Silokarcema.lt nuotr. Gerda BELOKOPYTOVA
Dabar toks laikas, kai tik nedaugelis jaunų žmonių ryžtasi gyventi kaime. Vedini ambicijų ir noro praturtėti daugelis išvyksta į užsienį. Kiti – bando susikurti gyvenimą mieste. Ten juk daugiau perspektyvų. Ir tik maža dalelė atsiranda tokių žmonių, kurie iš miesto atvažiuoja gyventi į kaimą. Vienas tokių – 31-erių, dabar jau galima sakyti švėkšniškis, Matas Anilionis, kuris palikęs uostamiestį jau trejus metus gyvena Švėkšnoje ir... miesto visai nepasiilgo.
Dabar toks laikas, kai tik nedaugelis jaunų žmonių ryžtasi gyventi kaime. Vedini ambicijų ir noro praturtėti daugelis išvyksta į užsienį. Kiti – bando susikurti gyvenimą mieste. Ten juk daugiau perspektyvų. Ir tik maža dalelė atsiranda tokių žmonių, kurie iš miesto atvažiuoja gyventi į kaimą. Vienas tokių – 31-erių, dabar jau galima sakyti švėkšniškis, Matas Anilionis, kuris palikęs uostamiestį jau trejus metus gyvena Švėkšnoje ir... miesto visai nepasiilgo.
Kas daugelį metų slypėjo namo sienose?
Namą Švėkšnoje Mato tėvai nusipirko kiek daugiau nei prieš 15 metų. Jame ir apsigyveno. Matas užaugo Klaipėdoje. Baigė ten vidurinę mokyklą, taip pat ir muzikos mokyklą. Prieš trejus metus jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vaikinas sugalvojo pabėgti nuo miesto šurmulio, apsigyventi tėvų name Švėkšnoje. Kadangi namas buvo labai senas, žūtbūt reikėjo jį renovuoti. O pradėjus ardyti senas sienas ir lubas atsivėrė paslėpti, daugelį metų tūnoję tamsoje, daiktai. Pradėjo kristi įvairios knygos, laikraščiai, žurnalai, sąsiuviniai ir pan. Iš kur jie? Kodėl jie buvo paslėpti sienose? Iki šiol atsakymai į šiuos klausimus yra paslaptimi Matui. Beje, dalis daiktų buvo paslėpta ir daržinėje. Iš viso rasti 47 vienetai įvairių leidinių.
Rastus daiktus Matas atidavė Šilutės muziejui, dalį radinių pasiliko Šilutės muziejaus Švėkšnos filialas. Daugiausia tai buvo žurnalai bei knygos apie žemės ūkį, taip pat įvairūs kvitai.
Paskutinis Mato radinys namo sienoje – sena odiniu viršeliu aptraukta maldaknygė. Tai bene seniausias radinys. Tiksli jos išleidimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad ji – 1863-ųjų leidimo.
Ūkininkavimas – ir darbas, ir pomėgis
Dabar Matas ūkininkauja. Augina vištas, prūdelyje yra įveisęs karpių. Taip pat yra pasodinęs ąžuolyną. Įdomūs ir dar vieni Mato augintiniai – sliekai. ,,Jie man gamina trąšas, biohumusą. Man nebereikia pirkti jų“, - pasakojo Matas. Beveik viską, ką galima užsiauginti, vaikinas augina pats. Tai jam ir darbas, ir pomėgis.
Laisvalaikiu virsta dailininku
Didžiuliame name Matas kol kas karaliauja vienas. Jam patinka tyla, ramybė. Nors vasarą yra apsuptas daugybės veiklos, juk reikia prižiūrėti ūkį, tvarkyti aplinką, namus, žiemą viskas nurimsta. Darbų ne tiek jau ir daug. Norėdamas pabėgti nuo nuobodulio Matas pradėjo tapyti ant drobės. Niekur šio amato nesimokęs vaikinas piešia išties nuostabius paveikslus. Mato mama dailininkė, galbūt šis talentas paveldėtas iš jos. Pirmuosius savo piešinius pradėjo tapyti vos prieš metus. Labiausiai patinka tapyti gamtos peizažus. ,,Tapau tuomet, kai noriu atsipalaiduoti nuo darbų. Kartais per dieną tik kelioms minutėms prieinu ir palieku kitai dienai“, - sakė Matas.
Ant senovinio vaikino pianino sau vietą atrado ne tik įvairiaspalviai paties tapyti paveikslai, bet ir dirbiniai iš kriauklių. Įvairių formų, dydžių. Čia galima pamatyti ir zuikučių, ir varliukų, ir kt. ,,Juos dovanoju įvairių švenčių progomis draugams“, - sakė Matas.
Pats vaikinas kiek nedrąsiai pasakoja apie savo užsiėmimus. ,,Anksčiau tuo neužsiimdavau, tik visai neseniai pradėjau. Visų technikų išmokau pats. Juk daug ko galima išmokti internete. Pavyzdžiui, tapant paveikslus vis tobulinu, tobulinu, kol galiausiai vaizdas man patinka“, - sakė jis.
Į miestą grįžti nebenori
Paklausus Mato, ar kada nors planuoja sugrįžti į miestą, jis negalvojęs atsakė, kad ten negrįš. ,,Man ten net nebūtų, ką veikti, - tikino vaikinas. – Čia galima išeiti pasivaikščioti kieme, pakvėpuoti grynu oru. Atsipalaiduoju, kai aplink nėra to beribio žmonių šurmulio“. Gamtos harmonija padeda Matui pajusti vidinę harmoniją. Galbūt todėl Švėkšna jam – pats jaukiausias kampelis.
Namą Švėkšnoje Mato tėvai nusipirko kiek daugiau nei prieš 15 metų. Jame ir apsigyveno. Matas užaugo Klaipėdoje. Baigė ten vidurinę mokyklą, taip pat ir muzikos mokyklą. Prieš trejus metus jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vaikinas sugalvojo pabėgti nuo miesto šurmulio, apsigyventi tėvų name Švėkšnoje. Kadangi namas buvo labai senas, žūtbūt reikėjo jį renovuoti. O pradėjus ardyti senas sienas ir lubas atsivėrė paslėpti, daugelį metų tūnoję tamsoje, daiktai. Pradėjo kristi įvairios knygos, laikraščiai, žurnalai, sąsiuviniai ir pan. Iš kur jie? Kodėl jie buvo paslėpti sienose? Iki šiol atsakymai į šiuos klausimus yra paslaptimi Matui. Beje, dalis daiktų buvo paslėpta ir daržinėje. Iš viso rasti 47 vienetai įvairių leidinių.
Rastus daiktus Matas atidavė Šilutės muziejui, dalį radinių pasiliko Šilutės muziejaus Švėkšnos filialas. Daugiausia tai buvo žurnalai bei knygos apie žemės ūkį, taip pat įvairūs kvitai.
Paskutinis Mato radinys namo sienoje – sena odiniu viršeliu aptraukta maldaknygė. Tai bene seniausias radinys. Tiksli jos išleidimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad ji – 1863-ųjų leidimo.
Ūkininkavimas – ir darbas, ir pomėgis
Dabar Matas ūkininkauja. Augina vištas, prūdelyje yra įveisęs karpių. Taip pat yra pasodinęs ąžuolyną. Įdomūs ir dar vieni Mato augintiniai – sliekai. ,,Jie man gamina trąšas, biohumusą. Man nebereikia pirkti jų“, - pasakojo Matas. Beveik viską, ką galima užsiauginti, vaikinas augina pats. Tai jam ir darbas, ir pomėgis.
Laisvalaikiu virsta dailininku
Didžiuliame name Matas kol kas karaliauja vienas. Jam patinka tyla, ramybė. Nors vasarą yra apsuptas daugybės veiklos, juk reikia prižiūrėti ūkį, tvarkyti aplinką, namus, žiemą viskas nurimsta. Darbų ne tiek jau ir daug. Norėdamas pabėgti nuo nuobodulio Matas pradėjo tapyti ant drobės. Niekur šio amato nesimokęs vaikinas piešia išties nuostabius paveikslus. Mato mama dailininkė, galbūt šis talentas paveldėtas iš jos. Pirmuosius savo piešinius pradėjo tapyti vos prieš metus. Labiausiai patinka tapyti gamtos peizažus. ,,Tapau tuomet, kai noriu atsipalaiduoti nuo darbų. Kartais per dieną tik kelioms minutėms prieinu ir palieku kitai dienai“, - sakė Matas.
Ant senovinio vaikino pianino sau vietą atrado ne tik įvairiaspalviai paties tapyti paveikslai, bet ir dirbiniai iš kriauklių. Įvairių formų, dydžių. Čia galima pamatyti ir zuikučių, ir varliukų, ir kt. ,,Juos dovanoju įvairių švenčių progomis draugams“, - sakė Matas.
Pats vaikinas kiek nedrąsiai pasakoja apie savo užsiėmimus. ,,Anksčiau tuo neužsiimdavau, tik visai neseniai pradėjau. Visų technikų išmokau pats. Juk daug ko galima išmokti internete. Pavyzdžiui, tapant paveikslus vis tobulinu, tobulinu, kol galiausiai vaizdas man patinka“, - sakė jis.
Į miestą grįžti nebenori
Paklausus Mato, ar kada nors planuoja sugrįžti į miestą, jis negalvojęs atsakė, kad ten negrįš. ,,Man ten net nebūtų, ką veikti, - tikino vaikinas. – Čia galima išeiti pasivaikščioti kieme, pakvėpuoti grynu oru. Atsipalaiduoju, kai aplink nėra to beribio žmonių šurmulio“. Gamtos harmonija padeda Matui pajusti vidinę harmoniją. Galbūt todėl Švėkšna jam – pats jaukiausias kampelis.
