Maršruto „Medvėgalis“: istorinė, kultūrinė, pažintinė apžvalga

9/18/2013

V. Astrauskienės nuotr.

Violetas Astrauskienė
Kasmet, E. Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus nariai, vadovaujami skyriaus pirmininkės O. Norkutės, organizuoja istorinę-pažintinę kelionę. Šį kartą pasirinktas maršrutas į Medvėgalį, stabtelint Gulbės kaime bei aplankant du intelektualus sutuoktinius – Snieguolę ir Domą Akstinus, Snieguolės tėviškės sodyboje Karūziškėje (Šilalės r.).

Šiemet minime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Su herojiškąja tautos praeitimi sietinus įvykius draugijos nariai nutarė prisiminti aplankant bent vieną kautynių vietą.

Atrodytų, kad Gulbės kaimas, Medvėgalis ir viešnagė Akstinų sodyboje Karūziškės kaime, tarpusavyje neturi nieko bendro, bet…

1863 metų sukilimas – vienas iš tų, kuriame žemaičiai itin aktyviai dalyvavo. Apie šį sukilimą žemaičių krašte dar vis mažai rašyta, gal dėl to, kad daug to laiko istorinių šaltinių prarasta, tačiau šis bei tas dar išliko. „Tėvų ir protėvių žemė“ (II knyga, 2009, Vilnius) istorikas, muziejininkas, kraštotyrininkas J. Mickevičius pasakoja apie grafienės Pliaterienės dviejų sūnų žūties aplinkybes. 1863 m. Šimkevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys užėmęs Laukuvą (Tauragės apskr.), apsistojo ties Gulbės kaimu. Caro kariuomenei užpuolus dar tebemiegančius sukilėlius, beveik visi krito mūšio vietoje ir tik maža dalis pabėgo. Tarp kritusiųjų buvo ir du jauni grafai Pliateriai. Laukuvos kaimo gyventojams besirengiant žuvusiuosius laidoti, karieta atvažiavusi grafienė Pliaterienė. Pamačiusi savo žuvusius sūnus, pravirkusi. Grafų palaikai tuomet buvo palaidoti kartu su kitų žuvusiųjų kūnais Gulbės kaimo kapeliuose. Kol grafienė Pliaterienė gyveno Lietuvoje, kasmet atvažiuodavo į Laukuvą užpirkti šv. Mišių, o Onos Tallat-Kelpšienės, prašiusi sukalbėti „Amžiną atilsį“, kai važiuos pro kapelius. Šią istoriją 1939 m. papasakojo Ona Tallat-Kelpšienė, būdama 70 metų amžiaus, gyvenusi Laukuvos valsčiaus Padievyčio vienkiemyje. Pasirodo, kad O. Tallat-Kelpšienė – ponios Snieguolės senelė ir ši istorija dar vaikystėje jai buvo girdėta.

Šiek tiek paklaidžioję po Gulbės kaimą, beje, šis kaimas – žymaus lietuvių religijotyrininko ir baltų mitologijos rinkėjo Norberto Vėliaus gimtinė, suradę senkapį, patraukėme Medvėgalio piliakalnio link.

Medvėgalio įkalnėje – buvusių dvarininkų kapinaitės, kuriose amžino pogulio atgulę Bytautų, Tallat-Kelpšų palikuoniai ir Snieguolės Jurskytės-Akstinienės tėvai – Alfonsas Jurskis – Lietuvos radijo kūrėjas ir inžinierius su žmona Ona Tallat-Kelpšaite – Jurskiene. Tai Žemaitijos bajorų giminės, kraujo ryšiais susijusios su Vytauto Didžiojo, čia Medvėgalio – Laukuvos apylinkėse, įkurdintais totoriais. Dar XIX a. viduryje šias kapinaites Medvėgalyje šventino pats vyskupas Motiejus Valančius, kurio dukterėčia taip pat ištekėjo į Kelpšų giminę.

Apžiūrėję Medvėgalio archeologinį kompleksą, kurį sudaro Alkos, Ąžuolų, Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Sumonų kalvos su kūlgrinda, užkopėme į iškiliausią Žemaitijos kalną – Medvėgalį, paganę akis į atsivėrusius nuo piliakalnio vaizdus, leidomės žemyn, sėdome į automobilį ir riedėjome į piliakalnio papėdėje įsikūrusį Karūziškės kaimą. Čia mūsų laukė Snieguolė Jurskytė-Akstinienė ir Domas Akstinas, prieš dešimtmetį iš JAV grįžę į Lietuvą ir prikėlę Snieguolės tėviškę – Karūziškės dvarelį. Karūžiškė yra labai vaizdingoje, kalvotoje Žemaitijos vietoje šalia Medvėgalio kalno – Karūžiškės dvaro laukuose.

Įvažiavus į Snieguolės tėviškės sodybą, pajunti kažką ypatingo, žodžiais nenusakomo, tiesiog suvoki gamtos ir žmogaus dvasinį ryšį su savo šaknimis, savotišką pagarbą ne tik praeičiai, bet ir jos tęstinumą. Mes, atvažiavusieji į Karūžiškę, negalėjome atsigėrėti jaukia sodybos aplinka, žalia veja, augmenija, vandens telkiniais, skoningai atrestauruotais pastatais, iš buvusio namo pamatų surinktų akmenų aukuru, o jo viršuje – plevėsuojančia trispalve, šimtamečiu ąžuolu su gandralizdžiu. Čia prabėgo Snieguolės Jurskytės vaikystė, jos mamos, močiutės, promočiutės gyvenimai. Čia ji po penkiasdešimt metų, pragyventų JAV, sugrįžo vėl.

Sovietmečiu Karūžiškės dvaras buvo labai apleistas, nuniokotas. Kolūkis viename iš dviejų svirnų laikė trąšas, nuo jų labai nukentėjo sienos. Kai dvaras buvo grąžintas Snieguolei ir Domui Akstinams, reikėjo iš sodybos išvežti kalnus šiukšlių, daugybę tuščių butelių. Reikėjo jėgų, noro, žinoma, ir pinigų, kad ši apleista sodyba vėl virstų nuostabiu kampeliu.

Išsaugotais senų akmenų laipteliais užkopiame į buvusį svirną, kuriame Akstinai įkūrė muziejų.

Neeilinis kultūros vertybių puoselėtojas, intelektualas Domas Akstinas, pats būdamas aktyvus rezistencinės literatūros ir poezijos leidėjas, rinko ir išsaugojo partizanų atsišaukimus, tremtyje ir lageriuose sukurtus atvirukus, fotoalbumus, monografijas, religinio bei filosofinio turinio knygas, – visa, kas neatitiko tuometinės ideologijos, kviesdamas mus apžiūrėti jo paruoštą itin unikalią parodą – „Atgimę paminklai pasakoja – pogrindžio leidiniai: 1863 m. sukilimas“ – sovietmečiu Lietuvoje, pogrindyje, leistas, spausdintas, perrašytas ir iš rankų į rankas platintus leidinius.

Kuklusis kultūrologas mums išsamiai ir įdomiai pasakojo apie Europoje, laisvame pasaulyje ir Lietuvos pogrindyje spausdintus leidinius, žadinusius laisvą mintį Lietuvoje. Parodė unikalius pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvio kunigo Kastyčio Matulionio iniciatyva pogrindžio sąlygomis fotografuotinu būdu daugintus ir platintus kun. Tamkevičiui skirtus atvirukus su tekstais, „kišeninę“ spaustuvę.

Po puikios pilietiškumo pamokos, taip norisi apibūdinti ką pamatėme ir išgirdome, apžiūrime ir kitas, kruopščiai, turiningai paruoštas svirne eksponuojamas parodas: apie Onos ir Alfonso Jurskių bei jų artimųjų indėlį į Lietuvos kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą, garsios Tallat-Kelpšų giminės atstovų nuotraukas, Karūžiškių dvarelio atkūrimo vaizdus, Snieguolės ir lietuvių moterų išeivių veiklą Amerikoje.

Apsikeitus knygomis ir suvenyrais, užsimezga pokalbis apie lietuvybę, tikėjimą ir tautiečius vis dar gausiai vykstančius iš savo tėvynės, kuriems skanesnis duonos kąsnis svarbiau už meilę gimtinei. Snieguolė šypsosi ir prisimena, kaip ji parvykusi į Lietuvą nuėjo užsiregistruoti paso, o valdininkė nepakeldama galvos nuo kažkokio žurnalo, liepia užpildyti blankus ir rodo pirštu: „Ten!“ Kur ten? Ten nieko nėra! Kur tie blankai? „Ten!“ – valdininkė nežiūrėdama vėl rodo pirštu. Kur ten? Snieguolė nebeištveria ir čiumpa valdininkę už piršto. Niekada su ja joks valdininkas taip nebendravo. Tik čia, Lietuvoj, jos Tėvynėj.

– Valdininkas reprezentuoja valstybę, – sako Snieguolė. – Kaip valstybė žiūri į žmones, taip valdininkai elgiasi su žmonėmis.

– Ar gali būti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė tiek tesirūpintų savo piliečiais? – retoriškai užbaigia ji ir kviečia kartu atsigerti arbatos.

Pabuvojus čia, jaukioje Snieguolės ir Domo Akstinų sodyboje, pabendravus su jais – gebančiais visą savo sukauptą dvasinį ir intelektualinį turtą, jėgas ir patirtį atiduoti Tėvynei, randi atsakymus į daugelį klausimų, susijusių su Lietuvos istorine praeitimi, literatūros ir meno palikimu.

Nekyla abejonės, kad iš šių – aukštos dvasinės kultūros žmonių sklindanti šviesa, kviečia atsigręžti į prosenelių, senelių, tėvų tradicijas, į gimtinės grožio pajautimą ir suvokti, kad kiekvienas esame – ne tik dalis gamtos, bet ir dalis istorijos, dalis tautos.