Zinios1.lt nuotr.
Straipsnyje aprašomas žmogus sutiko su mumis pasidalinti savo tragedija,
tačiau labai išgyvena dėl viešumo ir bendru sutarimu mes pakeitėme jo vardą.
Šiuo metu aprašomas Arūnas guli ligoninėje, jo būklė sunki, tačiau laikome
kumščius bei tikime, kad viskas pakryps į gerąją pusę.
Šilutiškis Arūnas (39 m.) visada svajojo apie laimingą, pilnavertį gyvenimą Lietuvoje, savame krašte. Svajonės buvo paprastos, turbūt kaip ir daugelio iš mūsų, - pasistatyti namą, sukurti gražią šeimą. Arūnas niekada neįsivaizdavo gyvenimo užsienyje, visada savo ateitį matė tik gimtinėje. Tačiau įgyvendinti, rodos, tokius kuklius siekus, paprastam lietuviui, dirbančiam sąžiningai Lietuvoje, sutiksite – neįmanoma.
tačiau labai išgyvena dėl viešumo ir bendru sutarimu mes pakeitėme jo vardą.
Šiuo metu aprašomas Arūnas guli ligoninėje, jo būklė sunki, tačiau laikome
kumščius bei tikime, kad viskas pakryps į gerąją pusę.
Šilutiškis Arūnas (39 m.) visada svajojo apie laimingą, pilnavertį gyvenimą Lietuvoje, savame krašte. Svajonės buvo paprastos, turbūt kaip ir daugelio iš mūsų, - pasistatyti namą, sukurti gražią šeimą. Arūnas niekada neįsivaizdavo gyvenimo užsienyje, visada savo ateitį matė tik gimtinėje. Tačiau įgyvendinti, rodos, tokius kuklius siekus, paprastam lietuviui, dirbančiam sąžiningai Lietuvoje, sutiksite – neįmanoma.
Nieko jau nestebina, kad laimės ieškoti į Vakarus išvažiuoja vis daugiau žmonių. Jeigu palygintume, kiek Lietuvos gyventojų per prievartą buvo ištremta į plačiąsias Rusijos platybes, kai Lietuva buvo aneksuota Sovietų Sąjungos, su savo noru emigruojančiais lietuvaičiais po nepriklausomybės paskelbimo, skaičiai mus stipriai išgąsdintų. Pasirodo, mūsų, savo noru paliekančių tėvynę, gerokai daugiau.
Arūnas niekada nenorėjo būti vienas iš tų, kurie, visam laikui palikę tėvynę, gyvenimo šaknis įleidžia svetimoje šalyje.
Pamatęs, kad dirbant Lietuvoje savo svajones bus sunku įgyvendinti, šilutiškis pradėjo ieškoti šalies, kurioje galėtų užsidirbti daugiau. Tuo metu buvo labai populiaru vykti į Norvegiją.
Kaip Arūnas pasakojo, kažkada jis buvo aistringas žvejys, tikras gamtos vaikas, dėl to lengvai pavyko apsispręsti, kur išvykti.
„Jei nepavyks užsidirbti, gal nors sugausiu didžiausią gyvenimo laimikį,“- prisiminimais dalinosi pašnekovas.
Tokias viltis jis puoselėjo dar prieš aštuonerius metus, nejausdamas nieko blogo, kad svetimoje šalyje jo gyvenimas pasikeis nesugrįžtamai.
Prieš aštuonerius metus šilutiškis susirado pažįstamą draugą, kuris kaip tik rinko žmonių grupę dirbti Norvegijoje, Stavangeryje. Čia reikėjo darbininkų statybose. Deja, vos pradėjus ten dirbti, džiaugsmingos nuotaikos ilgai neužsilaikė.
„Nors ir buvome pamaitinti, turėjome, kur gyventi, tačiau nerimauti pradėjome, kai nesulaukėme atlygimų kelias savaites,“- pasakojo Arūnas.
Po dviejų mėnesių darbo pas norvegus statybose, jis ir keli kiti darbininkai kreipėsi į policiją dėl nesumokėto atlyginimo. Tačiau gavosi taip, kad dėl nesulaukto atlyginimo kalti buvo tik jie patys. „Lietuviai apgavo norvegus“- tokios antraštės tada mirgėjo vietinėje spaudoje. Įdomu pažymėti ir tai, kad vietos policija žadėjo, jog atlyginimus darbininkai tikrai atgaus, tačiau - tik po dvejų metų. Žinoma, to neįvyko. Tik ten dirbusiems tamsiaodžiams buvo išmokėtas atlygis.
Nesulaukęs juodu darbu užtarnauto atlygio, šilutiškis iš ten išėjo, o kad bent iš dalies atsipirktų kelionė ir turėtų, už ką pavalgyti, pradėjo darbo ieškoti savarankiškai. Netrukus jį pavyko rasti, tad, sukaupęs pinigėlių kelionei atgal, Arūnas grįžo į gimtinę. Čia jo laukė nuostabi žinia – draugė jau laukiasi pirmagimio.
Po tokio pirmojo bandymo užsienio šalyje Arūnas nenuleido rankų ir vėl pradėjo ieškoti laimės kitoje valstybėje. Kita jo stotele tapo Vokietija. Panaši istorija nutiko ir ten. Tąkart jį apgavo vokietis, kuris, atėjus laikui mokėti atlyginimą, atvirai pareiškė, kad ieško durnių, kurie jam dirbtų už dyką. Tokio akibrokšto Arūnas negalėjo pakęsti, todėl santykius bandė aiškintis ir piktuoju. Visa laimė, kad tai jam padėjo gauti sąžiningai uždirbtus pinigus. Neužilgo Arūnas ir vėl sugrįžo atgal į Lietuvą.
Trečia išvyka užsidirbti užsienyje buvo ir vėl į jau išbandytą Norvegiją. Tąkart sekėsi įvairiai. Buvo ir sąžiningų darbdavių, ir apgavikų. Tačiau Arūnas nesigaili, kad vėl pabandė laimės ieškoti Norvegijoje, kur buvo jau skaudžiai nudegęs.
„Ramino tai, kad žinojau, jog, nors ir per vargus, bet Lietuvoje būčiau tiek neuždirbęs dar ilgą laiką,“ – atlaikęs gyvenimo išbandymus užsienyje sakė Arūnas.
Grįžęs į gimtinę su uždirbtais pinigais jaunas vyras pradėjo statyti namą. Deja, norint jį užbaigti, reikėjo pasiryžti dar kartą išvykti dirbti į Norvegiją. Bet tai jau turėjo būti paskutinis kartas.
Prieš išvažiuojant Arūnas suplanavo atšokti vestuves su savo drauge. Jau į pasaulį keliavo ir antrasis vaikutis.
Taigi, šios vasaros pradžioje Arūnas ir išvyko paskutinį kartą dirbti į Norvegiją. Tačiau tuo metu niekas net nepagalvojo, kad viskas taip baigsis...
Darbas šįkart Norvegijoje vyko labai sklandžiai. Šilutiškis dirbo statybose - ką paliepdavo viršininkas, tą ir darė. Be to, nurodymais nesiskundė, dirbo legaliai, o svarbiausia – ir atlyginimas tenkino.
Nelemtąjį vakarą, likus vos dešimčiai dienų iki darbo sutarties pabaigos, viršininkas paprašė paprastos paslaugos – užlipti kopėčiomis ir paduoti dažus. Šilutiškis kopėčiomis lipo turbūt paskutinį kartą. Tuomet ir įvyko tai, kas pakeitė Arūno visą gyvenimą. (Vis dėlto, Arūnai, mes tikime, kad tąkart dar nebuvo paskutinis kartas, - aut. pastaba).
Netikėtai sugirgždėjo kopėčias laikanti apsauga, sujudėjo. Arūnas krito visu kūno svoriu žemyn. Jis susmuko ant šaltų betoninių plytelių. Nors kritimas buvo tik iš metro aukščio, tačiau to užteko, kad stuburas lūžtų net keliose vietose.
Nors iškviesta greitoji medicinos pagalba pasirodė labai greitai, vos po dešimties minučių, ir vyras bemaž buvo pristatytas į Norvegijos ligoninę, tačiau tai – tik vienintelis Norvegijos medicinos darbuotojų pasitarnavimas Arūno naudai.
Kol Arūnas sulaukė operacijos, praėjo 3 dienos. Beje, patyrus tokią traumą, operaciją nukentėjusiajam reikėjo atlikti kuo greičiau, nes čia kabėjo ant plauko jo tolimesnis likimas. Ar galės Arūnas vaikščioti? Deja, nors lietuvis turėjo sveikatos draudimą, pirmenybė patekti ant operacinio stalo buvo teikiama norvegams. Kaip pasakojo šilutiškis, dauguma norvegų ligonių jau buvo sulaukę garbaus amžiaus ir jų ligos būklė nebuvo tokia apgailėtina...
Lietuvis visą tą laiką buvo „pumpuojamas“ morfijumi, o kadangi „bet kada“ turėjo gultis ant operacinio stalo, negalėjo vartoti jokių skysčių.
„Jaučiau velnišką troškulį, o nuo morfijaus tarsi gyvenau kitame pasaulyje, negalėjau mąstyti, nesupratau, kas darosi,“- prisimindamas bejėgišką situaciją ir akyse nesulaikydamas ašarų šiandien pasakoja Arūnas.
Šilutiškiui buvo pasakyta, kad jį tuoj operuos, bet vis atveždavo norvegą ir tekdavo laukti. Taip lietuvis prasikankino tris dienas.
Dauguma ligoninės gydytojų – vadinamieji „babajai“, pas vieną iš jų pakliuvo ir Arūnas. Iš karto lietuvis nepasitikėjo šiuo mediku, nes gydytojas per daug nieko neaiškino, kas vyksta.
Tuo metu besilaukianti Arūno gyvenimo draugė nedelsdama atskrido pas vyrą į Norvegiją. Ji pajuto, kad Arūno siekiama, kuo greičiau atsikratyti, ir išsiųsti atgal, į Lietuvą.
„Pradėjome derinti Arūno išvykimą, ligoninės specialistė pasakė, kad viską sutvarkys, nupirks bilietą, pasirūpins, jog ligonis saugiai grįžtų namo,“- pasakojo moteris. Bet tai - tik gražūs pažadai. Bilietų niekas nenupirko, o specialistė kažkur dingo, prieš tai savo kolegoms paaiškinusi, kad viską „suderino“.
Po operacijos Arūnas nevaldė kojų, jį kamavo didžiuliai skausmai. Vyras ir toliau buvo „pumpuojamas“ vaistais.
„Tokios būklės negalėjau logiškai dėstyti minčių,“- pasakojo Arūnas, prisimindamas košmarą Norvegijos ligoninėje.
Būsimoji žmona Laima (vardas pakeistas) nemoka kalbėti angliškai, o juo labiau - norvegiškai, todėl padėti gyvenimo draugo gydymui jai nesisekė – tiesiog nesusikalbėjo nei su gydytojais, nei su aptarnaujančiu personalu.
Vėliau, darant operaciją, paaiškėjo, kad stuburas lūžo trijose vietose. Slanksteliai buvo pritvirtinti varžtais, tačiau vienas slankstelis, kaip paaiškėjo grįžus į Lietuvą, taip ir liko kaboti. Pasirodo, norvegų chirurgai sujungė du nesveikus, tai yra pažeistus, slankstelius.
Kyla klausimas: ar tai gydytojo atsainumas, ar neišmanymas?
Norvegijos ligoninėje Arūnas prasikamavo dvi savaites, kol grįžo į Lietuvą. Pats skrydis atgal į tėvynę irgi neapsiėjo be staigmenų, nors buvo pažadėta ne tik pasirūpinti skrydžio bilietais, bet ir nuvežti iki oro uosto bei pagelbėti įsodinantį lėktuvą.
Arūnas nėra iš lengvųjų, jis sveria apie 100 kg, o ir ūgis 2,00 m.
Bilietus parūpino Arūno draugė Laima, kuri jau buvo aštuntame nėštumo mėnesyje. Moteris viena vežė draugą į oro uostą, jį kėlė, sodino.
Vežimėlis, kuriuo gabeno Arūną, pasirodė esąs per platus ir netinkamas naudoti lėktuve. Teko skubiai ieškoti mažesnio. Visa laimė, kad per stebuklą pavyko atrasti tinkamą vežimėlį.
Nors Laima buvo iš anksto informavusi keleivius ore skraidinančią bendrovę, jog bus atvežtas sunkios būklės ligonis, tačiau niekam tai nerūpėjo ir pagalbos, kad padėtų Arūną perkelti ant lėktuve esančios kėdės, neatsirado.
Nebuvo paruošta Arūno priimti ir Lietuvoje...
Nusileidus lėktuvui Lietuvoje vėl prasidėjo nesusipratimai. Nors oro uosto administracija buvo informuota apie atvykstantį sunkų ligonį, nieks jo nepasitiko. Iškviestam greitosios medicinos pagalbos ekipažui net buvo draudžiama privažiuoti prie lėktuvo, kad patyręs stuburo traumą ligonis būtų pagaliau paguldytas. Arūnas visą kelionę kentėjo didžiulius skausmus.
Kaip vėliau pasakojo Lietuvos medikai, po tokios operacijos, kokia buvo atlikta Arūnui, jokiu būdu negalima ligonio sodinti. Deja, Norvegijos medikai jį jau sodino antrą dieną po operacijos. Žinoma, be morfijaus čia neapsieita.
„Dabar, kai pagalvoju, aš buvau tarsi ruošiamas skrydžiui namo. Kad tik greičiau išvykčiau,“- pamąstymais dalinosi Arūnas.
Vienintelis malonus dalykas, kurį Arūnas prisimena iš „viešnagės“ Norvegijos ligoninėje, tai slaugytojų darbas. Jos visada klausė, ar nieko netrūksta, dažnai užsukdavo į palatą, neleisdavo užsigulėti vienoje padėtyje, net atnešdavo kavos. Arūnui pageidaujant, jis buvo išvežamas į lauką įkvėpti gryno oro.
Gal Arūnu buvo taip rūpinamasi todėl, jog medicinos slaugytojos buvo taip pat emigrantės iš Rytų Europos?
Pagaliau Arūnas jau Lietuvos ligoninėje, Klaipėdoje. Ačiū Dievui, medikai laiku pastebėjo susiformavusį trombą (kraujo krešulį, - aut. pastaba), kuris galėjo sukelti mirtinų pasekmių.
Ši istorija dar nesibaigė. Dabar belieka tikėtis ir laukti. Galbūt Arūno kūnas atsigaus, galbūt vyras ir vėl ims vaikščioti bei džiaugsis kartu su savo antruoju vaikeliu, vos padėjusiu pirmąjį žingsnį. Mes tuo tikime, tikėk ir tu, Arūnai. Jau pakankamai prisikentėjai, pakankamai keliavai laimės ieškoti į tolimas šalis, laimė – čia, džiaukis tuo. Mes džiaugsimės kartu su tavimi ir visuomet tave palaikysime.
Arūnas niekada nenorėjo būti vienas iš tų, kurie, visam laikui palikę tėvynę, gyvenimo šaknis įleidžia svetimoje šalyje.
Pamatęs, kad dirbant Lietuvoje savo svajones bus sunku įgyvendinti, šilutiškis pradėjo ieškoti šalies, kurioje galėtų užsidirbti daugiau. Tuo metu buvo labai populiaru vykti į Norvegiją.
Kaip Arūnas pasakojo, kažkada jis buvo aistringas žvejys, tikras gamtos vaikas, dėl to lengvai pavyko apsispręsti, kur išvykti.
„Jei nepavyks užsidirbti, gal nors sugausiu didžiausią gyvenimo laimikį,“- prisiminimais dalinosi pašnekovas.
Tokias viltis jis puoselėjo dar prieš aštuonerius metus, nejausdamas nieko blogo, kad svetimoje šalyje jo gyvenimas pasikeis nesugrįžtamai.
Prieš aštuonerius metus šilutiškis susirado pažįstamą draugą, kuris kaip tik rinko žmonių grupę dirbti Norvegijoje, Stavangeryje. Čia reikėjo darbininkų statybose. Deja, vos pradėjus ten dirbti, džiaugsmingos nuotaikos ilgai neužsilaikė.
„Nors ir buvome pamaitinti, turėjome, kur gyventi, tačiau nerimauti pradėjome, kai nesulaukėme atlygimų kelias savaites,“- pasakojo Arūnas.
Po dviejų mėnesių darbo pas norvegus statybose, jis ir keli kiti darbininkai kreipėsi į policiją dėl nesumokėto atlyginimo. Tačiau gavosi taip, kad dėl nesulaukto atlyginimo kalti buvo tik jie patys. „Lietuviai apgavo norvegus“- tokios antraštės tada mirgėjo vietinėje spaudoje. Įdomu pažymėti ir tai, kad vietos policija žadėjo, jog atlyginimus darbininkai tikrai atgaus, tačiau - tik po dvejų metų. Žinoma, to neįvyko. Tik ten dirbusiems tamsiaodžiams buvo išmokėtas atlygis.
Nesulaukęs juodu darbu užtarnauto atlygio, šilutiškis iš ten išėjo, o kad bent iš dalies atsipirktų kelionė ir turėtų, už ką pavalgyti, pradėjo darbo ieškoti savarankiškai. Netrukus jį pavyko rasti, tad, sukaupęs pinigėlių kelionei atgal, Arūnas grįžo į gimtinę. Čia jo laukė nuostabi žinia – draugė jau laukiasi pirmagimio.
Po tokio pirmojo bandymo užsienio šalyje Arūnas nenuleido rankų ir vėl pradėjo ieškoti laimės kitoje valstybėje. Kita jo stotele tapo Vokietija. Panaši istorija nutiko ir ten. Tąkart jį apgavo vokietis, kuris, atėjus laikui mokėti atlyginimą, atvirai pareiškė, kad ieško durnių, kurie jam dirbtų už dyką. Tokio akibrokšto Arūnas negalėjo pakęsti, todėl santykius bandė aiškintis ir piktuoju. Visa laimė, kad tai jam padėjo gauti sąžiningai uždirbtus pinigus. Neužilgo Arūnas ir vėl sugrįžo atgal į Lietuvą.
Trečia išvyka užsidirbti užsienyje buvo ir vėl į jau išbandytą Norvegiją. Tąkart sekėsi įvairiai. Buvo ir sąžiningų darbdavių, ir apgavikų. Tačiau Arūnas nesigaili, kad vėl pabandė laimės ieškoti Norvegijoje, kur buvo jau skaudžiai nudegęs.
„Ramino tai, kad žinojau, jog, nors ir per vargus, bet Lietuvoje būčiau tiek neuždirbęs dar ilgą laiką,“ – atlaikęs gyvenimo išbandymus užsienyje sakė Arūnas.
Grįžęs į gimtinę su uždirbtais pinigais jaunas vyras pradėjo statyti namą. Deja, norint jį užbaigti, reikėjo pasiryžti dar kartą išvykti dirbti į Norvegiją. Bet tai jau turėjo būti paskutinis kartas.
Prieš išvažiuojant Arūnas suplanavo atšokti vestuves su savo drauge. Jau į pasaulį keliavo ir antrasis vaikutis.
Taigi, šios vasaros pradžioje Arūnas ir išvyko paskutinį kartą dirbti į Norvegiją. Tačiau tuo metu niekas net nepagalvojo, kad viskas taip baigsis...
Darbas šįkart Norvegijoje vyko labai sklandžiai. Šilutiškis dirbo statybose - ką paliepdavo viršininkas, tą ir darė. Be to, nurodymais nesiskundė, dirbo legaliai, o svarbiausia – ir atlyginimas tenkino.
Nelemtąjį vakarą, likus vos dešimčiai dienų iki darbo sutarties pabaigos, viršininkas paprašė paprastos paslaugos – užlipti kopėčiomis ir paduoti dažus. Šilutiškis kopėčiomis lipo turbūt paskutinį kartą. Tuomet ir įvyko tai, kas pakeitė Arūno visą gyvenimą. (Vis dėlto, Arūnai, mes tikime, kad tąkart dar nebuvo paskutinis kartas, - aut. pastaba).
Netikėtai sugirgždėjo kopėčias laikanti apsauga, sujudėjo. Arūnas krito visu kūno svoriu žemyn. Jis susmuko ant šaltų betoninių plytelių. Nors kritimas buvo tik iš metro aukščio, tačiau to užteko, kad stuburas lūžtų net keliose vietose.
Nors iškviesta greitoji medicinos pagalba pasirodė labai greitai, vos po dešimties minučių, ir vyras bemaž buvo pristatytas į Norvegijos ligoninę, tačiau tai – tik vienintelis Norvegijos medicinos darbuotojų pasitarnavimas Arūno naudai.
Kol Arūnas sulaukė operacijos, praėjo 3 dienos. Beje, patyrus tokią traumą, operaciją nukentėjusiajam reikėjo atlikti kuo greičiau, nes čia kabėjo ant plauko jo tolimesnis likimas. Ar galės Arūnas vaikščioti? Deja, nors lietuvis turėjo sveikatos draudimą, pirmenybė patekti ant operacinio stalo buvo teikiama norvegams. Kaip pasakojo šilutiškis, dauguma norvegų ligonių jau buvo sulaukę garbaus amžiaus ir jų ligos būklė nebuvo tokia apgailėtina...
Lietuvis visą tą laiką buvo „pumpuojamas“ morfijumi, o kadangi „bet kada“ turėjo gultis ant operacinio stalo, negalėjo vartoti jokių skysčių.
„Jaučiau velnišką troškulį, o nuo morfijaus tarsi gyvenau kitame pasaulyje, negalėjau mąstyti, nesupratau, kas darosi,“- prisimindamas bejėgišką situaciją ir akyse nesulaikydamas ašarų šiandien pasakoja Arūnas.
Šilutiškiui buvo pasakyta, kad jį tuoj operuos, bet vis atveždavo norvegą ir tekdavo laukti. Taip lietuvis prasikankino tris dienas.
Dauguma ligoninės gydytojų – vadinamieji „babajai“, pas vieną iš jų pakliuvo ir Arūnas. Iš karto lietuvis nepasitikėjo šiuo mediku, nes gydytojas per daug nieko neaiškino, kas vyksta.
Tuo metu besilaukianti Arūno gyvenimo draugė nedelsdama atskrido pas vyrą į Norvegiją. Ji pajuto, kad Arūno siekiama, kuo greičiau atsikratyti, ir išsiųsti atgal, į Lietuvą.
„Pradėjome derinti Arūno išvykimą, ligoninės specialistė pasakė, kad viską sutvarkys, nupirks bilietą, pasirūpins, jog ligonis saugiai grįžtų namo,“- pasakojo moteris. Bet tai - tik gražūs pažadai. Bilietų niekas nenupirko, o specialistė kažkur dingo, prieš tai savo kolegoms paaiškinusi, kad viską „suderino“.
Po operacijos Arūnas nevaldė kojų, jį kamavo didžiuliai skausmai. Vyras ir toliau buvo „pumpuojamas“ vaistais.
„Tokios būklės negalėjau logiškai dėstyti minčių,“- pasakojo Arūnas, prisimindamas košmarą Norvegijos ligoninėje.
Būsimoji žmona Laima (vardas pakeistas) nemoka kalbėti angliškai, o juo labiau - norvegiškai, todėl padėti gyvenimo draugo gydymui jai nesisekė – tiesiog nesusikalbėjo nei su gydytojais, nei su aptarnaujančiu personalu.
Vėliau, darant operaciją, paaiškėjo, kad stuburas lūžo trijose vietose. Slanksteliai buvo pritvirtinti varžtais, tačiau vienas slankstelis, kaip paaiškėjo grįžus į Lietuvą, taip ir liko kaboti. Pasirodo, norvegų chirurgai sujungė du nesveikus, tai yra pažeistus, slankstelius.
Kyla klausimas: ar tai gydytojo atsainumas, ar neišmanymas?
Norvegijos ligoninėje Arūnas prasikamavo dvi savaites, kol grįžo į Lietuvą. Pats skrydis atgal į tėvynę irgi neapsiėjo be staigmenų, nors buvo pažadėta ne tik pasirūpinti skrydžio bilietais, bet ir nuvežti iki oro uosto bei pagelbėti įsodinantį lėktuvą.
Arūnas nėra iš lengvųjų, jis sveria apie 100 kg, o ir ūgis 2,00 m.
Bilietus parūpino Arūno draugė Laima, kuri jau buvo aštuntame nėštumo mėnesyje. Moteris viena vežė draugą į oro uostą, jį kėlė, sodino.
Vežimėlis, kuriuo gabeno Arūną, pasirodė esąs per platus ir netinkamas naudoti lėktuve. Teko skubiai ieškoti mažesnio. Visa laimė, kad per stebuklą pavyko atrasti tinkamą vežimėlį.
Nors Laima buvo iš anksto informavusi keleivius ore skraidinančią bendrovę, jog bus atvežtas sunkios būklės ligonis, tačiau niekam tai nerūpėjo ir pagalbos, kad padėtų Arūną perkelti ant lėktuve esančios kėdės, neatsirado.
Nebuvo paruošta Arūno priimti ir Lietuvoje...
Nusileidus lėktuvui Lietuvoje vėl prasidėjo nesusipratimai. Nors oro uosto administracija buvo informuota apie atvykstantį sunkų ligonį, nieks jo nepasitiko. Iškviestam greitosios medicinos pagalbos ekipažui net buvo draudžiama privažiuoti prie lėktuvo, kad patyręs stuburo traumą ligonis būtų pagaliau paguldytas. Arūnas visą kelionę kentėjo didžiulius skausmus.
Kaip vėliau pasakojo Lietuvos medikai, po tokios operacijos, kokia buvo atlikta Arūnui, jokiu būdu negalima ligonio sodinti. Deja, Norvegijos medikai jį jau sodino antrą dieną po operacijos. Žinoma, be morfijaus čia neapsieita.
„Dabar, kai pagalvoju, aš buvau tarsi ruošiamas skrydžiui namo. Kad tik greičiau išvykčiau,“- pamąstymais dalinosi Arūnas.
Vienintelis malonus dalykas, kurį Arūnas prisimena iš „viešnagės“ Norvegijos ligoninėje, tai slaugytojų darbas. Jos visada klausė, ar nieko netrūksta, dažnai užsukdavo į palatą, neleisdavo užsigulėti vienoje padėtyje, net atnešdavo kavos. Arūnui pageidaujant, jis buvo išvežamas į lauką įkvėpti gryno oro.
Gal Arūnu buvo taip rūpinamasi todėl, jog medicinos slaugytojos buvo taip pat emigrantės iš Rytų Europos?
Pagaliau Arūnas jau Lietuvos ligoninėje, Klaipėdoje. Ačiū Dievui, medikai laiku pastebėjo susiformavusį trombą (kraujo krešulį, - aut. pastaba), kuris galėjo sukelti mirtinų pasekmių.
Ši istorija dar nesibaigė. Dabar belieka tikėtis ir laukti. Galbūt Arūno kūnas atsigaus, galbūt vyras ir vėl ims vaikščioti bei džiaugsis kartu su savo antruoju vaikeliu, vos padėjusiu pirmąjį žingsnį. Mes tuo tikime, tikėk ir tu, Arūnai. Jau pakankamai prisikentėjai, pakankamai keliavai laimės ieškoti į tolimas šalis, laimė – čia, džiaukis tuo. Mes džiaugsimės kartu su tavimi ir visuomet tave palaikysime.
