose apsilankančiųjų skaičius sparčiai mažėja. Gardame pamaldos vyksta kiekvieną vakarą, bet į jas, anot klebono, susirenka iki 10 žmonių.
,,Dabar yra technologijų amžius, pinigai investuojami į pramogų industriją. O ar pastebėjote, kad savižudybių daugėja? Žmogus nusigręžė nuo Dievo. Išnykęs tikėjimas taip pat formuoja kitokį žmogaus mąstymą“, - sakė klebonas.
Antanas gimė ir augo Plateliuose. Buvo vienintelis vaikas šeimoje. Žinoma, tėvai, mąstydami, kuo jų sūnus taps užaugęs nė neįsivaizdavo, kad jis pasirinks būtent tokį gyvenimo kelią. Nors abu buvo tikintys katalikai.
Baigęs mokyklą Antanas norėjo įstoti į tuometį Kauno kūno kultūros institutą – neįstojo. Mat jaunas vaikinas buvo patyręs traumą, susilaužęs koją. ,,Ten tokių niekas nepriėmė“, - sakė Antanas. Tuomet, kaip ir daugelį tokio amžiaus jaunuolių, pašaukė į kariuomenę. Taip, taip. Dabar galbūt šis gyvenimo faktas ir kelia nuostabą, bet tuomet juk nebuvo nieko keisto.
Grįžęs iš armijos Antanas apsisprendė – stos į seminariją. Kaip reagavo tėvai išgirdę šią žinią? Klebonas neslėpė: ,,Tėvukas labai supyko, juk buvau vienintelis vaikas. Mama reagavo gerai. Aišku, laikui bėgant ir tėtis susitaikė, bet iš pradžių buvo taip, kaip buvo“. Tuomet Antanui buvo 23-eji.
Įdomu, kaip jaunuoliui, norėjusiam stoti į kūno kultūros institutą gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir jis – jau seminarijoje? ,,Kažkas čia (į širdį rodydamas, - aut. pastaba) bręsta. Į Kauną aš atvažiavau tais metais, kai susidegino Kalanta. Tuomet mes jautėme pasipriešinimą valdžiai. Veikė pažangus jaunimas, kuris skaitė Brazdžionį ir kt. Man taip pat teko į tą pogrindį įeiti – pabūti su jaunimu. Viskas susidėjo į vieną krūvą ir, žiūrėk, aš jau seminarijoje“, - apie pasirinkimo pradžią pasakojo klebonas Antanas. Per 32-ejus kunigavimo metus Antanas aplankė nemažai parapijų: Plungės – Žydikų (Mažeikių r.) – Skaudvilės – Telšių – Švėkšnos. Kol kas stotelė – Gardamas.
Kunigas vienoje vietoje dažniausia kunigauja 7-erius metus, o tuomet – kraustymasis.
To moko seminarija
Nauja aplinka, nauji žmonės, nauji namai – viskas nauja. Kaip su tuo susitaikyti, kaip priprasti nuolat gyventi kelionėje ir kiekvienoje vietoje palikti tau artimais tapusius žmones? ,,Nieko čia baisaus. Mus jau seminarijoje paruošia psichologiškai išėjimui. Ten yra net keli bendrabučiai. Tuomet, kai aš mokiausi, buvome 140 klierikų. Kas pusmetį vis keisdavo mūsų kambarius. Skiriasi ir kambarių patogumai, kaip ir skiriasi parapijos. Nuolat keisdavo kambario draugus. Tekdavo gyventi ir vienam, ir dviese, ir trise, ir net penkiese. Tik susigyveni su vienu žmogumi, tuoj kitą atkelia“, - pasakojo klebonas. Persikraustymo jis nesureikšmina. Pasak jo, visur yra gerai. ,,Tik pats persikraustymo procesas yra sunkus, o pareigos juk nesiskiria. Atsikrausčius į naują parapiją reikia maždaug 1-erius metus adaptuotis“, - sakė klebonas.
Gražina aplinką
Atėjus į Gardamo parapiją jo nepasitiko graži klebonija. Atvirščiai, senas pastatas tiesiog reikalavo remonto. Antanas, padedamas draugų ir savo srities specialistų kleboniją, kieme esančią klėtį bei aplinką sutvarkė ir dabar Gardamą puošia graži klebonija. ,,Atvažiavę iš kitų parapijų kunigai vis sako, kad jei čia būtų daugiau parapijiečių, tai visi norėtų atvažiuoti čia kunigauti“, - teigė Antanas.
Kapelionas ligoninėje
Klebonas džiaugiasi savo parapija, nors ji ir nedidelė. ,,Man didesnės ir nereikia. Veiklos turiu užtektinai. Be to, manau, kad geriau turėti mažiau darbų ir kokybiškai juos atlikti, kad atėjus žmogui galėtum su juo pabendrauti. Juk jau ir taip visame kame yra per daug formalumo, žmonės nutolę vieni nuo kitų“, - teigė klebonas. Be visų savo pareigų klebonas dar dirba Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamente Švėkšnoje kapelionu. Jau šešerius metus, nuo 8 val. iki 16 val., savo laiką klebonas skiria pacientams. ,,Ten dirbdamas aš save atradau. Dalyvavau ir dviejose europinėse konferencijose, bendravau su žymiais psichiatrais, mokiausi iš jų. Dirbu ligoninėje visuose skyriuose. Aišku, ten nėra lengva – tave išsunkia, bet pacientai, yra mano vaikai. Jei gali kam nors suteikti džiaugsmą, tai, manau, atlieki savo misiją. O kaip Dievas suskaitys – pažiūrėsime“, - kalbėjo klebonas.
Labiausiai patinka fotografuoti
Anksčiau, dar prieš seminariją, Antanas mėgdavo žaisti ledo ritulį, nemažai sportuodavo. Kažkada ir ūkininkavo – laikė avis. Likusioje Plateliuose tėvų sodyboje Antanas turi ką veikti. Taip pat jam patinka žvejoti, keliauti. Klebonas pasakojo, kad net keletą kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliu II, lankėsi daug kur. Bet mylimiausias užsiėmimas – fotografavimas. Fiksuoja klebonas visus gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, laidotuves, jubiliejus, krikštynas ir pan. Kelionėse Antano nuolatinis draugas taip pat fotoaparatas. Tiesa, kaip pats klebonas sakė, jis antikvarinis – juostinis. ,,Esu šiek tiek konservatyvus žmogus. Koks skirtumas tarp knygos skaitymo kompiuterio ekrane ir tikrų verčiamų lapų, taip ir su nuotraukomis. Tikrą nuotrauką laikyti rankoje juk daug smagiau“, - pasakojo klebonas Antanas.
Kada ateina sielos ramybė?
Kiekvieną žmogų teigiamai ir neigiamai veikia skirtingos aplinkybės. ,,Neigiamas emocijas aš patiriu prekybos centruose. Ta žmonių gausa mane įstumia į nesvarumo būseną. Palaimą surandu gamtoje, mėgstu anksti ryte keltis“,- pasakojo klebonas. O dvasinis pakylėjimas ir sielos ramybė klebonui atsiranda tik išsipasakojus. ,,Juk mes taip pat žmonės, būna, kad ir supyksti“, - neslėpė klebonas.
Dievas prisimenamas ištikus nelaimei
Paklausus klebono nuomonės, ar skiriasi šiandienos tikintieji nuo tų, kurie buvo jo kunigystės pirmaisiais metais, nesvarstydamas atsakė: ,,Žmonių tikėjimas dabar yra paviršutiniškesnis. Rankas maldai suneria tik ištikus bėdai. Pasikeitė ir sekmadienio šventimas. Anksčiau, dar kai buvau vaikas, nenuėjus į sekmadieninias mišias būdavo kažkaip negerai, nerasdavome sau vietos“. O dabar bažnyčiose šv. Mišiose apsilankančiųjų skaičius sparčiai mažėja. Gardame pamaldos vyksta kiekvieną vakarą, bet į jas, anot klebono, susirenka iki 10 žmonių.
,,Dabar yra technologijų amžius, pinigai investuojami į pramogų industriją. O ar pastebėjote, kad savižudybių daugėja? Žmogus nusigręžė nuo Dievo. Išnykęs tikėjimas taip pat formuoja kitokį žmogaus mąstymą“, - sakė klebonas.
