Obelis – vienas iš nuostabiausių ir labiausiai paplitusių fenomenų, įsiliejusių į mūsų sodus, istoriją ir tautosaką. Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo natūraliai įprasta, mes dar tiek daug ko apie šį medį nežinome. Nuo senų senovės obels auginimas prie namų turi ir simbolinę prasmę, o nuo neatmenamų laikų tiek mitologijoje, tiek religijos priešistorėje medžiai bendrai turėjo išskirtinę vietą žmogaus gyvenime.
Vėjuotą, šaltą ir niūrų lapkričio 29-osios vakarą į Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Švėkšnos filialą švėkšniškiai rinkosi pavakaroti prie arbatos puodelio su savo kūryba, dainomis ir fotografijos menu. Susitikimą pradėjo Gardamo moterų vokalinis ansamblis „Aušrinė“ (vad. Lina Balčiauskienė). Skambios melodijos, žinomi dainų tekstai ir šilti moterų balsai suteikė jaukumo ir žavesio vakarui.
Pasibaigus koncertinei programai sekė Violetos Astrauskienės fotografijų triptiko parodos „Obels sakmė – gyvenimas“, kuri Švėkšnos bibliotekoje bus eksponuojama visą gruodžio mėnesį, atidarymas.
Parodos autorė prabilo apie bene aktualiausią šių dienų realybę – barbariškai pjaunamus sveikus, didelius medžius miestuose, per naktis netylančius pjūklus miškuose. Ne paslaptis, kad ne tik jai, bet ir daugeliui tai kelia siaubą. Visuomeniški piliečiai jungiasi į grupes, rengia akcijas ir visais įmanomais būdais stengiasi šiuos barbariškus veiksmus sustabdyti.
„Ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys, kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis.“ – Tai yra Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kurie tobulai prabyla į pačią širdį apie žmogaus ir medžio santykį.
Neatsitiktinai ir fotografijų paroda skiriama medžiui – obeliai, simboliniam, intymiam žmogaus ir obels ryšiui, kuris aiškinamas tik glaudžia mūsų protėvių ir šio medžio istorija.
Lietuviai žemės sodui tikrai negailėdavo, naujoje vietoje pirmiau sodindavo medelius, o paskui statydavo trobesius. Obelis nuo senų senovės buvo prie namų auginamas vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš tolimų laikų. Pirmasis apie tai rašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Obuolys laikomas meilės, vaisingumo simboliu. Lietuvių tautosakoje obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – neišsigelbėsi. Tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti yra didelis nusikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia obelį ar sodą kirsti, tegu kas svetimas tai padaro, nes kitaip nelaimę šeimai galima prišaukti.
Parodos autorė atsakė į susirinkusiųjų klausimus, komentavo parodoje eksponuojamas fotografijas, patikinusi, kad obelis jai yra artimas sielai medis. Tai yra mistinis medis, ypatingas savo grožiu visais metų laikais, o buvimu primenantis žmogaus gyvenimą.
Vakaras baigėsi skaitoma poezija. Zita skaitė sukurtą ilgiausią odę apie Kiaulės metus ir intrigų nestokojančią Lietuvos seimūnų kasdienybę. Jautriomis eilėmis apie gyvenimą, išgyventus jausmus prabilo Vanda. Rūta skaitė ištraukas iš jau kelis dešimtmečius rašomo dienoraščio. Ramutė savo posmus skyrė Švėkšnos kaimams – Alseikoms, Pavilnučiui, Drebuliams. Jauniausias vakaro skaitovas, Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos gimnazistas Tomas, visus užbūrė ne tik lyriniais ketureiliais, bet ir sodriu balsu. Emilija prisipažino, kad ji eilėraščių nerašo, bet labai mėgsta juos skaityti. Ji pakvietė visus paklausyti poetų sukurtų eilėraščių apie obelis ir rudenį. Skaitymus užbaigė parodos autorė, paskaičiusi naujausią savo kūrinį apie rudens nuotaikas.
Švėkšniškių sambūrio pirmininkė Ingrita Riterienė parodos autorei Violetai Astrauskienei, skaitovams ir parodą surengusioms Švėkšnos bibliotekos bibliotekininkėms padovanojo rankų gamybos šiaudinius angelėlius, linkėdama advento laikotarpiu susikaupimo, rimties ir kūrybos.
Pasibaigus koncertinei programai sekė Violetos Astrauskienės fotografijų triptiko parodos „Obels sakmė – gyvenimas“, kuri Švėkšnos bibliotekoje bus eksponuojama visą gruodžio mėnesį, atidarymas.
Parodos autorė prabilo apie bene aktualiausią šių dienų realybę – barbariškai pjaunamus sveikus, didelius medžius miestuose, per naktis netylančius pjūklus miškuose. Ne paslaptis, kad ne tik jai, bet ir daugeliui tai kelia siaubą. Visuomeniški piliečiai jungiasi į grupes, rengia akcijas ir visais įmanomais būdais stengiasi šiuos barbariškus veiksmus sustabdyti.
„Ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys, kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis.“ – Tai yra Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kurie tobulai prabyla į pačią širdį apie žmogaus ir medžio santykį.
Neatsitiktinai ir fotografijų paroda skiriama medžiui – obeliai, simboliniam, intymiam žmogaus ir obels ryšiui, kuris aiškinamas tik glaudžia mūsų protėvių ir šio medžio istorija.
Lietuviai žemės sodui tikrai negailėdavo, naujoje vietoje pirmiau sodindavo medelius, o paskui statydavo trobesius. Obelis nuo senų senovės buvo prie namų auginamas vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš tolimų laikų. Pirmasis apie tai rašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Obuolys laikomas meilės, vaisingumo simboliu. Lietuvių tautosakoje obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – neišsigelbėsi. Tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti yra didelis nusikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia obelį ar sodą kirsti, tegu kas svetimas tai padaro, nes kitaip nelaimę šeimai galima prišaukti.
Parodos autorė atsakė į susirinkusiųjų klausimus, komentavo parodoje eksponuojamas fotografijas, patikinusi, kad obelis jai yra artimas sielai medis. Tai yra mistinis medis, ypatingas savo grožiu visais metų laikais, o buvimu primenantis žmogaus gyvenimą.
Vakaras baigėsi skaitoma poezija. Zita skaitė sukurtą ilgiausią odę apie Kiaulės metus ir intrigų nestokojančią Lietuvos seimūnų kasdienybę. Jautriomis eilėmis apie gyvenimą, išgyventus jausmus prabilo Vanda. Rūta skaitė ištraukas iš jau kelis dešimtmečius rašomo dienoraščio. Ramutė savo posmus skyrė Švėkšnos kaimams – Alseikoms, Pavilnučiui, Drebuliams. Jauniausias vakaro skaitovas, Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos gimnazistas Tomas, visus užbūrė ne tik lyriniais ketureiliais, bet ir sodriu balsu. Emilija prisipažino, kad ji eilėraščių nerašo, bet labai mėgsta juos skaityti. Ji pakvietė visus paklausyti poetų sukurtų eilėraščių apie obelis ir rudenį. Skaitymus užbaigė parodos autorė, paskaičiusi naujausią savo kūrinį apie rudens nuotaikas.
Švėkšniškių sambūrio pirmininkė Ingrita Riterienė parodos autorei Violetai Astrauskienei, skaitovams ir parodą surengusioms Švėkšnos bibliotekos bibliotekininkėms padovanojo rankų gamybos šiaudinius angelėlius, linkėdama advento laikotarpiu susikaupimo, rimties ir kūrybos.
Violeta Astrauskienė, Silutevb.lt
