Asociatyvus paveikslėlis.
Praėjusią savaitę prisiminėme legendą apie galimai Švėkšnalės liūne nuskendusį tanką. Prisilietę prie įdomiosios praeities, nusprendėme pratęsti legendinių istorijų Švėkšnoje temą. Šį kartą norime panagrinėti požeminių tunelių legendą, neva grafų Pliaterių laikais iškastus ir jungusius Švėkšnos dvaro pagrindinius rūmus (palocių) ne tik su katalikų bažnyčia, bet ir su netoliese esančiu Vilkėno dvaru. Esą tuneliai buvę tokie platūs, jog jais ponai važinėdavo net arklių tempiamomis karietomis.
Tapkite „Švėkšnos naujienų“ rėmėju
Istorijų apie tunelius, jungusius dvarus ir bažnyčias, Lietuvoje tikrai nemažai. Tačiau neteko girdėti nė vienos oficialiai patvirtintos. Iki šiol tyrinėtuose šalies dvaruose tokių požeminių praėjimų neaptikta. Galbūt tokie požeminiai statiniai ir būtų atrasti, jeigu visi Lietuvos dvarai būtų ištyrinėti išsamiai. Deja, to tikriausiai niekada nebus, nes tyrinėjimų kaštai valstybei paprasčiausiai per dideli.
Kartais tokie romantizuoti pasakojimai sukelia problemų net dabartiniams architektams projektuojant gatvių rekonstrukcijas. Pvz. Rokiškyje dėl galimo tunelio buvo kilę problemų, nes niekas negalėjo patvirtinti, kad toks neegzistavo.
Kalbant apie tunelį jungusį dvarą su bažnyčia Švėkšnoje, negalime nepaminėti Šateikių (Plungės raj.) atvejo. Įdomu tai, kad Šateikių dvaras taip pat priklausė Pliateriams. Būtent Vilhelmas Jonas Pliateris – Šateikių dvaro savininkas, 1766 m. gegužės 22 d. nusipirko Švėkšnos dvarą. Nuo tada dvaras Pliaterių rankose išbuvo iki 1944 m. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Švėkšnos parkas ir jiems priklausę pastatai grąžinti jų palikuonei Aleksandro Platerio žmonai Laimei Felicijai Platerienei. Paskutinė Švėkšnos grafienė L. Pliaterienė mirė 2015-ųjų rudenį. Ilgai Šateikių dvaras išbuvo ir kitų Pliaterių giminės atšakos nuosavybe. Čia taip pat iki šiol tarp šateikiškių sklinda kalbos apie kadaise buvusį tunelį. Kalbama, kad 1940 m. bėgdami nuo Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos, grafai net pasinaudojo tuo tuneliu. O bėgdami, jame paslėpė savo vertingus daiktus. Tačiau archeologai labai abejoja tokio tunelio egzistavimu Šateikiuose. „Grafai Pliateriai, eidami į pamaldas nenorėjo skintis kelio per tikinčiųjų minią, todėl į bažnyčią įeidavo iš zakristijos pusės. Tikintieji prasčiokai į bažnyčią susirinkdavo šiek tiek anksčiau, kadangi pavėluoti buvo labai blogas tonas, ypač kaime. Todėl susirinkusiems atrodydavo, kad grafai išdygsta kaip ir iš po žemių. Gali būti dar paprasčiau – grafų tarnai galėjo tyčia juos mistifikuoti, taip ir savo vertę kitų miestelio gyventojų akyse pakeldami: jie žino didžią paslaptį. O galbūt kas nors paprasčiausiai pajuokavo“, - balsas.lt žurnalistams yra teigęs K. Katalynas.
Slapto tunelio egzistavimu Švėkšnoje netiki visą savo ilgą gyvenimą šio krašto istorijos tyrinėjimui paskyręs Petras Čeliauskas. „Esu girdėjęs apie tunelį nuo senojo palociaus parke iki bažnyčios. Manau, tame nėra nieko rimto, tai - tik išsigalvojimas. Kai buvo nugriauti senieji dvaro rūmai (1953 m.), išliko po namu buvę rūsiai, į kuriuos buvo galima įlįsti ir vaikai mėgdavo ten landžioti. Tie rūsiai ir šiandien tebėra, bet angos į juos jau užgriuvusios. Manau, kad landžiotojai po tuos rūsius ir prifantazavo apie kažkokius tunelius, nors jų nė žymės ten nebuvo“, - svarstė kraštotyrininkas P. Čeliauskas.
Prie minimų landžiotojų save priskiria iš šių eilučių autorius, būdamas dar vaikas ieškojęs slapto praėjimo į bažnyčią. Tuomet vaikiškai smalsus protas vertė tikėti tokia legenda. Dabar bandoma ieškoti racionalaus paaiškinimo - o kokia prasmė tokius tunelius kasti?
Visų pirma, išlaikyti slaptumą, net kasant, būtų sunku, jau nekalbant apie tunelio eksploatacijos periodą. Be to, juk toks darinys negalėjo išnykti be pėdsakų.
Nepaisant jokių akivaizdžių įrodymų, kai kurie švėkšniškiai netgi iki šiol yra įsitikinę apie tokių tunelių buvimą, net pažįsta ten vaikščiojusius žmones, kurie dar yra gyvi ir gali tai patvirtinti. „Žinau, tuneliai tikrai yra, man pasakojo vienas žmogus, kuris jais ėjo, tik dabar jie jau užgriuvę“, - teigė vienas savęs įvardinti nenorėjęs švėkšniškis. Deja, žmogaus, kuris perėjo visą tunelį, sutikti nepavyko. Tokie pasakojimai sklinda greičiausiai dėl to, kad norima išgarsėti, kaip gyvai prisilietus prie neeilinių istorijų.
Dar nerealesnė istorija atrodo apie tunelį net iki pat Vilkėno dvaro. Savarankiškas Vilkėno dvaras atsirado po to, kai Švėkšnos dvaro valda buvo padalinta keturiems Pliaterių sūnums – Vilkėno dvaro pirmuoju savininku tapo grafas Pranciškus Broel-Pliateris. Nuo tada dvaras Pliateriams priklausė iki 1940 m. O 1912 m. Švėkšnos grafui Jurgiui Pliateriui vedus Vilkėnų dvaro grafaitę pusseserę Janiną, Švėkšnos ir Vilkėnų dvarai vėl buvo sujungti. Iki Vilkėno nuo Švėkšnos vos keli kilometrai. Turbūt dažnas giminių bičiuliavimasis ir svečiavimasis vieni pas kitų privedė iki dar vienos legendos. Nors žvelgiant vien iš techninės pusės, iškasti tokį tunelį būtų itin sudėtinga.
Žinoma, požeminiai tuneliai tikrai kai kur egzistavo, kaip pvz. galime pateikti Trakų Vokės dvaro tunelį, jungiantį istorinę virtuvę su pagrindiniu pastatu. Tunelis buvo skirtas konkrečiam tikslui - maisto transportavimui. Į jį galima patekti ir šiais laikais. Tačiau tai nėra tunelis, kuriuo buvo galima dvarininkams pasiekti bažnyčią ar pereiti į svečius pas kitus kilminguosius. Realiausia tunelių egzistavimo galimybe archeologai laiko Kėdainiuose. Kėdainiai turi ištisą požeminį miestą. Beveik po kiekvienu senamiesčio centrinės dalies namu yra senųjų rūsių. Ten taip pat sklando legendos, kad po Kėdainių senamiesčiu glūdi daugybė požemių ir tunelių, kuriais galima ne tik lengvai vaikščioti, bet ir iš vienos miesto pusės pereiti į kitą arba patekti į parką prie Dotnuvėlės upės bei klaidžioti ten stovėjusių dvaro rūmų požemiuose. Tačiau tai dar nėra įrodyta.
Panašu, kad Švėkšnos tuneliai tėra fantazijos padarinys, o tikėti jais ar ne, galime pasirinkti patys.
Istorijų apie tunelius, jungusius dvarus ir bažnyčias, Lietuvoje tikrai nemažai. Tačiau neteko girdėti nė vienos oficialiai patvirtintos. Iki šiol tyrinėtuose šalies dvaruose tokių požeminių praėjimų neaptikta. Galbūt tokie požeminiai statiniai ir būtų atrasti, jeigu visi Lietuvos dvarai būtų ištyrinėti išsamiai. Deja, to tikriausiai niekada nebus, nes tyrinėjimų kaštai valstybei paprasčiausiai per dideli.
Kartais tokie romantizuoti pasakojimai sukelia problemų net dabartiniams architektams projektuojant gatvių rekonstrukcijas. Pvz. Rokiškyje dėl galimo tunelio buvo kilę problemų, nes niekas negalėjo patvirtinti, kad toks neegzistavo.
Kalbant apie tunelį jungusį dvarą su bažnyčia Švėkšnoje, negalime nepaminėti Šateikių (Plungės raj.) atvejo. Įdomu tai, kad Šateikių dvaras taip pat priklausė Pliateriams. Būtent Vilhelmas Jonas Pliateris – Šateikių dvaro savininkas, 1766 m. gegužės 22 d. nusipirko Švėkšnos dvarą. Nuo tada dvaras Pliaterių rankose išbuvo iki 1944 m. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Švėkšnos parkas ir jiems priklausę pastatai grąžinti jų palikuonei Aleksandro Platerio žmonai Laimei Felicijai Platerienei. Paskutinė Švėkšnos grafienė L. Pliaterienė mirė 2015-ųjų rudenį. Ilgai Šateikių dvaras išbuvo ir kitų Pliaterių giminės atšakos nuosavybe. Čia taip pat iki šiol tarp šateikiškių sklinda kalbos apie kadaise buvusį tunelį. Kalbama, kad 1940 m. bėgdami nuo Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos, grafai net pasinaudojo tuo tuneliu. O bėgdami, jame paslėpė savo vertingus daiktus. Tačiau archeologai labai abejoja tokio tunelio egzistavimu Šateikiuose. „Grafai Pliateriai, eidami į pamaldas nenorėjo skintis kelio per tikinčiųjų minią, todėl į bažnyčią įeidavo iš zakristijos pusės. Tikintieji prasčiokai į bažnyčią susirinkdavo šiek tiek anksčiau, kadangi pavėluoti buvo labai blogas tonas, ypač kaime. Todėl susirinkusiems atrodydavo, kad grafai išdygsta kaip ir iš po žemių. Gali būti dar paprasčiau – grafų tarnai galėjo tyčia juos mistifikuoti, taip ir savo vertę kitų miestelio gyventojų akyse pakeldami: jie žino didžią paslaptį. O galbūt kas nors paprasčiausiai pajuokavo“, - balsas.lt žurnalistams yra teigęs K. Katalynas.
Slapto tunelio egzistavimu Švėkšnoje netiki visą savo ilgą gyvenimą šio krašto istorijos tyrinėjimui paskyręs Petras Čeliauskas. „Esu girdėjęs apie tunelį nuo senojo palociaus parke iki bažnyčios. Manau, tame nėra nieko rimto, tai - tik išsigalvojimas. Kai buvo nugriauti senieji dvaro rūmai (1953 m.), išliko po namu buvę rūsiai, į kuriuos buvo galima įlįsti ir vaikai mėgdavo ten landžioti. Tie rūsiai ir šiandien tebėra, bet angos į juos jau užgriuvusios. Manau, kad landžiotojai po tuos rūsius ir prifantazavo apie kažkokius tunelius, nors jų nė žymės ten nebuvo“, - svarstė kraštotyrininkas P. Čeliauskas.
Prie minimų landžiotojų save priskiria iš šių eilučių autorius, būdamas dar vaikas ieškojęs slapto praėjimo į bažnyčią. Tuomet vaikiškai smalsus protas vertė tikėti tokia legenda. Dabar bandoma ieškoti racionalaus paaiškinimo - o kokia prasmė tokius tunelius kasti?
Visų pirma, išlaikyti slaptumą, net kasant, būtų sunku, jau nekalbant apie tunelio eksploatacijos periodą. Be to, juk toks darinys negalėjo išnykti be pėdsakų.
Nepaisant jokių akivaizdžių įrodymų, kai kurie švėkšniškiai netgi iki šiol yra įsitikinę apie tokių tunelių buvimą, net pažįsta ten vaikščiojusius žmones, kurie dar yra gyvi ir gali tai patvirtinti. „Žinau, tuneliai tikrai yra, man pasakojo vienas žmogus, kuris jais ėjo, tik dabar jie jau užgriuvę“, - teigė vienas savęs įvardinti nenorėjęs švėkšniškis. Deja, žmogaus, kuris perėjo visą tunelį, sutikti nepavyko. Tokie pasakojimai sklinda greičiausiai dėl to, kad norima išgarsėti, kaip gyvai prisilietus prie neeilinių istorijų.
Dar nerealesnė istorija atrodo apie tunelį net iki pat Vilkėno dvaro. Savarankiškas Vilkėno dvaras atsirado po to, kai Švėkšnos dvaro valda buvo padalinta keturiems Pliaterių sūnums – Vilkėno dvaro pirmuoju savininku tapo grafas Pranciškus Broel-Pliateris. Nuo tada dvaras Pliateriams priklausė iki 1940 m. O 1912 m. Švėkšnos grafui Jurgiui Pliateriui vedus Vilkėnų dvaro grafaitę pusseserę Janiną, Švėkšnos ir Vilkėnų dvarai vėl buvo sujungti. Iki Vilkėno nuo Švėkšnos vos keli kilometrai. Turbūt dažnas giminių bičiuliavimasis ir svečiavimasis vieni pas kitų privedė iki dar vienos legendos. Nors žvelgiant vien iš techninės pusės, iškasti tokį tunelį būtų itin sudėtinga.
Žinoma, požeminiai tuneliai tikrai kai kur egzistavo, kaip pvz. galime pateikti Trakų Vokės dvaro tunelį, jungiantį istorinę virtuvę su pagrindiniu pastatu. Tunelis buvo skirtas konkrečiam tikslui - maisto transportavimui. Į jį galima patekti ir šiais laikais. Tačiau tai nėra tunelis, kuriuo buvo galima dvarininkams pasiekti bažnyčią ar pereiti į svečius pas kitus kilminguosius. Realiausia tunelių egzistavimo galimybe archeologai laiko Kėdainiuose. Kėdainiai turi ištisą požeminį miestą. Beveik po kiekvienu senamiesčio centrinės dalies namu yra senųjų rūsių. Ten taip pat sklando legendos, kad po Kėdainių senamiesčiu glūdi daugybė požemių ir tunelių, kuriais galima ne tik lengvai vaikščioti, bet ir iš vienos miesto pusės pereiti į kitą arba patekti į parką prie Dotnuvėlės upės bei klaidžioti ten stovėjusių dvaro rūmų požemiuose. Tačiau tai dar nėra įrodyta.
Panašu, kad Švėkšnos tuneliai tėra fantazijos padarinys, o tikėti jais ar ne, galime pasirinkti patys.
