Šiandien garsioji Švėkšnos įstaiga pavaldi Klaipėdos Jūrininkų ligoninei.
Ne paslaptis, jog Švėkšnos miestelis ilgą laiką buvo tarsi psichiatrinės ligoninės sinonimas. Nors tapatinimas pamažu išblėso, kartais dar tenka tokią asociaciją išgirsti.
Šiandien garsioji Švėkšnos įstaiga pavaldi Klaipėdos Jūrininkų ligoninei ir oficialiai vadinama Švėkšnos psichiatrijos departamentu. Ligoniams čia paruoštos 185 lovos. Šiuo metu, pasitelkus modernius ir šiuolaikiškus gydymo metodus, teikiama būtinoji specializuota bei kvalifikuota planinė psichiatrijos diagnostika ir gydymo pagalba sutrikusios psichikos pacientams.
Šiandien garsioji Švėkšnos įstaiga pavaldi Klaipėdos Jūrininkų ligoninei ir oficialiai vadinama Švėkšnos psichiatrijos departamentu. Ligoniams čia paruoštos 185 lovos. Šiuo metu, pasitelkus modernius ir šiuolaikiškus gydymo metodus, teikiama būtinoji specializuota bei kvalifikuota planinė psichiatrijos diagnostika ir gydymo pagalba sutrikusios psichikos pacientams.
Tapkite „Švėkšnos naujienų“ rėmėju, kad išliktų
Švėkšnos psichiatrinė ligoninė veiklą pradėjo 1956 m. Nuo 8-to dešimtmečio vidurio bendras ligoninės personalo ir pacientų skaičius prilygo pusei Švėkšnos miestelio gyventojų. Tad natūralu, kad su šia gydymo įstaiga, vienaip ar kitaip, buvo susijusi kone kiekviena Švėkšnoje gyvenanti šeima ar asmuo.
Siūlome prisiminti vieno iš ligoninės vadovų Jono Pavinkšnio pokalbį su psichiatre Danguole Survilienė. Interviu buvo publikuotas 2007 m. žurnale „Psichiatrijos žinios“ (2007 m. liepa-spalis, Nr. 3-4 (45-46)).
J. Pavinkšnis ligoninei vadovavo nuo 1957-ųjų iki 1982 m. Palikus atsakingas pareigas, iš ligoninės neišėjo ir toliau dirbo gydytoju. Nesišalino ir visuomeninės veiklos: buvo mokyklos tėvų komiteto pirmininkas, dalyvavo mokytojų saviveikloje; 1988 m. buvo išrinktas į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Švėkšnos grupę, vėliau veikė Krikščionių demokratų partijoje.
Deja, gydytojo tarp mūsų jau nebėra - mirė 2009 m., palaidotas Švėkšnoje.
Manome, jog švėkšniškiams ir visiems, kurie susiję su žinomiausia miestelio gydymo įstaiga, bus įdomu prisiminti šio psichiatrijos grando veiklą:
Švėkšnos psichiatrinė ligoninė veiklą pradėjo 1956 m. Nuo 8-to dešimtmečio vidurio bendras ligoninės personalo ir pacientų skaičius prilygo pusei Švėkšnos miestelio gyventojų. Tad natūralu, kad su šia gydymo įstaiga, vienaip ar kitaip, buvo susijusi kone kiekviena Švėkšnoje gyvenanti šeima ar asmuo.
Siūlome prisiminti vieno iš ligoninės vadovų Jono Pavinkšnio pokalbį su psichiatre Danguole Survilienė. Interviu buvo publikuotas 2007 m. žurnale „Psichiatrijos žinios“ (2007 m. liepa-spalis, Nr. 3-4 (45-46)).
J. Pavinkšnis ligoninei vadovavo nuo 1957-ųjų iki 1982 m. Palikus atsakingas pareigas, iš ligoninės neišėjo ir toliau dirbo gydytoju. Nesišalino ir visuomeninės veiklos: buvo mokyklos tėvų komiteto pirmininkas, dalyvavo mokytojų saviveikloje; 1988 m. buvo išrinktas į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Švėkšnos grupę, vėliau veikė Krikščionių demokratų partijoje.
Deja, gydytojo tarp mūsų jau nebėra - mirė 2009 m., palaidotas Švėkšnoje.
Manome, jog švėkšniškiams ir visiems, kurie susiję su žinomiausia miestelio gydymo įstaiga, bus įdomu prisiminti šio psichiatrijos grando veiklą:
Gydytojas Jonas Pavinkšnis.
„Joną Pavinkšnį, buvusį ilgametį Švėkšnos psichiatrijos ligoninės vyr. gydytoją (1957-1982), kartu su N. Goštautiene sausio mėn. aplankėme jo gražiame moderniai įrengtame bute, dviejų aukštų daugiabučiame name šalia ligoninės. Mus pasitiko garbus psichiatras su žmona Birute. Netrukus prie mūsų prisijungė ir dabartinis ligoninės direktorius Juozas Vičius. Besikalbėdami nė nepastebėjome, kaip stalas buvo uždengtas standžia sniego baltumo staltiese, ant stalo atsirado psichiatro žmonos keptas pyragas, sumuštiniai, drebučiai, kava. Kalba sukosi apie psichiatriją ir šeimą. J. Pavinkšnis pasiguodė, kad atminits jau nebe ta, bet noriai paskaito „Psichiatrijos žinias“, o ypač jam patinka toks žurnalas „Klubas 13“, tik nežinąs, kas jį leidžia...
Matyti, kad Birutė Pavinkšnienė buvusi labai graži moteris, ir dabar kupina žavesio, o ir vaišes ruošti, matyt, jau ne naujiena (apie tai ji vėliau užsiminė). J. Vičius sako, kad Birutė pasodino daugybę bijūnų, kurie puošė ne tik daugiabučio, bet ir ligoninės kiemus. 2000 m. J. Pavinkšnis išėjo į pensiją, išdirbęs gydytoju 46 metus, o psichiatru - 45 m., iš jų - 25 m. vyr. gydytoju.
Jonas Pavinkšnis gimė 1926 11 09 Biržų krašte, Nemunėlio Radviliškio vienkiemyje. (Kaip mums pasakė p. J. Vičius, J. Pavinkšnis iš tikrųjų yra bajorų kilmės ir turi antrąją, bajorišką pavardę - Venslovas, taigi turėtų būti Jonas Venslovas Pavinkšnis. D.S.) Iš to paties kaimo kilusi Dauguviečių šeima, buvęs ilgametis Kauno Klinikų vyr. gydytojas Petras Jašinskas. Iš tos pačios gimnazijos klasės gydytoja tapo Palmira Čygaitė.
Klausėme įprastų klausimų. Į juos Jonas Pavinkšnis atsakydavo su humoru, kartais įsiterpdavo ir žmona Birutė.
Kodėl sugalvojote mokytis medicinos?
- Bijojau, kad kitur neįstosiu dėl matematikos (juokiasi). 1947 m. įstojau į Kauno medicinos institutą, kartu su S. Andriuškevičienę ir A. Lapyte, tačiau po šešerių metų nebaigiau, nes V kurse buvau išmestas „ su vilko bilietu“ už tai, kad tėvą areštavo, teisė ir išvežė į Sibirą (tėvas buvo girininkas, jį apkaltino turėjus ryšių su miškiniais, arba kaip tada sakė, su banditais). Į komjaunimą nestojau. Tėvas kalėjo Krasnojarske, Mordovijoje. Po metų kreipiausi į Aukščiausios Tarybos pirmininką Justą Paleckį, prašydamas leisti grįžti mokytis. Liepė dar metus palaukti, bet laukti ilgai nereikėjo, nes 1953 m. mirė Stalinas. Tada į V kursą grįžau baigti mokslo. Institutą baigiau 1954 m.
Kodėl pasirinkote psichiatriją?
- Studijuodamas lankiau nervų ligų būrelį, kuriam vadovavo Lazaris Gutmanas, skaičiau pranešimėlius studentų konferencijose. Tuomet labai buvo propaguojama elektros traukulių terapija. Patiko fenomenalūs dalykai, neaiškumai, daug teko bendrauti su eruditu doc. Napoleonu Indrašiumi. Studijuodamas dalyvavau saviveikloje - buvo galimybė pakeliauti po Tarybų Sąjungą.
1951-1955 m. buvo naikinama Kalvarijos psichiatrijos ligoninė. Kai buvau išmestas iš instituto, nuėjau dirbti med. broliu į naujai kuriama Kauno psichiatrijos ligoninę (1952-1953 m.), jai tuo metu vadovavo Jurgutis.
Kokia buvo jūsų, kaip gydytojo, darbo pradžia?
- Baigęs pagal paskyrimą buvau nukreiptas dirbti į Simno kaimo ambulatoriją Lazdijų rajone. Ten susipažinau su Birute, ji čia dirbo mokytoja. 1955-1956 m. dirbau Utenos psichiatrijos ligoninėje, kuri buvo pertvarkoma iš kalėjimo. Vyr. gydytoju tuomet Utenoje dirbo D. Kryžanovskis. Kryžanovskis buvo geras administratorius, bet gydytojas - šiaip sau. Utenoje tuo metu dar dirbo garsus psichiatras A. Smalstys, kuris turėjo auksinę atmintį. Jis buvo didelis elektros traukulių terapijos entuziastas. Buvo pasakojama, kad per ją ir nukentėjo - buvo išvežtas į Sibirą, apkaltintas taikęs drąstišką gydymo metodą.
Mes su šeima gyvenome dviejuose mažuose kambarėliuose tos pačios ligoninės (buvusio kalėjimo) patalpose. Žmona pritaria - kad ir prastos buvo gyvenimo sąlygos, nenorėjome išvažiuoti iš Utenos: Jono tėvai netoliese gyveno.
Kada ir kaip atsidūrėte Švėkšnoje?
- Švėkšnos PL buvo atidaryta 1956 m. gegužės mėn. Pirmuoju vyr. gydytoju buvo Pranas Japertas. Mes su juo bendravome dar studijų metais - abu dainavome instituto chore. Į Švėkšną atvykau 1957 m. Po metų tragiškai žuvus Pranui Japertui (jį nutrenkė žaibas) buvau paskirtas vyr. gydytoju (Kryžanovskis įtarinėjo mane parašius skundą, kad jis naudojasi ligoninės maistu, todėl manęs atsikratė, parašydamas gerą rekomendaciją). Ligoninė tuomet buvo 75 lovų, o aptarnaudavome 5 rajonus ir dalį Klaipėdos miesto. Naktimis tekdavo ištiesti čiužinius, o dieną vėl juos surinkti. 1958 m. pastatėme priestatą, tada lovų ligoninėje buvo 200, o liginių būdavo daugiau kaip 300. 1960 m. atsidarė Klaipėdos psichiatrijos dispanseris, jam vadovavo medicinos mokslų daktaras Ilja Rubinšteinas (1913-1990). Jis labai mėgdavo skirti elektrošokus. Apie I. Rubinšteiną (įdomi buvo asmenybė) buvo pasakojamas toks anekdotas: ateina iš ryto į skyrių ir rodo ranka: tam - elektrošokas, tam, tam ir tam - visiems iš eilės. Seselė sako, kad vienas iš jų - tai lankytojas. Nieko - padarysit ir jam. Ir padarė. Ir nieko neatsitiko...
Dirbant teko 3 kartus tobulintis Maskvoje, vieną - Leningrade, vis po du mėnesius. Vyr gydytoju išdirbau iki 1982 m. Išėjau pats.
Matyti, kad Birutė Pavinkšnienė buvusi labai graži moteris, ir dabar kupina žavesio, o ir vaišes ruošti, matyt, jau ne naujiena (apie tai ji vėliau užsiminė). J. Vičius sako, kad Birutė pasodino daugybę bijūnų, kurie puošė ne tik daugiabučio, bet ir ligoninės kiemus. 2000 m. J. Pavinkšnis išėjo į pensiją, išdirbęs gydytoju 46 metus, o psichiatru - 45 m., iš jų - 25 m. vyr. gydytoju.
Jonas Pavinkšnis gimė 1926 11 09 Biržų krašte, Nemunėlio Radviliškio vienkiemyje. (Kaip mums pasakė p. J. Vičius, J. Pavinkšnis iš tikrųjų yra bajorų kilmės ir turi antrąją, bajorišką pavardę - Venslovas, taigi turėtų būti Jonas Venslovas Pavinkšnis. D.S.) Iš to paties kaimo kilusi Dauguviečių šeima, buvęs ilgametis Kauno Klinikų vyr. gydytojas Petras Jašinskas. Iš tos pačios gimnazijos klasės gydytoja tapo Palmira Čygaitė.
Klausėme įprastų klausimų. Į juos Jonas Pavinkšnis atsakydavo su humoru, kartais įsiterpdavo ir žmona Birutė.
Kodėl sugalvojote mokytis medicinos?
- Bijojau, kad kitur neįstosiu dėl matematikos (juokiasi). 1947 m. įstojau į Kauno medicinos institutą, kartu su S. Andriuškevičienę ir A. Lapyte, tačiau po šešerių metų nebaigiau, nes V kurse buvau išmestas „ su vilko bilietu“ už tai, kad tėvą areštavo, teisė ir išvežė į Sibirą (tėvas buvo girininkas, jį apkaltino turėjus ryšių su miškiniais, arba kaip tada sakė, su banditais). Į komjaunimą nestojau. Tėvas kalėjo Krasnojarske, Mordovijoje. Po metų kreipiausi į Aukščiausios Tarybos pirmininką Justą Paleckį, prašydamas leisti grįžti mokytis. Liepė dar metus palaukti, bet laukti ilgai nereikėjo, nes 1953 m. mirė Stalinas. Tada į V kursą grįžau baigti mokslo. Institutą baigiau 1954 m.
Kodėl pasirinkote psichiatriją?
- Studijuodamas lankiau nervų ligų būrelį, kuriam vadovavo Lazaris Gutmanas, skaičiau pranešimėlius studentų konferencijose. Tuomet labai buvo propaguojama elektros traukulių terapija. Patiko fenomenalūs dalykai, neaiškumai, daug teko bendrauti su eruditu doc. Napoleonu Indrašiumi. Studijuodamas dalyvavau saviveikloje - buvo galimybė pakeliauti po Tarybų Sąjungą.
1951-1955 m. buvo naikinama Kalvarijos psichiatrijos ligoninė. Kai buvau išmestas iš instituto, nuėjau dirbti med. broliu į naujai kuriama Kauno psichiatrijos ligoninę (1952-1953 m.), jai tuo metu vadovavo Jurgutis.
Kokia buvo jūsų, kaip gydytojo, darbo pradžia?
- Baigęs pagal paskyrimą buvau nukreiptas dirbti į Simno kaimo ambulatoriją Lazdijų rajone. Ten susipažinau su Birute, ji čia dirbo mokytoja. 1955-1956 m. dirbau Utenos psichiatrijos ligoninėje, kuri buvo pertvarkoma iš kalėjimo. Vyr. gydytoju tuomet Utenoje dirbo D. Kryžanovskis. Kryžanovskis buvo geras administratorius, bet gydytojas - šiaip sau. Utenoje tuo metu dar dirbo garsus psichiatras A. Smalstys, kuris turėjo auksinę atmintį. Jis buvo didelis elektros traukulių terapijos entuziastas. Buvo pasakojama, kad per ją ir nukentėjo - buvo išvežtas į Sibirą, apkaltintas taikęs drąstišką gydymo metodą.
Mes su šeima gyvenome dviejuose mažuose kambarėliuose tos pačios ligoninės (buvusio kalėjimo) patalpose. Žmona pritaria - kad ir prastos buvo gyvenimo sąlygos, nenorėjome išvažiuoti iš Utenos: Jono tėvai netoliese gyveno.
Kada ir kaip atsidūrėte Švėkšnoje?
- Švėkšnos PL buvo atidaryta 1956 m. gegužės mėn. Pirmuoju vyr. gydytoju buvo Pranas Japertas. Mes su juo bendravome dar studijų metais - abu dainavome instituto chore. Į Švėkšną atvykau 1957 m. Po metų tragiškai žuvus Pranui Japertui (jį nutrenkė žaibas) buvau paskirtas vyr. gydytoju (Kryžanovskis įtarinėjo mane parašius skundą, kad jis naudojasi ligoninės maistu, todėl manęs atsikratė, parašydamas gerą rekomendaciją). Ligoninė tuomet buvo 75 lovų, o aptarnaudavome 5 rajonus ir dalį Klaipėdos miesto. Naktimis tekdavo ištiesti čiužinius, o dieną vėl juos surinkti. 1958 m. pastatėme priestatą, tada lovų ligoninėje buvo 200, o liginių būdavo daugiau kaip 300. 1960 m. atsidarė Klaipėdos psichiatrijos dispanseris, jam vadovavo medicinos mokslų daktaras Ilja Rubinšteinas (1913-1990). Jis labai mėgdavo skirti elektrošokus. Apie I. Rubinšteiną (įdomi buvo asmenybė) buvo pasakojamas toks anekdotas: ateina iš ryto į skyrių ir rodo ranka: tam - elektrošokas, tam, tam ir tam - visiems iš eilės. Seselė sako, kad vienas iš jų - tai lankytojas. Nieko - padarysit ir jam. Ir padarė. Ir nieko neatsitiko...
Dirbant teko 3 kartus tobulintis Maskvoje, vieną - Leningrade, vis po du mėnesius. Vyr gydytoju išdirbau iki 1982 m. Išėjau pats.
Ar nesusijęs jūsų išėjimas iš vyr. gydytojų su tragišku įvykiu? (Primename įvykį, apie kurį jauni psichiatrai galbūt visai negirdėjo.)
- Ne, nes tai įvyko po 10 metų (1992 m. sausio 31 d. buvęs Švėkšnos ligoninės pacientas darbo kabinete nušovė psichiatrą, skyriaus vedėją A. Lenkauską, o kovo mėn. 27 d. tas pats ligonis kieme nušovė gydytoją rentgenologą A. Morkaitį. Tuomet ligoninėje buvo susidariusi sunki situacija: ligoninės kolektyvas patyrė didelį stresą, be to, trūko gydytojų, todėl iš RVPL padirbėti vyko „desantas“ - gyd. L. Dubauskienė su trimis rezidentais. D.S.). Man teko budėti vieną naktį, kai tas ligonis susipjaustė ranką, tuomet gyd. A. Morkaitis, kuris kartu dirbo ir chirurgu, jam siuvo žaizdas. Vėliau tą gydytoją ligonis ir nušovė. Gydytojas ruošėsi vykti į specializaciją, į ligoninę atėjo visai atitiktinai...
Ar teko patirti smurtą iš ligonių?
- Kartą vienas ligonis visus dantis išbeldė...
Kas, jūsų nuomone, pasikeitė per pastaruosius metus psichiatrijoje?
- Anksčiau žmonės skeptiškai žiūrėdavo į psichikos ligonius. Net Klaipėdos stotyje perkant bilietą į Švėkšną, kasininkės keistai pasižiūrėdavo ir perklausdavo, ar tikrai į Švėkšną... Pasikeitė žmonės, tapo labiau tolerantiški, pasikeitė ir patys ligoniai, kurie ir su paskutiniaisiais mano darbo metais ir su gydytojais noriau bendraudavo - geriau sugebėdavo papasakoti, kas jiems negerai.
Gal prisimenate kokių linksmesnių nutikimų?
- Buvau kartą „palaidotas“, todėl turbūt ilgai gyvensiu. Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vyr. gydytoju buvo Jonas Vinkšna (visi juokdavosi iš panašių mūsų pavardžių: „Klaipėdoje - Vinkšna, o Švėkšnoje - J. Pavinkšnis“). Jis tragiškai žuvo 1978 m. N. Vilniaus ligoninės direktoriaus pavaduotojas J. Demidiukas susipainiojo - atvažiavo su vainiku į Švėkšną, užėjo į priėmimo kambarį ir klausia budinčios seselės, kaip čia gražiau užrašyti, kur kryžiuką kaspine (A+A) padėti... Kaip tik pataikė pas mano žmoną, tuo metu budėjusią...
N. Goštautienei parūpo, ar būdavo ligonių, patekusių į ligoninę dėl politikos...
- Būdavo, sako buvęs vyr. gydytojas. - Pavyzdžiui, toks vieno ligonio kliedesys - kad Lietuvos vėliava netikra: turi būti geltona, žalia, raudona... Per metus būdavo 3-4 tokie pacientai. Gydėme vieno valstybinio saugumo darbuotojo giminaitį - tai atvažiuodavo iš KGB ir „instrukduodavo“, kaip gydyti... Buvo dar toks atsitikimas: vienas ligonis vis giedodavo Lietuvos himną ( „Lietuva - Tėvyne mūsų...“), atsistojęs ant lango, tai pirmasis rajono partijos sekretorius barė mane, kam tą leidžiu. Sakiau: „O ką aš jam galiu padaryti? Ligonis - psichozės būsenos“. Tai sekretorius vis dėlto nusprendė pats su ligoniu pasikalbėti. Pakvietė ligonį ir aiškina jam, kad negerai giedoti buržuazinės Lietuvos himną. Ligonis klausė, klausė, galvą linksėjo, o paskui kad griebs sekretoriui už vyriško pasididžiavimo... Tam net ašaros ištryško...
Kaip gydydavote politinius ligonius?
- Kartais susitardavome su Stase Andriuškevičiene (skyriaus vedėja) - rašydavome, kad duodame neuroleptikus, o duodavome vitaminus...
Klausiame žmonos Birutės, kaip jai sekėsi Švėkšnoje?
- Švėkšnoje negavau mokytojos darbo, nors labai norėjau - visos vietos buvo užimtos, todėl baigiau medicinos seserų kursus ir 33 metus išdirbau ligoninės priėmimo kambaryje. Sunku būdavo ir pavojinga, ir lupti gaudavau - visokių ligonių tekdavo priimti. Daktaras išsigandęs išbėga, o tu lieki viena su ligoniu... Populiarus vaistas buvo MGB (intraveninis magnio sulfato, gliukozės ir natrio tirpalas - D.S.), kurį ligoniams sunaudodavome kibirais - patys gamindavome virtuvėje...
Gal naudojotės kokiomis privilegijomis, kadangi buvote vyr. gydytojo žmona?
- Kokios ten privilegijos - priėmimai ir priėmimai, ruošk ir ruošk juos, ir indus plauk...
O buvęs vyr. gydytojas prabilo - taip, vyko statybos (statėme vieną priestatą, 1981 m. - kitą, tada lovų ligoninėje buvo jau 560), reikėjo nuolat svečius priiminėti - žinote, kaip tarybiniais metais viską reikėjo gauti... Kas penkeri metai ruošdavome ligoninės darbuotojų susitikimus. Turėjome garsų oktetą, tai N. Vilnios ligoninės vyr. gydytojas J. Glauberzonas netikėjo, kad visi dainuojantys vyrai - švėkšniškiai, juokaudavo: „Yra pas jus gerų klaipėdiškių...“. (Beje, vieną iš tų priėmimų prisiminė ir prof. A. Tiganovas per Švėkšnos ligoninės 50-mečio jubiliejų - pasakojo, kaip turėjo važiuoti į konferenciją Klaipėdoje, bet buvo taip gerai priimtas Švėkšnoje, kad į Klaipėdą nenuvažiavo... D.S.)
Birutė Pavinkšnienė pasakojo ir apie gyvenimą Švėkšnoje:
- Kai atvažiavome į Švėkšną, čia nebuvo kelių: nebuvo galima nei pravažiuoti, nei praeiti. Ilgai neturėjome gero buto, spaudėmės dviejuose mažuose drėgnuose kambarėliuose, kol kartą pas mus neužsuko sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas M. Zaikauskas. Tada ir gavome šį butą. Dabar gyvename dviese. Užauginome dvi dukras: viena mokytoja, kita - baigė pedagoginę mokyklą, dar mokosi kineziterapijos. Turime 4 anūkus, du iš jų studentai.
Atsisveikindamas Jonas Pavinkšnis mums įteikė po leidinuką apie Švėkšną, išleistą ligoninės 40-mečio proga. Paklaustas, jei reikėtų viską pradėti iš naujo, ar pasirinktų psichiatriją, jis atsako, kad taip. Ilgų metų ir geros sveikatos jums, Daktare.“
