Kaip gimsta gražios knygos.
Paėmus į rankas naujausią Violetos Astrauskienės knygą „Sapnuoju gimtinę“, suspurdėjo širdis iš džiaugsmo ir laukiančio skaitymo malonumo. Dar ir dėl to, kad dovana gauta po šv. Mišių Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje už rajono kuriančius žmones…
Paėmus į rankas naujausią Violetos Astrauskienės knygą „Sapnuoju gimtinę“, suspurdėjo širdis iš džiaugsmo ir laukiančio skaitymo malonumo. Dar ir dėl to, kad dovana gauta po šv. Mišių Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje už rajono kuriančius žmones…
Tapkite „Švėkšnos naujienų“ rėmėju, kad išliktų
Klebono Remigijaus Saunoriaus pamokslas pakylėjo dvasią. O knyga nedidelė, tačiau kokia talpi: joje pačios Violetos juodai balti Švėkšnos vaizdai, nupiešti pirmojo karantino metu, ir poetinė proza. Pati Violeta sako: „Linkėdama meilės būčiai – kiekvienam ištartam žodžiui, poelgiui, darbui, kūrybai, tekstui, susitikimui, sapnui, akimirkai, gimtinei ir savo šaknims. Čia ir dabar, už tai, kas mus supa – visa, ką turime, mylėkime, būkime už tai dėkingi ir laimingi savo kasdienybėje. Linkėdama lengvų minčių ir šviesaus optimizmo“.
Tekstai datuoti 2019 ir 2020-aisiais metais. Klausiantys, teigiantys, prašantys, linkintys, kviečiantys, dėkojantys. Juos skaitydamas supranti, kad ne visada svarbiausia gražiai ir tiksliai sueiliuoti, bet tai, ką tu nori pasakyti skaitančiajam.
Kai paklausiau Violetos, kaip kilo mintis išleisti šią knygelę, ji papasakojo: „Pirmiausiai nenorėjau, kad mano piešiniai ir tekstai nugultų į stalčius ar pasimestų kompiuteryje. Cikle „Sapnuoju gimtinę“ piešinių buvo nedaug, tik penki, tad sugalvojau pridėti eilėraščių. Piešiniai keliauja per parodas, o čia viskas kartu – ir dovanai, ir prisiminimui. Mintis kartais ateina išgirdus gražų žodį, kartais kokį sakinį perskaičius. Užsirašau, o tada jau mintys dėliojasi, atsiranda prasmė ir tekstas“.
Paklausus, kodėl tiek nedaug egzempliorių, Violeta papasakojo, kad jau seniai ji leidžia knygas, vadinamas „čiabukais“. „Ši gal jau šeštoji. Jaučiu pasitenkinimą kurdama, planuodama savo knygas, o ypač – laikydama jas rankose ir dovanodama draugams. Apie čiabuką sužinojau jau senokai, po vieno susitikimo su poete Renata Karvelis. Taip ir prasidėjo“, – atviravo V. Astrauskienė.
Klebono Remigijaus Saunoriaus pamokslas pakylėjo dvasią. O knyga nedidelė, tačiau kokia talpi: joje pačios Violetos juodai balti Švėkšnos vaizdai, nupiešti pirmojo karantino metu, ir poetinė proza. Pati Violeta sako: „Linkėdama meilės būčiai – kiekvienam ištartam žodžiui, poelgiui, darbui, kūrybai, tekstui, susitikimui, sapnui, akimirkai, gimtinei ir savo šaknims. Čia ir dabar, už tai, kas mus supa – visa, ką turime, mylėkime, būkime už tai dėkingi ir laimingi savo kasdienybėje. Linkėdama lengvų minčių ir šviesaus optimizmo“.
Tekstai datuoti 2019 ir 2020-aisiais metais. Klausiantys, teigiantys, prašantys, linkintys, kviečiantys, dėkojantys. Juos skaitydamas supranti, kad ne visada svarbiausia gražiai ir tiksliai sueiliuoti, bet tai, ką tu nori pasakyti skaitančiajam.
Kai paklausiau Violetos, kaip kilo mintis išleisti šią knygelę, ji papasakojo: „Pirmiausiai nenorėjau, kad mano piešiniai ir tekstai nugultų į stalčius ar pasimestų kompiuteryje. Cikle „Sapnuoju gimtinę“ piešinių buvo nedaug, tik penki, tad sugalvojau pridėti eilėraščių. Piešiniai keliauja per parodas, o čia viskas kartu – ir dovanai, ir prisiminimui. Mintis kartais ateina išgirdus gražų žodį, kartais kokį sakinį perskaičius. Užsirašau, o tada jau mintys dėliojasi, atsiranda prasmė ir tekstas“.
Paklausus, kodėl tiek nedaug egzempliorių, Violeta papasakojo, kad jau seniai ji leidžia knygas, vadinamas „čiabukais“. „Ši gal jau šeštoji. Jaučiu pasitenkinimą kurdama, planuodama savo knygas, o ypač – laikydama jas rankose ir dovanodama draugams. Apie čiabuką sužinojau jau senokai, po vieno susitikimo su poete Renata Karvelis. Taip ir prasidėjo“, – atviravo V. Astrauskienė.
O kas yra, tas čiabukas? Tai – maža, nestandartinio formato poezijos knygelė, brošiūra ar net lankstinukas. Čiabukas būna atspausdintas spalvotu lazeriniu spausdintuvu ant perforuotų kortelių, gali būti įrištas valu ir spalvotomis sagutėmis.
Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia.
Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia.
Knyga jau pradėjo savo kelionę. Štai ką apie ją papasakojo Irena Arlauskienė:
„Nežiūrint viso karantino pilkumo, jis turi ir vieną šviesią spalvą – dalinimosi knygomis malonumą. Vartau retą, bet ypač estetišką Violetos knygą, pavadintą „Sapnuoju gimtinę“. Knyga iliustruota autorės piešiniais, kurie visada gundo aprėpti visą linijomis ir simboliais vaizduojamą pasaulį ir rasti svarbiausią mintį. Realybėje turbūt toks yra ir sapnas – pilnas ženklų ir detalių, tačiau atsibusdami ar permąstydami jį, išskiriame tik branduolį. Tokie ir tekstai. „Gyvenimo / kartėlis /Priklausys nuo / Indo dydžio, į / Kurį supilsi/ Pelynu virtusį / Sielos/ Skausmą.“ Aišku, tai ne visas sapnas, tik jo fragmentas. Ir su pavadinimu nieko bendro, nėra jokio gimtinės peizažo, ar kokio kito elemento, tik sutelkta mintis, jau subrendusi, esanti kaip patirtis. Tai gal sapnas – čia kūrinio žanras? Bet tokio literatūros teorijoje nėra… O čia jis gali ne tik būti, bet ir yra – kur kitur išgyvensi, išbūsi, išjausi ir išmąstysi gyvenimą, tik suteikęs sapno vaizdą leisi minčiai plėtotis jo erdvėje, gimtinėje. „Gali / Gyventi / Už pastatytos / Sienos ir / Kentėti nuo / Apnikusio pelėsio. Arba būti / Savimi ir / Šviesti / Saule/“ . Violetos kūriniai: grafikos darbai, tekstai – visada sukelia nuostabą ir paskatą brautis giliau į pateikiamą mintį, užuominą, ir džiaugiesi, jei tai atrandi, ar bent tariesi atradęs. Ir ši knygutė „Sapnuoju gimtinę“ yra ypatinga dovana skaitytojui“.
„Nežiūrint viso karantino pilkumo, jis turi ir vieną šviesią spalvą – dalinimosi knygomis malonumą. Vartau retą, bet ypač estetišką Violetos knygą, pavadintą „Sapnuoju gimtinę“. Knyga iliustruota autorės piešiniais, kurie visada gundo aprėpti visą linijomis ir simboliais vaizduojamą pasaulį ir rasti svarbiausią mintį. Realybėje turbūt toks yra ir sapnas – pilnas ženklų ir detalių, tačiau atsibusdami ar permąstydami jį, išskiriame tik branduolį. Tokie ir tekstai. „Gyvenimo / kartėlis /Priklausys nuo / Indo dydžio, į / Kurį supilsi/ Pelynu virtusį / Sielos/ Skausmą.“ Aišku, tai ne visas sapnas, tik jo fragmentas. Ir su pavadinimu nieko bendro, nėra jokio gimtinės peizažo, ar kokio kito elemento, tik sutelkta mintis, jau subrendusi, esanti kaip patirtis. Tai gal sapnas – čia kūrinio žanras? Bet tokio literatūros teorijoje nėra… O čia jis gali ne tik būti, bet ir yra – kur kitur išgyvensi, išbūsi, išjausi ir išmąstysi gyvenimą, tik suteikęs sapno vaizdą leisi minčiai plėtotis jo erdvėje, gimtinėje. „Gali / Gyventi / Už pastatytos / Sienos ir / Kentėti nuo / Apnikusio pelėsio. Arba būti / Savimi ir / Šviesti / Saule/“ . Violetos kūriniai: grafikos darbai, tekstai – visada sukelia nuostabą ir paskatą brautis giliau į pateikiamą mintį, užuominą, ir džiaugiesi, jei tai atrandi, ar bent tariesi atradęs. Ir ši knygutė „Sapnuoju gimtinę“ yra ypatinga dovana skaitytojui“.
