Spalio pabaigoje ir pirmosiomos lapkričio dienomis kapinėse šmėžuoja daugiau žmonių nei įprastai. To priežastis - Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Ne išimtis ir Švėkšnos parapijos kapinės, dar vadinamos Vilkėno kapinėmis. Pagerbiant mirusiųjų atminimą, už jų vėles meldžiamasi, lankomi kapai. Dvi dienas ir naktis amžinojo mirusiųjų poilsio vieta paskęsta gėlių ir žvakių jūroje.
O ar žinote kapinių istoriją?
O ar žinote kapinių istoriją?
Švėkšnos seniūnijos teritorijoje yra 25 kapinės, iš jų – Stemplių, Inkaklių ir Vilkėno kaimuose – veikiančios. Šį kartą plačiau supažindinsime su pagrindinėmis parapijos kapinėmis.
Pačioje Švėkšnoje už Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriaus nebuvo vietos, tad parapijos kapinėmis tapo Vilkėno kapinės. Apie jų atsiradimą tikslių žinių nėra. Vilkėno kapinės įkurtos Vilkėno I kaime. Žinoma, jog Švėkšnos parapijos kapinėmis tapo XVIII a., pasibaigus maro epidemijoms. Vilkėno kapinių amžių liudija kapinėse pastatyta medinė koplyčia, kurios fundatorius − kun. Kazlauskas ir apylinkės gyventojai. Kada pastatyta koplyčia, vieningos nuomonės tarp istorikų nėra. Enciklopediniame žinyne „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ nurodoma, jog koplyčia pastatyta 1766 m. Plačiau apie šį religinį statinį rašėme spalio 30 d. rašinyje „Diena, kai atsiveria koplyčios durys“.
1876 m. klebono P. Staškausko rūpesčiu pastatyti puošnūs mūriniai kapinių vartai. Šalia jų įmūrytos dvi cementinės plokštės su įrašais: „Domicella Žonsitieny Išz Budwicziu Padary Pradziy To Mūra 1877“ ir „1879 Apmurawoiem Už Fundatorius Tris Swejka Marja Prasza Klebons Staszkawskis“. Kapinių teritorija aptverta akmenų mūro siena.
Mirusieji buvo laidojami chaotiškai be jokio plano. Sumanymas iškirsti medžius, kad krisdami nesugadintų kryžių, ir laidoti eilėmis, atskirtomis tiesiais perėjimais, sulyginančiais esamus antkapius, sulaukė švėkšniškių pasipriešinimo, bet medžius iškirsti pavyko. Tiesa, ne visus.
Tik įžengus pro kapinių vartus, atsiveria didingas kapinių vaizdas. Kairėje pusėje paminklai: pirmajam Švėkšnos gimnazijos direktoriui kun. A. Šarkai, kanauninkui P. Staškauskui, dr. E. Bieliūnui. Dešinėje – mauzoliejus su Pliaterių karstais. Už Pliaterių mauzoliejaus, šlaitu žemyn, patys seniausi antkapiai. Caro laikais, arčiau vartų, dešinėje, buvo atitvertas plotas stačiatikių kapinėms.
Nebelikus vietos laidojimui, prieš pat II pasaulinį karą iš ūkininko buvo nupirktas gretimas sklypas ir kapinės praplėstos. Dabar bendras jų plotas yra 3,6 ha. Šiaurinė naujųjų kapinių siena 2011 padaryta iš akmenų, į ją įmūryti seni išvirtę geležiniai kryžiai. Naujosiose kapinėse laidojama tvarkingiau.
Kapinėse yra palaidota ir žymių žmonių. Tai Jurgis Pliateris, lietuviškosios bibliografijos pradininkas; rašytojas Simonas Stanevičius (kadangi rašytojo Simono Stanevičiaus kapo vieta nežinoma, 1984 ka-pinėse jam pastatytas paminklas); kalbininkas, 4 kalbų žodyno autorius Mykolas Miežinis; varpininkas, knygnešių organizatorius, gyd. Juozapas Rugys, daug mokytojų, gydytojų, kunigų, knygnešių ir kt.
Vėlinių dieną kapinių koplyčioje laikomos šv. Mišios. Prieš II pasaulinį karą buvo tradicija iš miestelio organizuoti eiseną į kapines su uždegtomis žvakėmis.
Pastarąjį laikotarpį kapinių priežiūra rūpinasi Švėkšnos seniūnija.
Pačioje Švėkšnoje už Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriaus nebuvo vietos, tad parapijos kapinėmis tapo Vilkėno kapinės. Apie jų atsiradimą tikslių žinių nėra. Vilkėno kapinės įkurtos Vilkėno I kaime. Žinoma, jog Švėkšnos parapijos kapinėmis tapo XVIII a., pasibaigus maro epidemijoms. Vilkėno kapinių amžių liudija kapinėse pastatyta medinė koplyčia, kurios fundatorius − kun. Kazlauskas ir apylinkės gyventojai. Kada pastatyta koplyčia, vieningos nuomonės tarp istorikų nėra. Enciklopediniame žinyne „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ nurodoma, jog koplyčia pastatyta 1766 m. Plačiau apie šį religinį statinį rašėme spalio 30 d. rašinyje „Diena, kai atsiveria koplyčios durys“.
1876 m. klebono P. Staškausko rūpesčiu pastatyti puošnūs mūriniai kapinių vartai. Šalia jų įmūrytos dvi cementinės plokštės su įrašais: „Domicella Žonsitieny Išz Budwicziu Padary Pradziy To Mūra 1877“ ir „1879 Apmurawoiem Už Fundatorius Tris Swejka Marja Prasza Klebons Staszkawskis“. Kapinių teritorija aptverta akmenų mūro siena.
Mirusieji buvo laidojami chaotiškai be jokio plano. Sumanymas iškirsti medžius, kad krisdami nesugadintų kryžių, ir laidoti eilėmis, atskirtomis tiesiais perėjimais, sulyginančiais esamus antkapius, sulaukė švėkšniškių pasipriešinimo, bet medžius iškirsti pavyko. Tiesa, ne visus.
Tik įžengus pro kapinių vartus, atsiveria didingas kapinių vaizdas. Kairėje pusėje paminklai: pirmajam Švėkšnos gimnazijos direktoriui kun. A. Šarkai, kanauninkui P. Staškauskui, dr. E. Bieliūnui. Dešinėje – mauzoliejus su Pliaterių karstais. Už Pliaterių mauzoliejaus, šlaitu žemyn, patys seniausi antkapiai. Caro laikais, arčiau vartų, dešinėje, buvo atitvertas plotas stačiatikių kapinėms.
Nebelikus vietos laidojimui, prieš pat II pasaulinį karą iš ūkininko buvo nupirktas gretimas sklypas ir kapinės praplėstos. Dabar bendras jų plotas yra 3,6 ha. Šiaurinė naujųjų kapinių siena 2011 padaryta iš akmenų, į ją įmūryti seni išvirtę geležiniai kryžiai. Naujosiose kapinėse laidojama tvarkingiau.
Kapinėse yra palaidota ir žymių žmonių. Tai Jurgis Pliateris, lietuviškosios bibliografijos pradininkas; rašytojas Simonas Stanevičius (kadangi rašytojo Simono Stanevičiaus kapo vieta nežinoma, 1984 ka-pinėse jam pastatytas paminklas); kalbininkas, 4 kalbų žodyno autorius Mykolas Miežinis; varpininkas, knygnešių organizatorius, gyd. Juozapas Rugys, daug mokytojų, gydytojų, kunigų, knygnešių ir kt.
Vėlinių dieną kapinių koplyčioje laikomos šv. Mišios. Prieš II pasaulinį karą buvo tradicija iš miestelio organizuoti eiseną į kapines su uždegtomis žvakėmis.
Pastarąjį laikotarpį kapinių priežiūra rūpinasi Švėkšnos seniūnija.
