Violeta Astrauskienė Violeta Astrauskienė
Aš buvau viena, o Jūsų buvo tiek daug ir visi tokie skirtingi: mylintys, reiklūs, kartais atlaidūs, besišypsantys, susimąstę, kartais net pikti ar juokingi, o kartais ir rūstūs...
Gyvenimas taip sudėliojo, kad nuo pat mažens gyvenau apsupta mokytojų, mano mama buvo mokytoja. Vaikystėje vis stebėjausi šiais įkyriais, pasipūtusiais, nieko neišmanančiais, bet nuolat patari...mų negailinčiais žmonėmis, bet..., kuo didesnė augau, tuo Jūs visi darėtės gudresni ir protingesni. O šventas naivume, pasirodo, tai aš – Jūsų dėka augdama brendau ir su kiekvienais metais kaupiau po krislelį išminties.
Nenumaldomai bėga Laikas, kasmet mokyklinis varpelis vienus mokytojus sutinka, kitus išlydi. Vartau savo gyvenimo knygos lapus ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi, kad Jūs buvote mano mokytojai.
Aš buvau viena, o Jūsų buvo tiek daug ir visi tokie skirtingi: mylintys, reiklūs, kartais atlaidūs, besišypsantys, susimąstę, kartais net pikti ar juokingi, o kartais ir rūstūs...
Gyvenimas taip sudėliojo, kad nuo pat mažens gyvenau apsupta mokytojų, mano mama buvo mokytoja. Vaikystėje vis stebėjausi šiais įkyriais, pasipūtusiais, nieko neišmanančiais, bet nuolat patari...mų negailinčiais žmonėmis, bet..., kuo didesnė augau, tuo Jūs visi darėtės gudresni ir protingesni. O šventas naivume, pasirodo, tai aš – Jūsų dėka augdama brendau ir su kiekvienais metais kaupiau po krislelį išminties.
Nenumaldomai bėga Laikas, kasmet mokyklinis varpelis vienus mokytojus sutinka, kitus išlydi. Vartau savo gyvenimo knygos lapus ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi, kad Jūs buvote mano mokytojai.
Mokytojas visada man asocijuojasi su burtininku...Kuomet savo sodriomis spalvomis ima džiuginti astrų ir kardelių žiedai, oras prisipildo sunokusių obuolių aromato, ateina rugsėjis. Mokytojai vaikšto paslaptingai šypsodamiesi ir tik jie ištaria burtažodį – „pirmoji pamoka“, prasideda nauji mokslo metai. Burtažodis savo galios nenustoja iki gegužės, kuomet plyšus pirmiesiems pumpurams, sodai apsipila baltais žiedais, kaip padėka už jų išskirtinumą, už pasėtas žinias ir per metus užaugintas svajones...
a. a. Broniui Pricevičiui (auklėtojui, fizikos mokytojui)
Sudėtingi buvo tie fizikos dėsniai... Daug smagiau buvo kartu su tavim braidyti po pievas, mokytis pažinti vaistinguosius augalus, tik tavo dėka sužinojau kada ir kaip juos rinkti, džiovinti. Rudenį kartu keliaudavom po grybų pasaulį... Iš gabalėlių dėstau prisiminimų mozaiką. Buvai ne tik mano mokytojas, auklėtojas, bet ir kaimynas, kuris dažnai atstodavai net tėvą. Išmokau kruopštumo, atidumo ir kantrybės pamokas, tik nepasakei, kad dar turėsiu išmokti nustatyti vaizdo ryškumą gyvenimo įvykiams, juos tinkamai sufokusuoti, parinkti tinkamą siužetą ir derinti gyvenimo spalvas. Buvai aistringas fotografas, pirmasis mano fotografijos mokytojas... Dažnai pavartau senų nuotraukų albumą – žmonių veidai ir akys pasako daugiau nei ištarti žodžiai. ...taip, mano mielas Mokytojau, atradau ir įprasminau savo buvimą, ačiū, kad išmokei ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik jausti, bet ir mylėti...
Onai Žemaitytei (gamtos, biologijos mokytojai)
Pasineriu į praeitį, šypsausi prisiminusi išdaigas... Gamtos pasaulis tau buvo savas ir artimas. Džiaugeisi prasikalusiu daigeliu ir su meile mokei jį auginti. Pykai, kad triukšmaujame, kad niekaip neišmokstame spręsti genetikos uždavinių – nustatyti chromosomos būsimą lytį... Augalai... Gyvūnai... Žmogus... Ar tada galvojome apie Mokytojo kantrybę? Žinau tik viena, kad ir kokie galingi būtų genetikos inžinieriai ar selekcininko I. Mičiurino pasekėjai, nesugebės sunaikinti Dėkingumo gėlės žiedų.
Angelei Račkauskienei (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai)
Vis prisimenu ir dažnai pagalvoju, koks gi tas „Laimės žiburys“, apie kurį taip nuoširdžiai pasakojai? Kur tas žmogiškos esybės gelmėse glūdintis laimės siekis? O kas ta laimė? Ar laimė – tai išsilavinimas, socialinės sąlygos, padėtis visuomenėje, santarvė šeimoje, užauginti vaikai, sutikti žmonės, atlikti darbai? Lekiančiame Laike kaskart vis labiau suvokiu, kad ne tik tai, tai kur kas daugiau... Tik po daugelio metų susivoki ir pajauti Mokytojo pasakytą žodį.
Irenai Pintverytei (rusų kalbos ir literatūros mokytojai, dabar Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorei)
Stebėjausi Tavo galia – paglostyti žvilgsniu, prakalbinti nebyliu žodžiu, gerumu apkabinti nepalietus. Dar ir šiandien puikiausiai atsimenu rusų literatūros pamokas, išmoktas poezijos ir prozos kūrinių ištraukas. Taip norisi Tau padėkoti, bet net prasmingiausi žodžiai kažkokie blankūs, beprasmiai... Nerasdama atsakymo galvoju, ar įmanoma pašokti, nupiešti ar išdainuoti Pagarbą Mokytojui?
Onai Norkutei (auklėtojai, anglų kalbos mokytojai)
Reiklumas, sumanymai, idėjos ir nuolatinis skatinimas būti savarankišku, ieškoti ir rasti tinkamą sprendimą. Turtai, kuriuos atiduodamas kitiems, turtėji pats... Dar iki šių dienų gyvas prisiminimas, kaip pasidarę plaustą, plaukėme į Švėkšnos parko tvenkinio salą ir ją apsodinome tulpėmis. Saloje pražydusios tulpės džiugino ne tik mūsų, bet ir švėkšniškių akis, o mes didžiavomės savo darbu...
Mokinys – tai drobė, kurią audžia mokytojas, o gyvenimas savo spalvomis ją ištapo. Dar vis nesuprantu, ar pilka – kasdienybės spalva – gali skleisti ryškią šviesą? Dar vis abejoju, kodėl taip mažai sugebame išgirsti pasakytų išmintingų, pamokančių žodžių? Sutikus tave, būtinai paklausiu, kodėl taip prasmingai kartais skamba tyla vienatvėje?
Irenai Misevičiūtei (matematikos mokytojai)
Lygtys, trupmenos... Tangentas, kotangentas... Sinusas, kosinusas... Uždavinių sprendimai ir painios teoremos... Taip ir nesusidraugavau su skaičiais ir formulėmis. Raidės ir tekstai buvo suprantamesni ir daug mielesni... Bet... jau daug metų sprendžiu gyvenimo uždavinius, pritaikydama jiems savas formules. Tik tos formulės daug sunkesnės, o uždaviniai – painesni ir atsakymų niekur nepatikrinsi. Tavo dėka supratau, kad – Tikėjimas, Meilė, Viltis – svarbiausia Gyvenimo formulė...
a. a. Stasiui Rimkui (istorijos mokytojui)
Datos. Datos. Įvykiai. Priežastys. Pasekmės. Ir nepamirštama tavo replika man: „Andrijauskaite, kodėl žiūri į mane, kaip Leninas į buržuaziją! Eik atsakinėti!” Šiandien suprantu, kad istorijos dalelyte tapome ir mes, XLVIII laidos abiturientai, ir Jūs – mano mokytojai. Vis dažniau man norisi prisiliesti prie Švėkšnos praeities ir savo šaknų, suprantu, kad norint išsaugoti Istoriją, reikia pastoviai nušluostyti nuo jos dulkes, o mintyse – vis dar tikiuosi išgirsti Tavo patarimus, kaip liestis prie Istorijos... Tik Laikas, tas nepamatuojamas, neapčiuopiamas daro savo sprendimus, vienus išvesdamas, kitiems dar leisdamas čia pasisvečiuoti... Amžinasis būties klausimas – „Kas mes esame pasaulyje?“ „Mes patenkam į nuostabų pasaulį, čia susitinkam, susipažįstam ir valandėlę einam drauge. Po to išnykstam vieni kitiems iš akių ir dingstam taip pat ūmai ir nepaaiškinamai kaip atėję“ (J. Gaarder „Sofijos pasaulis“). Radau atsakymą...
Zitai Urmulevičienei (kūno kultūros mokytojai)
Nelengva buvo bėgti kelis kilometrus parko alėjomis, šokinėti per „arklius“ ir „ožius“, noriausiai žaisdavome krepšinį. ...skatinai grūdintis, norėjai, kad užaugtume sveikos, fiziškai stiprios ir vis raginai nevalgyti bandelių..., o kasas ne gumelėmis, o kaspinėliais susirišti. Užaugome. Subrendome. Auginame savo vaikus, anūkus ir dabar žinome, kad dideliu tampi ne tada, kai užaugi, bet tada, kai turi didelę, mylinčią, širdį, kai esame vieni kitiems reikalingi .
Petrui Čeliauskui (braižybos, astronomijos mokytojui)
Ir vėl mokys.. Ir vėl sakys... Ir vėl ausį suks... Ir vėl... tuomet vis jaučiausi kažkuo prasižengusi, nusikaltusi, kažko neišmokusi.
Atsimenu, tą vieną vienintelį kartą gyvenime, kai pro teleskopą žiūrėjome į žvaigždes. ...tik žvaigždžių šviesoje išryškėja tamsos paslaptis, o tamsoje imi suvokti šviesos prasmę. Ir dar... dovanojai brangiausią dovaną – suvokimą, kad Švėkšna yra mano Namai ir mano Šaknys.
Ruduo... Pamažu traukiasi trumpėjanti diena. Tirštėja sutemos. Po pievas vaikštinėja rūkai. Parko medžiai po kojomis barsto lapus: raudonus, rudus, auksinius – pilnus vasaros saulės šviesos. Ant pilko Švėkšnos asfalto – saulės trupinėliai, medžių apdarų skiautės – paskutinės rudenėjančios gamtos spalvos. Ir taip kiekvieną rudenį.
Į langą tyliai barbena lietus... Prisiminimai vis kutena širdį. Nesuprantu, kodėl gėdijamės Savęs: bijodami paguosti, apkabinti, paglostyti, pasakyti patį švelniausią žodį. Ačiū Likimui, kad turėjau Mokytoją... Šviesų, Mylintį, Išmintingą.
Su Tarptautine mokytojų diena, mano mielieji Mokytojai!
a. a. Broniui Pricevičiui (auklėtojui, fizikos mokytojui)
Sudėtingi buvo tie fizikos dėsniai... Daug smagiau buvo kartu su tavim braidyti po pievas, mokytis pažinti vaistinguosius augalus, tik tavo dėka sužinojau kada ir kaip juos rinkti, džiovinti. Rudenį kartu keliaudavom po grybų pasaulį... Iš gabalėlių dėstau prisiminimų mozaiką. Buvai ne tik mano mokytojas, auklėtojas, bet ir kaimynas, kuris dažnai atstodavai net tėvą. Išmokau kruopštumo, atidumo ir kantrybės pamokas, tik nepasakei, kad dar turėsiu išmokti nustatyti vaizdo ryškumą gyvenimo įvykiams, juos tinkamai sufokusuoti, parinkti tinkamą siužetą ir derinti gyvenimo spalvas. Buvai aistringas fotografas, pirmasis mano fotografijos mokytojas... Dažnai pavartau senų nuotraukų albumą – žmonių veidai ir akys pasako daugiau nei ištarti žodžiai. ...taip, mano mielas Mokytojau, atradau ir įprasminau savo buvimą, ačiū, kad išmokei ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik jausti, bet ir mylėti...
Onai Žemaitytei (gamtos, biologijos mokytojai)
Pasineriu į praeitį, šypsausi prisiminusi išdaigas... Gamtos pasaulis tau buvo savas ir artimas. Džiaugeisi prasikalusiu daigeliu ir su meile mokei jį auginti. Pykai, kad triukšmaujame, kad niekaip neišmokstame spręsti genetikos uždavinių – nustatyti chromosomos būsimą lytį... Augalai... Gyvūnai... Žmogus... Ar tada galvojome apie Mokytojo kantrybę? Žinau tik viena, kad ir kokie galingi būtų genetikos inžinieriai ar selekcininko I. Mičiurino pasekėjai, nesugebės sunaikinti Dėkingumo gėlės žiedų.
Angelei Račkauskienei (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai)
Vis prisimenu ir dažnai pagalvoju, koks gi tas „Laimės žiburys“, apie kurį taip nuoširdžiai pasakojai? Kur tas žmogiškos esybės gelmėse glūdintis laimės siekis? O kas ta laimė? Ar laimė – tai išsilavinimas, socialinės sąlygos, padėtis visuomenėje, santarvė šeimoje, užauginti vaikai, sutikti žmonės, atlikti darbai? Lekiančiame Laike kaskart vis labiau suvokiu, kad ne tik tai, tai kur kas daugiau... Tik po daugelio metų susivoki ir pajauti Mokytojo pasakytą žodį.
Irenai Pintverytei (rusų kalbos ir literatūros mokytojai, dabar Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorei)
Stebėjausi Tavo galia – paglostyti žvilgsniu, prakalbinti nebyliu žodžiu, gerumu apkabinti nepalietus. Dar ir šiandien puikiausiai atsimenu rusų literatūros pamokas, išmoktas poezijos ir prozos kūrinių ištraukas. Taip norisi Tau padėkoti, bet net prasmingiausi žodžiai kažkokie blankūs, beprasmiai... Nerasdama atsakymo galvoju, ar įmanoma pašokti, nupiešti ar išdainuoti Pagarbą Mokytojui?
Onai Norkutei (auklėtojai, anglų kalbos mokytojai)
Reiklumas, sumanymai, idėjos ir nuolatinis skatinimas būti savarankišku, ieškoti ir rasti tinkamą sprendimą. Turtai, kuriuos atiduodamas kitiems, turtėji pats... Dar iki šių dienų gyvas prisiminimas, kaip pasidarę plaustą, plaukėme į Švėkšnos parko tvenkinio salą ir ją apsodinome tulpėmis. Saloje pražydusios tulpės džiugino ne tik mūsų, bet ir švėkšniškių akis, o mes didžiavomės savo darbu...
Mokinys – tai drobė, kurią audžia mokytojas, o gyvenimas savo spalvomis ją ištapo. Dar vis nesuprantu, ar pilka – kasdienybės spalva – gali skleisti ryškią šviesą? Dar vis abejoju, kodėl taip mažai sugebame išgirsti pasakytų išmintingų, pamokančių žodžių? Sutikus tave, būtinai paklausiu, kodėl taip prasmingai kartais skamba tyla vienatvėje?
Irenai Misevičiūtei (matematikos mokytojai)
Lygtys, trupmenos... Tangentas, kotangentas... Sinusas, kosinusas... Uždavinių sprendimai ir painios teoremos... Taip ir nesusidraugavau su skaičiais ir formulėmis. Raidės ir tekstai buvo suprantamesni ir daug mielesni... Bet... jau daug metų sprendžiu gyvenimo uždavinius, pritaikydama jiems savas formules. Tik tos formulės daug sunkesnės, o uždaviniai – painesni ir atsakymų niekur nepatikrinsi. Tavo dėka supratau, kad – Tikėjimas, Meilė, Viltis – svarbiausia Gyvenimo formulė...
a. a. Stasiui Rimkui (istorijos mokytojui)
Datos. Datos. Įvykiai. Priežastys. Pasekmės. Ir nepamirštama tavo replika man: „Andrijauskaite, kodėl žiūri į mane, kaip Leninas į buržuaziją! Eik atsakinėti!” Šiandien suprantu, kad istorijos dalelyte tapome ir mes, XLVIII laidos abiturientai, ir Jūs – mano mokytojai. Vis dažniau man norisi prisiliesti prie Švėkšnos praeities ir savo šaknų, suprantu, kad norint išsaugoti Istoriją, reikia pastoviai nušluostyti nuo jos dulkes, o mintyse – vis dar tikiuosi išgirsti Tavo patarimus, kaip liestis prie Istorijos... Tik Laikas, tas nepamatuojamas, neapčiuopiamas daro savo sprendimus, vienus išvesdamas, kitiems dar leisdamas čia pasisvečiuoti... Amžinasis būties klausimas – „Kas mes esame pasaulyje?“ „Mes patenkam į nuostabų pasaulį, čia susitinkam, susipažįstam ir valandėlę einam drauge. Po to išnykstam vieni kitiems iš akių ir dingstam taip pat ūmai ir nepaaiškinamai kaip atėję“ (J. Gaarder „Sofijos pasaulis“). Radau atsakymą...
Zitai Urmulevičienei (kūno kultūros mokytojai)
Nelengva buvo bėgti kelis kilometrus parko alėjomis, šokinėti per „arklius“ ir „ožius“, noriausiai žaisdavome krepšinį. ...skatinai grūdintis, norėjai, kad užaugtume sveikos, fiziškai stiprios ir vis raginai nevalgyti bandelių..., o kasas ne gumelėmis, o kaspinėliais susirišti. Užaugome. Subrendome. Auginame savo vaikus, anūkus ir dabar žinome, kad dideliu tampi ne tada, kai užaugi, bet tada, kai turi didelę, mylinčią, širdį, kai esame vieni kitiems reikalingi .
Petrui Čeliauskui (braižybos, astronomijos mokytojui)
Ir vėl mokys.. Ir vėl sakys... Ir vėl ausį suks... Ir vėl... tuomet vis jaučiausi kažkuo prasižengusi, nusikaltusi, kažko neišmokusi.
Atsimenu, tą vieną vienintelį kartą gyvenime, kai pro teleskopą žiūrėjome į žvaigždes. ...tik žvaigždžių šviesoje išryškėja tamsos paslaptis, o tamsoje imi suvokti šviesos prasmę. Ir dar... dovanojai brangiausią dovaną – suvokimą, kad Švėkšna yra mano Namai ir mano Šaknys.
Ruduo... Pamažu traukiasi trumpėjanti diena. Tirštėja sutemos. Po pievas vaikštinėja rūkai. Parko medžiai po kojomis barsto lapus: raudonus, rudus, auksinius – pilnus vasaros saulės šviesos. Ant pilko Švėkšnos asfalto – saulės trupinėliai, medžių apdarų skiautės – paskutinės rudenėjančios gamtos spalvos. Ir taip kiekvieną rudenį.
Į langą tyliai barbena lietus... Prisiminimai vis kutena širdį. Nesuprantu, kodėl gėdijamės Savęs: bijodami paguosti, apkabinti, paglostyti, pasakyti patį švelniausią žodį. Ačiū Likimui, kad turėjau Mokytoją... Šviesų, Mylintį, Išmintingą.
Su Tarptautine mokytojų diena, mano mielieji Mokytojai!
Švėkšnos vidurinės mokyklos XLVIII laidos abiturientė
Violeta Andrijauskaitė-Astrauskienė
Violeta Andrijauskaitė-Astrauskienė
