Simonas Stanevičius – vienas svarbiausių XIX amžiaus lietuvių kultūros
veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis; žemaičių tautinio sąjūdžio dalyvis.
Gimė 1799 m. (dab. Raseinių raj.) smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Nuo 17 metų pradėjo gyventi savarankiškai, studijoms pinigus uždirbdavo pats. Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau liko ten dar metus, dirbo korepetitoriumi*, tačiau po metų išvyko. 1822 metais įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame tuo metu vyravusi lietuvybės dvasia padarė lemiamą įtaką Stanevičiaus pasaulėžiūrai. Po svarbiausių darbų išleidimo 1829 m. (gramatika, liaudies dainų rinkinys ir pasakėčios) jį pradėjo remti grafas Jurgis Pliateris. 1848 m. mirė susirgęs džiova. Palaidotas Švėkšnos kapinėse.
veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis; žemaičių tautinio sąjūdžio dalyvis.
Gimė 1799 m. (dab. Raseinių raj.) smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Nuo 17 metų pradėjo gyventi savarankiškai, studijoms pinigus uždirbdavo pats. Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau liko ten dar metus, dirbo korepetitoriumi*, tačiau po metų išvyko. 1822 metais įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame tuo metu vyravusi lietuvybės dvasia padarė lemiamą įtaką Stanevičiaus pasaulėžiūrai. Po svarbiausių darbų išleidimo 1829 m. (gramatika, liaudies dainų rinkinys ir pasakėčios) jį pradėjo remti grafas Jurgis Pliateris. 1848 m. mirė susirgęs džiova. Palaidotas Švėkšnos kapinėse.
Kūryba
S.Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė “Šlovė Žemaičių” ir šešios pasakėčios.
Stanevičiaus kūryboje svarbūs tautosakos motyvai, jo kūryba artima liaudžiai. Pasakėčiose dažnai išreiškė moralines idėjas, kartais naudojo senovės graikų klasiko Ezopo motyvus.
Reikšmingiausios S.Stanevičiaus pasakėčios yra “Aitvarai” ir “Arklys ir meška”. Jose vaizduojama valstiečių buitis, išreiškiami jų interesai bei siekimai.
Pasakėčios “Aitvarai” žemaitis (valstietis) - pilnavertis žmogus, lygus kitiems, gyvena savo žemėje laisvas, laimingas ir visko pertekęs. Žemė, laisvė, darbštumas, geri darbo įrankiai - jo laimės ir gerovės pagrindas. Pasakėčia kupina valstiečio pranašumo jausmo, pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo.
Politinėje “Arklio ir meškos” pasakėčioje S.Stanevičius parodė valstiečių nuskurdimą, jų vergišką padėtį, “sunkią nevalią” baudžiavos priespaudoje. Pasakėčios veikėjai, pavaizduoti meškos ir arklio alegorijomis*, yra žemaičiai ir aukštaičiai. Šia pasakėčia S.Stanevičius skelbė tautinį lietuvių bendrumą.
S.Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė “Šlovė Žemaičių” ir šešios pasakėčios.
Stanevičiaus kūryboje svarbūs tautosakos motyvai, jo kūryba artima liaudžiai. Pasakėčiose dažnai išreiškė moralines idėjas, kartais naudojo senovės graikų klasiko Ezopo motyvus.
Reikšmingiausios S.Stanevičiaus pasakėčios yra “Aitvarai” ir “Arklys ir meška”. Jose vaizduojama valstiečių buitis, išreiškiami jų interesai bei siekimai.
Pasakėčios “Aitvarai” žemaitis (valstietis) - pilnavertis žmogus, lygus kitiems, gyvena savo žemėje laisvas, laimingas ir visko pertekęs. Žemė, laisvė, darbštumas, geri darbo įrankiai - jo laimės ir gerovės pagrindas. Pasakėčia kupina valstiečio pranašumo jausmo, pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo.
Politinėje “Arklio ir meškos” pasakėčioje S.Stanevičius parodė valstiečių nuskurdimą, jų vergišką padėtį, “sunkią nevalią” baudžiavos priespaudoje. Pasakėčios veikėjai, pavaizduoti meškos ir arklio alegorijomis*, yra žemaičiai ir aukštaičiai. Šia pasakėčia S.Stanevičius skelbė tautinį lietuvių bendrumą.
AITVARAI
Žemaičių pasaka
Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną,
Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno.
Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno,
Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna.
Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;
Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj.
Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo,
Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo.
Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė,
Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė.
Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo,
Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo.
Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:
,,Ar tu, - sako, - neturi gėdos!
Aitvarą pas save laikyti!
Kaimynams iškadą daryti!”
Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;
,,Mano aitvarai neapgavo
Nei vieno
Kaimyno,
O daugiems daug gero padarė.”
Ant to žodžio urėdas tarė:
,,Parodyk gi tu man aitvarus savo.”
Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo
Ir vedė ing prieklėtį,
Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti.
,,Šitai, - sako, - aitvarai, kurie viską gera
Gyvenime daro.”
ARKLYS IR MEŠKA
Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą
vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu
saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,
Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,
Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią
:
Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,
Kaip maž
naktį teėdė ir maž temiegojo.
,,Štai jau tek
skaisti saulė ir lankos jau švinta,
Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-
Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,
Ir vėl ratus
kaip vakar per dieną važioti.”
Kad taip dūmojo
arklys vasarvidžio rytą,
Staiga jis ten išvydo daiktą
nematytą:
Valkiodama lenciūgą
po žalius žolynus,
Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.
Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.
,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:
Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko.”
ŠLOVĖ ŽEMAIČIŲ
Aukšta daina
Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
*
Šlovė visus sujudino
Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.
*
Daugel metų sviets rokavo,
Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo, kuomi buvo.
*
Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
<...>
Šimtabalsis garsas lėkė,
Ilgus sparnus plasnodamas,
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
Po pasaulį skrajodamas:
*
,,Veizdėk, sviete nusiminęs!
Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.”
