D. Milkerienės nuotr./2006 m. Daiva Milkerienė
Pravažiuojant pro Inkaklius kiekvieno žvilgsnis nukrypsta į kalvą, kurioje įrengta lurdo grota su Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir ant kalvos stovinčią koplyčią. Tai Inkaklių gyvenvietės pasididžiavimas. Ar žinome jos istoriją, šventenybes?
Inkaklių lurdo istorija įdomi, nors daug kas jau nukeliavo užmarštin ir atsekti tikrąją lurdo įkūrimo priežastį yra sunku. Apie Inkaklių lurdą išsamią studiją pagal senųjų inkakliškių pasakojimus yra atlikusi Veronika Lileikienė. Mokslininkė pateikia net keletą Inkaklių lurdo įkūrimo versijų.
Pravažiuojant pro Inkaklius kiekvieno žvilgsnis nukrypsta į kalvą, kurioje įrengta lurdo grota su Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir ant kalvos stovinčią koplyčią. Tai Inkaklių gyvenvietės pasididžiavimas. Ar žinome jos istoriją, šventenybes?
Inkaklių lurdo istorija įdomi, nors daug kas jau nukeliavo užmarštin ir atsekti tikrąją lurdo įkūrimo priežastį yra sunku. Apie Inkaklių lurdą išsamią studiją pagal senųjų inkakliškių pasakojimus yra atlikusi Veronika Lileikienė. Mokslininkė pateikia net keletą Inkaklių lurdo įkūrimo versijų.
Pasakojama, kad kartą, dar caro valdymo laikais, iš geležinkelio stoties naktį, ėję trys vyrai namo. Beeinant jiems ant liepos medžio pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su Sūneliu, abu buvo apšviesti ryškia šviesa. Savo regėjimą vyrai papasakojo Švėkšnos klebonui, kuris ir paskatino vietos gyventojus apsireiškimo vietoje pastatyti lurdo grotą
Anot kito pasakojimo, vienas žmogelis turėjo regėjimą: naktį jis pro įdubą einąs rišti arklių ir tuo metu toje įduboje nušvitusi šviesa. Po to iškarto pabudęs. Kitą dieną tas žmogelis nuėjęs pas prelatą J. Macijauską ir šiam papasakojęs savo regėjimą. Klebonas pasakęs, kad tai veikiausiai Švč. Mergelės Marijos noras šioje vietoje būti garbinamai.
Tikriausiai lurdas toje vietoje buvo pastatytas, nes buvo tam tinkamiausia vieta: tiesiausias kelias per Inkaklių kaimą, gera vieta populiarioms gegužinėms pamaldoms rengti, trykštantis šaltinėlis. XX a. pradžioje iš Prancūzijos į Lietuvą buvo atnešta religinė lurdo idėja. Galbūt kunigas J. Maciejauskas norėdamas išpopuliarinti pamaldumą Švč. Mergelei Marijai Švėkšnos parapijoje ir paragino vietos gyventojus įkurti čia lurdo grotą.
Inkaklių lurdo statybą finansavo patys tikintieji, aktyviai aukodami pinigus, burdamiesi statybai. Statyboje dirbo daugiausia savanoriai vyrai, kurie drauge ieškojo akmenų, juos nešė, vežė prie grotos vietos.
Taip Inkakliuose, prie plento kalno papėdėje, kur tryško šaltinis, šalia teka upė Ašva, 1913 metais buvo įrengta lurdo grota su Dievo Motinos skulptūra. Anot inkakliškės Elenos Jucienės, Inkaklių Švč. Marijos skulptūrą 1,8 metrų aukščio išdrožė broliai Jakševičiai. Jie buvo žymūs Švėkšnos dailidės. Skulptūrą padirbo beveik nemokamai, gyventojai jiems surinko tik dalį pinigų.
Anot kito pasakojimo, vienas žmogelis turėjo regėjimą: naktį jis pro įdubą einąs rišti arklių ir tuo metu toje įduboje nušvitusi šviesa. Po to iškarto pabudęs. Kitą dieną tas žmogelis nuėjęs pas prelatą J. Macijauską ir šiam papasakojęs savo regėjimą. Klebonas pasakęs, kad tai veikiausiai Švč. Mergelės Marijos noras šioje vietoje būti garbinamai.
Tikriausiai lurdas toje vietoje buvo pastatytas, nes buvo tam tinkamiausia vieta: tiesiausias kelias per Inkaklių kaimą, gera vieta populiarioms gegužinėms pamaldoms rengti, trykštantis šaltinėlis. XX a. pradžioje iš Prancūzijos į Lietuvą buvo atnešta religinė lurdo idėja. Galbūt kunigas J. Maciejauskas norėdamas išpopuliarinti pamaldumą Švč. Mergelei Marijai Švėkšnos parapijoje ir paragino vietos gyventojus įkurti čia lurdo grotą.
Inkaklių lurdo statybą finansavo patys tikintieji, aktyviai aukodami pinigus, burdamiesi statybai. Statyboje dirbo daugiausia savanoriai vyrai, kurie drauge ieškojo akmenų, juos nešė, vežė prie grotos vietos.
Taip Inkakliuose, prie plento kalno papėdėje, kur tryško šaltinis, šalia teka upė Ašva, 1913 metais buvo įrengta lurdo grota su Dievo Motinos skulptūra. Anot inkakliškės Elenos Jucienės, Inkaklių Švč. Marijos skulptūrą 1,8 metrų aukščio išdrožė broliai Jakševičiai. Jie buvo žymūs Švėkšnos dailidės. Skulptūrą padirbo beveik nemokamai, gyventojai jiems surinko tik dalį pinigų.
 Manoma, kad prie Švč. Mergelės Marijos kojų, buvo įmūrytas juodas Kristaus kapo uolos akmenukas parvežtas iš Jeruzalės | Inkaklių gyventojai pasakoja, kad skulptūros apačioje, prie Švč. Mergelės Marijos kojų, buvo įmūrytas juodas Kristaus kapo uolos akmenukas, kurį prelatas J. Maciejauskas parvežė iš Jeruzalės. Šį akmenuką nuo pat lurdo įkūrimo žmonės bučiuoja, tikėdamiesi Kristaus ir Marijos užtarimo. Šalia lurdo yra šulinys, seniau tai buvo šaltinis sulig žeme. Žmonės teigia, kad į jį įpilta vandens iš Prancūzijos Lurdo grotos. Šį šaltinio vandenį žmonės laiko stebuklingu. B. Kviklys savo knygoje „Mūsų Lietuva“ mini, kad prelatas J. Maciejauskas buvo davęs įžadą pastatyti Inkakliuose koplyčią-bažnytėlę, jeigu Pirmojo pasaulinio karo metu Švėkšna išliktų nesunaikinta. Kadangi miestelis išliko, jis įžadą tęsėjo. Virš lurdo grotos ant kalnelio, kur buvo miškas, klebono ir kai kurių Švėkšnos parapijos ūkininkų bei Inkaklių gyventojų pastangomis 1923 metais buvo pastatyta koplyčia pagal Prancūzijos Lurdo koplyčios - grotos pavyzdį. |
Tais pačiais metais Švėkšnos parapiją vizitavo paskutinis Žemaičių vyskupijos vyskupas Pranciškus Karevičius. Čia viešėdamas jis konsekravo ir Inkaklių lurdo grotą.
Iki sovietmečio lurde vykdavo gegužinės pamaldos. Visą gegužės mėnesį vakarais būdavo giedamos įvairios giesmės, skirtos Švč. Marijai Mergelei pagarbinti. Į pamaldas būdavo kviečiama skambinant varpu, pakabintu koplyčioje. Susirinkdavo visi – nuo vaikų iki suaugusiųjų. Uždegdavo žvakes ir melsdavosi prašydami gero oro, palaimos laukams, kantrybės ir ramybės žmonėms. Prie lurdo žmonės eidavo prašyti užtarimo savo šeimoms, dėkoti už patirtas malones. Buvo tikima, kad Marija žino visos gyvenvietės žmonių gyvenimo smulkmenas, paslaptis, kas ko nori, ko siekia, ko nekenčia.
Kasmet liepos 2 d. (arba pirmąjį sekmadienį po šios datos) iki Antrojo pasaulinio karo vyko Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai.
Lurdas visada gausiai būdavo išpuoštas, degdavo žvakės. Čia žmonės nuolat darydavo ir tebedaro apžadus: deda gėles, rožinius, karolius. Melsdami išgijimo, geria šaltinio vandenį, prausiasi.
Spalio mėnesį per rožinį prie lurdo melsdavosi pavieniai žmonės, šeimomis melsdavosi namuose.
Visų šventų dieną lurdo koplyčioje buvo aukojamos Mišios, o po Mišių būdavo vedama procesija po kapines ir prie grotos pasimelsti už mirusius.
1933 metais Švėkšnoje vyko eucharistinis kongresas ir jo metu iš Švėkšnos į Inkaklių lurdą visą kelią ėjo procesija. Kaip V. Lileikienė pažymi, eucharistinis kongresas, vykęs Inkakliuose prie lurdo, yra vienintelis visoje Lietuvoje.
Per Antrąjį pasaulinį karą daugelis inkakliškių eidavo prie lurdo grotos melsti Dievo palaimos, taikos ir stiprybės. O rusų kareiviams Marijos skulptūra tapo taikiniu. Dar ilgai buvo matyti penkių šūvių pėdsakai. Po karo žmonės prie lurdo nebesiburdavo, nes buvo baudžiami už tai, melsdavosi namuose. Nebevyko ir pamaldos. Bet žmonės slapčia, radę tinkamą progą, nueidavo sutvarkyti lurdo aplinkos. Buvo tikima, kad lurdui negali nutikti nieko blogo. Vienu laiku norėta koplyčioje įrengti sandėliuką, tačiau to padaryti nepavyko. Sulaužius vartelius, gyventojai juos greitai sutvarkydavo. Apie 1986 metus vaikai buvo nudaužę Marijos skulptūrai ranką, kuri netrukus buvo restauruota.
Prasidėjus atgimimui, 1989 metais kunigo Petro Stuko rūpesčiu padedant vietos gyventojams, buvo sutvarkyta lurdo grota ir koplyčia: iškirsti krūmokšniai, grotoje įvestas apšvietimas, išbetonuoti koplyčios link vedantys laiptai, atkurtos koplyčios fasado skulptūros, vietoj medinio tiltuko pastatytas metalinis. 1989 metų liepos 2 d., atšventinimo proga, iš Švėkšnos bažnyčios ėjo procesija į Inkaklių lurdo grotą. Nuo tada vėl pradėta kasmet švęsti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidus, atgijo gegužinės pamaldos. Nuo 1997 metų Inkakliuose, po atlaidų, pradėta švęsti ir kaimo šventę.
2013 metais lurdas ir jo aplinka buvo vėl tvarkoma, šį kartą lėšų skyrė Švėkšnos seniūnija, geranoriškai talkino vietos gyventojai. Darbais rūpinosi Švėkšnos kunigas Saulius Katkus: naujai sutvarkyta aplinka, plytelėmis išgrįstas tiltelis, atnaujinta tvorelė, suoliukai, sustiprintos groto sienos.
Grotą ir visą aplinką ilgą laiką prižiūrėjo Teodora Šimkienė, dabar priežiūra rūpinasi Viktorija Gailienė, Ona Nausėdienė.
Žmonės tiki, kad Švč. Mergelės Marijos grota yra „stebuklavietė“. Kaip pasakoja inkakliškė T. Šimkienė, pats didžiausias stebuklas buvo vienos moters išgijimas. Anuomet, karo laiku, kai miške šaudė žydus, moteris, gyvenusi Veviržėnuose, po gimdymo ilgai nepajėgė vaikščioti. Ilgai gulėjusi moteris paprašė sūnaus, kad šis ją nuvežtų prie Inkaklių lurdo grotos. Sūnus motiną nuvežęs. Ši savo kojas nusiplovusi prie grotos esančiu šulinio vandeniu ir daugiau skausmo nebejautusi. Grįžo namo ir kai šalia nieko nebuvo, atsistojo ant kojų ir ėmė vaikščioti. Nuo to laiko moteris labai dažnai atvykdavo prie lurdo grotos padėkoti už stebuklingą išgijimą.
Inkaklių gyventojai visada rūpinosi ir tebesirūpina lurdo grota ir koplyčia, meldžiasi Švč. Mergelei Marijai ir tiki lurdo stebuklingosiomis galiomis. Lurdu pasigrožėti, pasimelsti, uždegti žvakelę, sustoja pravažiuojantieji.
