Virginija Majorovienė,Moteris.lt
Knygos "KGB vaikai" autorius: mūsų karta perėjo tikrą chaosą
Profesoriaus pareigas einantis teisininkas, socialinių mokslų daktaras Justinas Žilinskas (39 m.) žurnalo „Moteris“ redakcijoje prisipažįsta: „Mane kamuoja Liudo Vasario problema: kas aš esu – rašantis teisininkas ar besiteisinantis rašytojas?“ Neseniai skaitytojus pasiekė Justino Žilinsko fantastinis detektyvinis romanas „KGB vaikai“. Tai ketvirta prozininko knyga.
Knygos "KGB vaikai" autorius: mūsų karta perėjo tikrą chaosą
Profesoriaus pareigas einantis teisininkas, socialinių mokslų daktaras Justinas Žilinskas (39 m.) žurnalo „Moteris“ redakcijoje prisipažįsta: „Mane kamuoja Liudo Vasario problema: kas aš esu – rašantis teisininkas ar besiteisinantis rašytojas?“ Neseniai skaitytojus pasiekė Justino Žilinsko fantastinis detektyvinis romanas „KGB vaikai“. Tai ketvirta prozininko knyga.
Romano gale randame interviu su žyde Levia Goršman. Preambulėje teigiama, kad Lietuvoje naciai ir vietiniai nacionalistai sunaikino beveik visą žydų bendruomenę. Levia prezidento Antano Smetonos valdymą vadina fašistiniu režimu, kuris „antisemitizmą išnaudojo savo pamatams stiprinti“ ir t. t. Ar fantazija, pasakyta personažo lūpomis, nebus suvokta paraidžiui?
Pirma, tas interviu yra sudėtinė kūrinio dalis, jis atlieka tam tikrą funkciją. Tuo tikslu pasitelkiamos meninės priemonės. Šiuo atveju meninė priemonė yra iliustruoti tam tikrą kalbėsenos stilių. Būtent tokia pasakojimo maniera būdinga kai kuriems rusiškiems tinklalapiams. Pavadinti Smetonos režimą fašistiniu sovietiniais metais buvo visiškai įprasta. Mano žmona kilusi iš Švėkšnos, o ten kadaise gyveno gausi žydų bendruomenė, ją išžudė. Skaičiau miestelėnų atsiminimus. Buvo įdomu stebėti skirtingus lietuvių ir žydų matymo kampus, bendruomenių sutarimo vertinimą. Tad ir interviu siekiau atspindėti skirtingą požiūrį.
Ar „klampus laikas“, kurį išgyveno tėvai, seneliai, kai reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą, jau baigėsi? Kur pasidėjo „miegantys kėgėbistai“? Ar jų nėra įvairiose valdymo, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose?
Sovietmečiu buvo taip: tu gali gyventi dvigubą gyvenimą (viena sakai, kad įtiktum režimui, kita darai ir gyveni beveik normaliai), kitas kelias – griežtai oponuoji režimui, ir tavęs, jei esi įžymybė, laukia Sacharovo kelias (disidentas branduolinės fizikos atstovas Andrejus Sacharovas buvo stebimas po didinamuoju stiklu – red. past.), jei ne – tremtis, gulagai. Dabar gyvendamas pagal sąžinę gali nukentėti, bet ne taip kaip disidentai: tave gali išmesti iš darbo, bet gali susikurti darbo vietą. Dabar „klampų laiką“ siečiau su pačiu žmogumi.
Dėl „miegančių kėgėbistų“, tai sąmokslo teorijomis netikiu. Specialiosios tarnybos turi bendradarbių, bet ne tiek daug, kiek galime įsivaizduoti. Kalbant apie klanus, visuomenė sudaryta iš tam tikrų kolektyvų. Yra uždarų profesijų, jų atstovai turi savo žargoną. Pažvelkime į teisininkų gildiją. Tai – save formuojanti gana uždara sistema. Visai suprantu žmones, kurie skaito teismo sprendimą ir nelabai suvokia, kas parašyta. Mat reikia žinoti tam tikras detales, teisinę kalbą. Specialumo šleifas gali sukurti neteisingą įspūdį ir apie teisinę sistemą. Kai man kalba apie teisininkų klaną, nežinau, kaip būtų galima jį identifikuoti ir kas tai yra. Ši sąvoka atsiranda dėl to, kad turime tam tikrų žinių, kurių kiti neturi.
Už pagalbą rašant knygą dėkojate žmonai Ramunei.
Mano žmona yra didelė šaunuolė! Vilniaus universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė, lengvosios atletikos sporto meistrė. Irgi – iš pedagogų šeimos. Mes turime tris atžalas: Rusnei – devyneri, Giedriui – septyneri, Algirdui – penkeri. Stengiamės juos gražiai auginti ir kol kas pasitikime Valdorfo pedagogika. Ši paremta kūrybiniu žmogaus pradu, kai vaikas su pasauliu supažindinamas, paprastai šnekant, pačiupinėjimo būdu. Tarkim, dukra šiemet su klase pasėjo rugių, neseniai važiavo pažiūrėti, kaip žiemkenčiai laikosi po sniegu. Vasarą juos nupjaus, ir visa klasė keps duoną. Vaikus kol kas saugome nuo kompiuterio vilionių – tegul paauga tikrame pasaulyje.
Be galo myliu savo šeimą, bet, matyt, esu vidutinio gerumo tėtis dėl tos aibės užsiėmimų. Man norisi nulėkti į repeticiją, pažaisti protų mūšį arba užsidarau rašyti, dirbti. Su vaikais tuo įdomiau, kuo jie vyresni. Su viduriniuoju meistraujame, surenkame kokią spintukę, perdarome lovą. Vakariniai pasakėlių skaitymai, pašnekesiai... Kol kas aš daugiausia atlieku tėčio logisto funkcijas – parvežu iš mokyklos, jei šalta, nuvežu į teatrą ar kitur.
Kaip savo žmoną sutikote?
Linksma istorija: susitikome virtualioje erdvėje – internete. Susipažinome, nuėjome pašokti, mėnesį pasibandėme žygyje Kamčiatkoje, laukinėje gamtoje, kur per dešimt dienų sutinki penkis žmones, ir pamažu susiklijavome. Neseniai minėjome mūsų šeimos dešimtmetį. Esame į sodus pabėgę, truputį laukiniai. Gyvename tarsi kaime, tarp gražių pušynų. Malkos, katilas, daržas, sodas, šiltnamis... Tampi šioks toks ūkininkas.
„Tavęs man reikia/reikia kaip audros/Į krantą vos išlipusiam jūreiviui/Vienintelės fantastiškos klaidos/kaip raganos trobelės pakeleiviui.“ Šias eiles rašėte savo žmonai?
Galima sakyti ir taip. Esu paskyręs jai eilių, ne vieną dainą. Ramunė puikiai supranta, kad daug kas, ką darau, skirta ir jai.
Įkūrėte dainuojamosios poezijos namų muzikavimo grupę „Ilgumos“. Mėgstate dainuoti?
Mėgstu, tik dainavimas – turbūt silpniausias mano „talentas“. Muzika mane lydi visą gyvenimą. Muzikos mokykloje baigiau birbynės klasę, gitara išmokau savarankiškai. „Ilgumos“ atsirado, kai ėmėme muzikuoti kartu su Agne Mikalauskaite. Kodėl „namų muzikavimas“? Nes nepretenduojame į profesionalią sceną ir repetuojame Agnės namuose. Vieną vakarą žmona paleidžia mane „pasiganyti“, kitą – aš ją. Skaitytojai pastebės, kad ir knygoje „KGB vaikai“ miniu tam tikras tuo laiku skambėjusias dainas. Esu sudaręs net savotišką garso takelį.
Ar tiesa, kad trys Jūsų vaikučiai gimė namuose?
Taip, aš pats visame kame dalyvavau, ir visi mūsų vaikai gimė sveiki. Tai labai didelė, žavi, šventa patirtis. Gimdyti namuose, vandenyje, nusprendė žmona. Mane įtikino, kad viskas bus gerai. Ilgai ruošėmės, tuo dalyku daug domėjomės. Ramunė ypač atsakingai rengėsi: specialios mankštos, joga, baseinas... O mano funkcija buvo paprasta – padėti vaikelį atsivesti į šį pasaulį. Ir neįtikėtinas stebuklas, kai staiga pamatai: vandenyje plaukioja padarėlis. Jį pakeli ant rankų, tokį mažą mažą, tokį juokingą… Nepaprastai gražu. Užverdu, kai prasideda diskusijos, esą vyrus tokia patirtis traumuoja. Neįsivaizduoju, kaip tokiais šventais dalykais galima baisėtis! Juk kaip tik esi su vaiku nuo pačios pačios pradžios.
Kartais pagalvoju: jei ištiktų apokalipsė, mano šeima turėtų visai neblogas galimybes išgyventi. Nesuvirtualėję, ugnį užsikurti mokame, šį bei tą išmanome, dukra rugių užaugintų, duonos iškeptų. Mūsų vaikai savo darželius turi, bet ne daržovės ten auga – dažniausiai gėlytes sodina. Kas ką gražesnio pamato, tempia į savo daržą. Guolio sukimas... Man gražu visi žaidimai su gamta. Na, ne asfalto žmonės užaugs.
Skaityti visą interviu
Pirma, tas interviu yra sudėtinė kūrinio dalis, jis atlieka tam tikrą funkciją. Tuo tikslu pasitelkiamos meninės priemonės. Šiuo atveju meninė priemonė yra iliustruoti tam tikrą kalbėsenos stilių. Būtent tokia pasakojimo maniera būdinga kai kuriems rusiškiems tinklalapiams. Pavadinti Smetonos režimą fašistiniu sovietiniais metais buvo visiškai įprasta. Mano žmona kilusi iš Švėkšnos, o ten kadaise gyveno gausi žydų bendruomenė, ją išžudė. Skaičiau miestelėnų atsiminimus. Buvo įdomu stebėti skirtingus lietuvių ir žydų matymo kampus, bendruomenių sutarimo vertinimą. Tad ir interviu siekiau atspindėti skirtingą požiūrį.
Ar „klampus laikas“, kurį išgyveno tėvai, seneliai, kai reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą, jau baigėsi? Kur pasidėjo „miegantys kėgėbistai“? Ar jų nėra įvairiose valdymo, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose?
Sovietmečiu buvo taip: tu gali gyventi dvigubą gyvenimą (viena sakai, kad įtiktum režimui, kita darai ir gyveni beveik normaliai), kitas kelias – griežtai oponuoji režimui, ir tavęs, jei esi įžymybė, laukia Sacharovo kelias (disidentas branduolinės fizikos atstovas Andrejus Sacharovas buvo stebimas po didinamuoju stiklu – red. past.), jei ne – tremtis, gulagai. Dabar gyvendamas pagal sąžinę gali nukentėti, bet ne taip kaip disidentai: tave gali išmesti iš darbo, bet gali susikurti darbo vietą. Dabar „klampų laiką“ siečiau su pačiu žmogumi.
Dėl „miegančių kėgėbistų“, tai sąmokslo teorijomis netikiu. Specialiosios tarnybos turi bendradarbių, bet ne tiek daug, kiek galime įsivaizduoti. Kalbant apie klanus, visuomenė sudaryta iš tam tikrų kolektyvų. Yra uždarų profesijų, jų atstovai turi savo žargoną. Pažvelkime į teisininkų gildiją. Tai – save formuojanti gana uždara sistema. Visai suprantu žmones, kurie skaito teismo sprendimą ir nelabai suvokia, kas parašyta. Mat reikia žinoti tam tikras detales, teisinę kalbą. Specialumo šleifas gali sukurti neteisingą įspūdį ir apie teisinę sistemą. Kai man kalba apie teisininkų klaną, nežinau, kaip būtų galima jį identifikuoti ir kas tai yra. Ši sąvoka atsiranda dėl to, kad turime tam tikrų žinių, kurių kiti neturi.
Už pagalbą rašant knygą dėkojate žmonai Ramunei.
Mano žmona yra didelė šaunuolė! Vilniaus universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė, lengvosios atletikos sporto meistrė. Irgi – iš pedagogų šeimos. Mes turime tris atžalas: Rusnei – devyneri, Giedriui – septyneri, Algirdui – penkeri. Stengiamės juos gražiai auginti ir kol kas pasitikime Valdorfo pedagogika. Ši paremta kūrybiniu žmogaus pradu, kai vaikas su pasauliu supažindinamas, paprastai šnekant, pačiupinėjimo būdu. Tarkim, dukra šiemet su klase pasėjo rugių, neseniai važiavo pažiūrėti, kaip žiemkenčiai laikosi po sniegu. Vasarą juos nupjaus, ir visa klasė keps duoną. Vaikus kol kas saugome nuo kompiuterio vilionių – tegul paauga tikrame pasaulyje.
Be galo myliu savo šeimą, bet, matyt, esu vidutinio gerumo tėtis dėl tos aibės užsiėmimų. Man norisi nulėkti į repeticiją, pažaisti protų mūšį arba užsidarau rašyti, dirbti. Su vaikais tuo įdomiau, kuo jie vyresni. Su viduriniuoju meistraujame, surenkame kokią spintukę, perdarome lovą. Vakariniai pasakėlių skaitymai, pašnekesiai... Kol kas aš daugiausia atlieku tėčio logisto funkcijas – parvežu iš mokyklos, jei šalta, nuvežu į teatrą ar kitur.
Kaip savo žmoną sutikote?
Linksma istorija: susitikome virtualioje erdvėje – internete. Susipažinome, nuėjome pašokti, mėnesį pasibandėme žygyje Kamčiatkoje, laukinėje gamtoje, kur per dešimt dienų sutinki penkis žmones, ir pamažu susiklijavome. Neseniai minėjome mūsų šeimos dešimtmetį. Esame į sodus pabėgę, truputį laukiniai. Gyvename tarsi kaime, tarp gražių pušynų. Malkos, katilas, daržas, sodas, šiltnamis... Tampi šioks toks ūkininkas.
„Tavęs man reikia/reikia kaip audros/Į krantą vos išlipusiam jūreiviui/Vienintelės fantastiškos klaidos/kaip raganos trobelės pakeleiviui.“ Šias eiles rašėte savo žmonai?
Galima sakyti ir taip. Esu paskyręs jai eilių, ne vieną dainą. Ramunė puikiai supranta, kad daug kas, ką darau, skirta ir jai.
Įkūrėte dainuojamosios poezijos namų muzikavimo grupę „Ilgumos“. Mėgstate dainuoti?
Mėgstu, tik dainavimas – turbūt silpniausias mano „talentas“. Muzika mane lydi visą gyvenimą. Muzikos mokykloje baigiau birbynės klasę, gitara išmokau savarankiškai. „Ilgumos“ atsirado, kai ėmėme muzikuoti kartu su Agne Mikalauskaite. Kodėl „namų muzikavimas“? Nes nepretenduojame į profesionalią sceną ir repetuojame Agnės namuose. Vieną vakarą žmona paleidžia mane „pasiganyti“, kitą – aš ją. Skaitytojai pastebės, kad ir knygoje „KGB vaikai“ miniu tam tikras tuo laiku skambėjusias dainas. Esu sudaręs net savotišką garso takelį.
Ar tiesa, kad trys Jūsų vaikučiai gimė namuose?
Taip, aš pats visame kame dalyvavau, ir visi mūsų vaikai gimė sveiki. Tai labai didelė, žavi, šventa patirtis. Gimdyti namuose, vandenyje, nusprendė žmona. Mane įtikino, kad viskas bus gerai. Ilgai ruošėmės, tuo dalyku daug domėjomės. Ramunė ypač atsakingai rengėsi: specialios mankštos, joga, baseinas... O mano funkcija buvo paprasta – padėti vaikelį atsivesti į šį pasaulį. Ir neįtikėtinas stebuklas, kai staiga pamatai: vandenyje plaukioja padarėlis. Jį pakeli ant rankų, tokį mažą mažą, tokį juokingą… Nepaprastai gražu. Užverdu, kai prasideda diskusijos, esą vyrus tokia patirtis traumuoja. Neįsivaizduoju, kaip tokiais šventais dalykais galima baisėtis! Juk kaip tik esi su vaiku nuo pačios pačios pradžios.
Kartais pagalvoju: jei ištiktų apokalipsė, mano šeima turėtų visai neblogas galimybes išgyventi. Nesuvirtualėję, ugnį užsikurti mokame, šį bei tą išmanome, dukra rugių užaugintų, duonos iškeptų. Mūsų vaikai savo darželius turi, bet ne daržovės ten auga – dažniausiai gėlytes sodina. Kas ką gražesnio pamato, tempia į savo daržą. Guolio sukimas... Man gražu visi žaidimai su gamta. Na, ne asfalto žmonės užaugs.
Skaityti visą interviu
