S. Sodonio nuotr.
Iki 50 metų rinkdavosi kas penkerius metus, o po to - kasmet. Taip daro Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos 28 laidos buvę abiturientai. Tiesa, tuomet jokios Saulės ir juo labiau gimnazijos pavadinime 1958 metais nebuvo – tiesiog ji vadinosi Švėkšnos vidurinė mokykla.
Tuoj po pamaldų Švėkšnos centre šeštadienio vidurdienį buvo galima sutikti daug balta šarma plaukuose padabintų dailiai ir solidžiai atrodančių žmonių. Vieni vaikščiojo po šventei besiruošiantį parką, kiti apžiūrinėjo miestelį. Vienas toks būrelis žilagalvių paprašė pagalbos – nufotografuoti juos šiuolaikiniu mobiliuoju telefonu. Pasirodo, kad taip galima padaryti – žinojo iš jų ne vienas, o kaip juo fotografuoti – neišmanė niekas.
Tuoj po pamaldų Švėkšnos centre šeštadienio vidurdienį buvo galima sutikti daug balta šarma plaukuose padabintų dailiai ir solidžiai atrodančių žmonių. Vieni vaikščiojo po šventei besiruošiantį parką, kiti apžiūrinėjo miestelį. Vienas toks būrelis žilagalvių paprašė pagalbos – nufotografuoti juos šiuolaikiniu mobiliuoju telefonu. Pasirodo, kad taip galima padaryti – žinojo iš jų ne vienas, o kaip juo fotografuoti – neišmanė niekas.
„Suteikus pagalbą“ – juos bažnyčios fone nufotografavus - užsimezgė pokalbis. Pasirodo, į klasės susitikimą po 57 mokyklos baigimo metų susirinko Švėkšnos vidurinės mokyklos 28 laidos abiturientai. Dalyvavę mišiose, kurias aukojo vienas iš klasės bendramokslių – Petras Pranas Merliūnas, jie išėjo pasivaikščioti šalia buvusios savo mokyklos, dabar vadinamojo senojo „Saulės“ gimnazijos pastato.
Jie su malonumu pasidalino savo įspūdžiais, kurie šiandien atrodo juoką keliantys, bet tuomet taip jokiu būdu neatrodė. Jie daug kalbėjo apie tuometinį fizikos mokytoją Vaitkų, kuris garsėjo savo griežtumu ir reiklumu. Pamoką jis pradėdavo nuo apklausos, dažniausiai kažkokios vidinės nuojautos vedamas, pakviesdamas prasčiausiai tą dieną pasiruošusį mokinį. O tuo metu, kol dienyne ieškojo, ką čia pakvietus, klasėje būdavusi mirtina tyla. Kaip sakė viena žilagalvė, jo nebijodavo, bet gerbdavo už griežtumą ir reiklumą. Kita pašnekovė prisiminė, kad jai stojant Kaune į medicinos institutą, būtina buvo laikyti fizikos egzaminą. O uždavinys, kurį ji gavo spręsti, buvo su klaida užduotyje. Apie tai ji pasakė egzaminuojančiam dėstytojui. Sužinoję, kad ji iš Švėkšnos ir jos mokytojas buvo Vaitkus, ji buvo atleista nuo tolimesnio egzamino, nes visa Lietuva žinojo, kad šis mokytojas savo mokinius parengia labai gerai.
Kita prisiminė, kad antrą valandą nakties visa klasė ėjo į mokyklą su mokytoju Vaitkumi žiūrėti pirmojo sovietinio kosminio palydovo. Ir patikino, kad iš ties jį matė, nes mokytojas žinojo jų skridimo grafiką.
Kiti prisiminė anglų kalbos mokytoją Lukošių. Jis pirmasis Švėkšnoje įsigijo lengvąjį automobilį „Pobeda“ ir mokiniams iš toli parodė, kur yra akumuliatorius, karbiuratorius bei kitos jo variklio dalys. Tuo metu tai būta labai didelės naujovės. Kiti prisiminė, kad mokykla net anksčiau nei ūkis įsigijo pirmąjį traktorių geležiniais ratais. Mokiniai buvo mokomi juo važiuoti. Visą tai pasakodami jie vienas per kitą tikslino to meto detales (pavyzdžiui, koks buvo tas traktorius) bei juokėsi iš tuometinių įvykių.
Jie taip pat prisiminė savo auklėtoją lietuvių kalbos mokytoją Teklę Matulytę. Po smagaus ir labai nuoširdaus pokalbio, jie visi patraukė į vietos kapines, kur rengėsi lankyti savo Anapilin išėjusių klasės draugų. Jų 1958 metais baigė 29, iš kurių buvo 13 vaikinų ir 16 merginų.
Jie su malonumu pasidalino savo įspūdžiais, kurie šiandien atrodo juoką keliantys, bet tuomet taip jokiu būdu neatrodė. Jie daug kalbėjo apie tuometinį fizikos mokytoją Vaitkų, kuris garsėjo savo griežtumu ir reiklumu. Pamoką jis pradėdavo nuo apklausos, dažniausiai kažkokios vidinės nuojautos vedamas, pakviesdamas prasčiausiai tą dieną pasiruošusį mokinį. O tuo metu, kol dienyne ieškojo, ką čia pakvietus, klasėje būdavusi mirtina tyla. Kaip sakė viena žilagalvė, jo nebijodavo, bet gerbdavo už griežtumą ir reiklumą. Kita pašnekovė prisiminė, kad jai stojant Kaune į medicinos institutą, būtina buvo laikyti fizikos egzaminą. O uždavinys, kurį ji gavo spręsti, buvo su klaida užduotyje. Apie tai ji pasakė egzaminuojančiam dėstytojui. Sužinoję, kad ji iš Švėkšnos ir jos mokytojas buvo Vaitkus, ji buvo atleista nuo tolimesnio egzamino, nes visa Lietuva žinojo, kad šis mokytojas savo mokinius parengia labai gerai.
Kita prisiminė, kad antrą valandą nakties visa klasė ėjo į mokyklą su mokytoju Vaitkumi žiūrėti pirmojo sovietinio kosminio palydovo. Ir patikino, kad iš ties jį matė, nes mokytojas žinojo jų skridimo grafiką.
Kiti prisiminė anglų kalbos mokytoją Lukošių. Jis pirmasis Švėkšnoje įsigijo lengvąjį automobilį „Pobeda“ ir mokiniams iš toli parodė, kur yra akumuliatorius, karbiuratorius bei kitos jo variklio dalys. Tuo metu tai būta labai didelės naujovės. Kiti prisiminė, kad mokykla net anksčiau nei ūkis įsigijo pirmąjį traktorių geležiniais ratais. Mokiniai buvo mokomi juo važiuoti. Visą tai pasakodami jie vienas per kitą tikslino to meto detales (pavyzdžiui, koks buvo tas traktorius) bei juokėsi iš tuometinių įvykių.
Jie taip pat prisiminė savo auklėtoją lietuvių kalbos mokytoją Teklę Matulytę. Po smagaus ir labai nuoširdaus pokalbio, jie visi patraukė į vietos kapines, kur rengėsi lankyti savo Anapilin išėjusių klasės draugų. Jų 1958 metais baigė 29, iš kurių buvo 13 vaikinų ir 16 merginų.
