S. Sodonio nuotr.
Žmogus, norėdamas atskleisti egzistencijos esmę ir reikšmę, naudoja ne tik verbalinę kalbą, bet ir simbolius. Simboliai – sutartiniai ženklai, turintys gilią anapusinę prasmę, atspindintys arba vaizduojantys daugiau, nei jie patys yra. Simboliuose atsiskleidžia giluminė būties tiesa, todėl jie yra neatsiejami nuo visų religijų ritualų. Vienus jų lengvai suprantame, nes pats simbolio aiškinimas tęsiamas amžių tėkmėje, jų prasmė atpažįstama per žmogišką, buitišką ir būtišką patirtį. Tačiau yra simboliai, kurie akivaizdžiai nebekalba šių dienų žmogui, tad tenka juos naujai atskleisti, aiškinti. Nežinant konkretaus simbolio kilimo aplinkos, sudėtinga darosi interpretuoti regimą simbolišką vaizdinį, suprasti jo prasmę. Domėjimasis simboliais gali padėti įžvelgti tai, kas yra už daiktų, susieti vieną su kitu nuostabiai daugialypio ir daugiasluoksnio pasaulio regimąsias ir žodines apraiškas
|
|
Pelikanas, kaip Jėzaus Kristaus aukos simbolis, iš legendų į krikščionybės meną atėjo pirmaisiais jos amžiais. Nors šis paukštis Lietuvoje negyvena, jį galima atrasti ir mūsų krašto bažnyčių puošyboje. Tad pelikanė su trimis pelikaniukais aptinkama Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčioje ne šiaip kaip graži interjero detalė, bet kaip pagrindinis Eucharistijos simbolis. Čia pelikaną regime Didžiajame altoriuje virš tabernakulio.
|
Tabernakulis – vieta, kurioje laikomas Švenčiausias Sakramentas, yra vienas iš švenčiausių bažnytinės erdvės elementų. Dažniausiai Lietuvos bažnyčiose virš tabernakulio regime avinėlį kaip Jėzaus Kristaus simbolį. Tačiau kaip avinėlis, kuris išreiškia pasiaukojančią meilę, pelikanas yra vienas iš seniausių Jėzaus simbolių. Taip pat keturis pelikano piešinius galime matyti Švėkšnos bažnyčios dešinės navos priekyje, viršuje. Visuose atvaizduose, esančiuose bažnyčioje, matome pelikanę, pradrėskusią savo krūtinę ir savo krauju maitinančią savo tris pelikaniukus. Deja, šiandienis žmogus, kuriam aptariamo simbolio kontekstas nežinomas, neįžvelgtų pelikano sąsajos su Jėzumi Kristumi.
Legendos apie pelikano pasiaukojimą
Pelikanas – irklakojinis paukštis. Plunksnos baltos arba rusvos spalvos. Galva maža, kaklas ilgas, snapas ilgas, plokščias, stiprus, posnapio abi pusės jungiasi smarkiai išsitempiančia plika oda. Gyvena tropinio ir vidutinio klimato juostų upių deltose, jūrų pakrantėse. Minta beveik vien žuvimi. Graikai, matydami labai didelį paukščio snapą, jį vadino pelekós, nuo žodžio pelecus, kas lietuvių kalboje reikštų kirvis, taip pat vadino onocrotalus, nes jis buvo krotós, t.y. keistas, nes jo šauksmas poravimosi metu panašus į asilo bliovimą. Susiporavęs nuošaliuose ir apleistuose nendrynuose, salose, rečiau medžiuose suka lizdus ir peri vaikus. Į šias nuošalias vietas jis neša pelikaniukams maistą „kišenėse“ prie gerklės. Dėl to, kad tupėdamas lizde pelikanas palenkia snapą prie krūtinės ir maitina pakaklės maiše atsinešta žuvimi mažylius, imta manyti, jog tėvai persiplėšia krūtinę ir maitina jauniklius savo krauju. Tad legendos gimė žvelgiant į tai, kaip suaugę paukščiai maitina savo jauniklius.
Maždaug II a. nežinomas graikų autorius, gyvenęs Egipto Aleksandrijoje, parašė Physiologus – veikalą apie įvairius gyvūnus, tame tarpe ir apie pelikaną. Veikale nebuvo biologinės paradigmos, kuri leistųsi į tokias diskusijas kaip antai: ar kiekvienai ląstelei reikalingas branduolys, ar gyvūnas yra lytiniu būdu besidauginantis ir pan. Paties Physiologus tikslas nebuvo, kaip rašoma įžangoje, vien tik fiziškai aprašyti gyvūnus, bet tai buvo būdas per gamtos prigimtį „pristatyti žemiškąją mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ekonomiją“. Tačiau Physiologus tapo tarsi mokomuoju vadovėliu, kuris net tūkstantmetį išliko populiariu tarp krikščionių.
VII a. knyga buvo išversta į lotynų ir dar kelias populiarias to meto kalbas, dėl to plačiai paplito tarp krikščionių. Ilgą laiką veikalas darė įtaką visai europietiškai simbolikai; iš jo kilo bestiariumo, knygos apie gyvūnus, žanras. Įvyko ir dar vienas įdomus dalykas – originalusis kūrinys buvo didaktinis ir jame gyvūnai pasitelkiami kaip simboliai, siekiant paaiškinti, kodėl dalykai vyksta taip, kaip vyksta, o viduramžiais, esant stipriam tikėjimui, kad viskas sukurta prasmingai ir tikslingai, simbolinės prasmės ir tapo gyvūnų esme. Prigimtinių paukščio savybių pastebėjimas panaudojamas moraliniam pamokymui, pavyzdžiui, Aberdino bestiariume rašoma, kad atsiskyrėlio gyvenimas yra panašus į pelikano, nes jis negyvena, kad valgytų, bet valgo, kad gyventų.
Viduramžių bestiariumuose pateikiami moraliniai pasakojimai kaip pelikanai myli savo vaikus. Viename iš jų rašoma, kad augdami pelikaniukai, prašydami maisto, savo snapais kerta tėvams. Nors pelikanas labai myli savo jauniklius, jis kerta atgal ir taip nužudo juos. Po trijų dienų pelikanas snapu prasikerta savo šoną ar krūtinę ir leidžia savo kraujui tekėti ant mirusių vaikų. Pelikano išlietas kraujas atgaivina pelikaniukus. Viduramžių bestiariume pateikiamas pasakojimo apie pelikaną alegorinis aiškinimas. Pelikanas yra Jėzus Kristus, kurį drasko žmonių nuodėmės. Pelikaniukų kirtimas tėvams paralelę randa Izaijo pranašystėje apie Jėzų Kristų: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!“ (Iz 1, 2). Tačiau Jėzus Kristus, kaip ir pelikanas, savo krauju, tekančiu iš perdurto šono, atgimdo mus naujam malonės gyvenimui. Drauge su feniksu, kuris pats per ugnį prisikelia iš mirties, ir vienaragiu, kuris leidžiasi liečiamas ir pagaunamas tik nekaltos mergelės, pelikanas tampa vienu iš senųjų Jėzaus Kristaus simbolių. Pelikaniukų neprotingi kirčiai tėvams simbolizuoja žmogaus nuodėmes, kuriomis maištaujame prieš Dievą, ir tokiu būdu esame pasmerkti mirčiai, nes „nuodėmė veda į mirtį“ (Rom 6, 16). Tačiau Dievo gailestingumas neleidžia žūti. Jis mirdamas, atveria savo krūtinę, kad galėtų atgaivinti savuoju krauju amžinajam gyvenimui. Taip pelikano krūtinės prasikirtimas reprezentuoja Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus ir kraujo ištekėjimą iš Jo perdurto šono.
Kalbant apie šį paukštį, reikia prisiminti Šventojo Rašto psalmės žodžius: „Esu panašus į dykumos pelikaną, esu kaip apuokas tarp griuvėsių“ (Ps 102, 7). Ir nors pelikanas yra vandenų paukštis, tuo tarpu, Šventojo Rašto psalmė jo simboliu užsimena apie žmogų, kuris verkia dykumoje. Šią psalmės eilutę mėgino paaiškinti šv. Augustinas. Žinodamas, kad pelikanas gyvena Egipte, prie Nilo krantų, jo įvaizdį jis prilygina krikščionio paveikslui: krikščionys, gyvenę tarp pagonių, irgi jautėsi tarsi izoliuotoje dykumoje. Tiesa, šv. Augustinas nekalba apie jauniklių nužudymą, tik mini, kad alkanus jauniklius tėvai pamaitina perplėšdami savo krūtinę. Šis simbolis žadina apmąstymą, supratimą Kristaus meilės gilumo ir tokiu būdu ragina mus dėkoti Jam už šią meilę.
Legendos apie pelikano pasiaukojimą
Pelikanas – irklakojinis paukštis. Plunksnos baltos arba rusvos spalvos. Galva maža, kaklas ilgas, snapas ilgas, plokščias, stiprus, posnapio abi pusės jungiasi smarkiai išsitempiančia plika oda. Gyvena tropinio ir vidutinio klimato juostų upių deltose, jūrų pakrantėse. Minta beveik vien žuvimi. Graikai, matydami labai didelį paukščio snapą, jį vadino pelekós, nuo žodžio pelecus, kas lietuvių kalboje reikštų kirvis, taip pat vadino onocrotalus, nes jis buvo krotós, t.y. keistas, nes jo šauksmas poravimosi metu panašus į asilo bliovimą. Susiporavęs nuošaliuose ir apleistuose nendrynuose, salose, rečiau medžiuose suka lizdus ir peri vaikus. Į šias nuošalias vietas jis neša pelikaniukams maistą „kišenėse“ prie gerklės. Dėl to, kad tupėdamas lizde pelikanas palenkia snapą prie krūtinės ir maitina pakaklės maiše atsinešta žuvimi mažylius, imta manyti, jog tėvai persiplėšia krūtinę ir maitina jauniklius savo krauju. Tad legendos gimė žvelgiant į tai, kaip suaugę paukščiai maitina savo jauniklius.
Maždaug II a. nežinomas graikų autorius, gyvenęs Egipto Aleksandrijoje, parašė Physiologus – veikalą apie įvairius gyvūnus, tame tarpe ir apie pelikaną. Veikale nebuvo biologinės paradigmos, kuri leistųsi į tokias diskusijas kaip antai: ar kiekvienai ląstelei reikalingas branduolys, ar gyvūnas yra lytiniu būdu besidauginantis ir pan. Paties Physiologus tikslas nebuvo, kaip rašoma įžangoje, vien tik fiziškai aprašyti gyvūnus, bet tai buvo būdas per gamtos prigimtį „pristatyti žemiškąją mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ekonomiją“. Tačiau Physiologus tapo tarsi mokomuoju vadovėliu, kuris net tūkstantmetį išliko populiariu tarp krikščionių.
VII a. knyga buvo išversta į lotynų ir dar kelias populiarias to meto kalbas, dėl to plačiai paplito tarp krikščionių. Ilgą laiką veikalas darė įtaką visai europietiškai simbolikai; iš jo kilo bestiariumo, knygos apie gyvūnus, žanras. Įvyko ir dar vienas įdomus dalykas – originalusis kūrinys buvo didaktinis ir jame gyvūnai pasitelkiami kaip simboliai, siekiant paaiškinti, kodėl dalykai vyksta taip, kaip vyksta, o viduramžiais, esant stipriam tikėjimui, kad viskas sukurta prasmingai ir tikslingai, simbolinės prasmės ir tapo gyvūnų esme. Prigimtinių paukščio savybių pastebėjimas panaudojamas moraliniam pamokymui, pavyzdžiui, Aberdino bestiariume rašoma, kad atsiskyrėlio gyvenimas yra panašus į pelikano, nes jis negyvena, kad valgytų, bet valgo, kad gyventų.
Viduramžių bestiariumuose pateikiami moraliniai pasakojimai kaip pelikanai myli savo vaikus. Viename iš jų rašoma, kad augdami pelikaniukai, prašydami maisto, savo snapais kerta tėvams. Nors pelikanas labai myli savo jauniklius, jis kerta atgal ir taip nužudo juos. Po trijų dienų pelikanas snapu prasikerta savo šoną ar krūtinę ir leidžia savo kraujui tekėti ant mirusių vaikų. Pelikano išlietas kraujas atgaivina pelikaniukus. Viduramžių bestiariume pateikiamas pasakojimo apie pelikaną alegorinis aiškinimas. Pelikanas yra Jėzus Kristus, kurį drasko žmonių nuodėmės. Pelikaniukų kirtimas tėvams paralelę randa Izaijo pranašystėje apie Jėzų Kristų: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!“ (Iz 1, 2). Tačiau Jėzus Kristus, kaip ir pelikanas, savo krauju, tekančiu iš perdurto šono, atgimdo mus naujam malonės gyvenimui. Drauge su feniksu, kuris pats per ugnį prisikelia iš mirties, ir vienaragiu, kuris leidžiasi liečiamas ir pagaunamas tik nekaltos mergelės, pelikanas tampa vienu iš senųjų Jėzaus Kristaus simbolių. Pelikaniukų neprotingi kirčiai tėvams simbolizuoja žmogaus nuodėmes, kuriomis maištaujame prieš Dievą, ir tokiu būdu esame pasmerkti mirčiai, nes „nuodėmė veda į mirtį“ (Rom 6, 16). Tačiau Dievo gailestingumas neleidžia žūti. Jis mirdamas, atveria savo krūtinę, kad galėtų atgaivinti savuoju krauju amžinajam gyvenimui. Taip pelikano krūtinės prasikirtimas reprezentuoja Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus ir kraujo ištekėjimą iš Jo perdurto šono.
Kalbant apie šį paukštį, reikia prisiminti Šventojo Rašto psalmės žodžius: „Esu panašus į dykumos pelikaną, esu kaip apuokas tarp griuvėsių“ (Ps 102, 7). Ir nors pelikanas yra vandenų paukštis, tuo tarpu, Šventojo Rašto psalmė jo simboliu užsimena apie žmogų, kuris verkia dykumoje. Šią psalmės eilutę mėgino paaiškinti šv. Augustinas. Žinodamas, kad pelikanas gyvena Egipte, prie Nilo krantų, jo įvaizdį jis prilygina krikščionio paveikslui: krikščionys, gyvenę tarp pagonių, irgi jautėsi tarsi izoliuotoje dykumoje. Tiesa, šv. Augustinas nekalba apie jauniklių nužudymą, tik mini, kad alkanus jauniklius tėvai pamaitina perplėšdami savo krūtinę. Šis simbolis žadina apmąstymą, supratimą Kristaus meilės gilumo ir tokiu būdu ragina mus dėkoti Jam už šią meilę.
dr. Remigijus Oželis.
Keičiant legendos apie pelikaną teologines interpretacijas, Viduramžiais soteriologinė (išgelbėjimo) žinia tampa ir eucharistinė (maitinanti). Eucharistinę mito reikšmę nusako kitokia pasakojimo apie pelikaną versija. Vieną šalį ištiko badas, kuris alino žmones ir visus gyvius. Toje šalyje gyveno pelikanas, kuris ne dėl savęs sielojosi, bet dėl savo vaikų gyvybės. Jau savaitę bergždžiai ieškojęs maisto, nuvargęs, alkanas paukštis sunkiai nutūpė į lizdą, kuriame nekantriai laukė penketas pelikaniukų. Alkani jauniklių balsai draskė motinos širdį. Išvargęs paukštis sunkiai pakilo į dangų ir vėl lėkė ieškoti maisto, bet grįžo tuščiomis. Mažyliai triukšmingai sutiko savo motiną, žnaibė, daužė jos krūtinę. Vargšas pelikanas, trokšdamas pamaitinti savo vaikus, nejautė skausmo. Snapu perplėšė krūtinę, ir šiltas motinos kraujas pradėjo sruventi tiesiai į alkanų paukščiukų snapelius. Jauniklių gyvybė buvo išgelbėta. Kai pagaliau badas liovėsi, pelikano vaikai jau buvo stiprūs ir pasirengę naujam gyvenimui. Gerasis pelikanas mirė dovanodamas save vaikams. Pirmuosiuose mituose pelikanas turėjo galią atgaivinti iš mirties, bet čia pelikanas turi galią apsaugoti nuo mirties.
XX a. pastaroji legenda apie pelikaną pritaikoma donorystei, kur pelikanas pristatomas kaip pirmasis Žemės donoras. Baltas kraujuojančia krūtine paukštis, prie kurio palinkę alkani jaunikliai, tapo tarptautiniu donorystės simboliu. Legendos apie pelikaną, savo krauju maitinantį išalkusius vaikus, tapo gailestingumo, nesavanaudiškos meilės, atsidavimo ir gerumo simboliu.
Pelikanas krikščioniškoje vizualizacijoje
Nuo antikos laikų gamtos mokslų knygose buvo aiškinama, kad pelikanas yra ypatingas paukštis, nes atėjus badmečiui prasirėžia krūtinę ir pamaitina savo mažylius širdies krauju; taigi simbolikoje pelikanas ėmė reikšti Jėzų Kristų, pasiaukojusį vardan žmonijos. Krikščionybės tradicija, remdamasi psalme (žr. Ps 102, 7) ir mitu apie pelikaną, pritaikė tai kaip Jėzaus Kristaus pasiaukojimo žmonijos išganymui simbolį. Jau III amžiuje randame pelikano simbolį ant žvakių Kartaginoje (Romos imperijos laikų miestas Šiaurės Afrikoje), kur pelikanas simbolizuoja Išganytoją Jėzų Kristų. Pelikano atvaizdais imta puošti bažnyčias. Nuo ankstyvojo krikščioniško meno Kartaginoje iki pat vėlyvųjų viduramžių meno Italijoje, nuo renesanso ir baroko iki postmodernaus meno, pelikanas tarnauja kaip kryžiaus ir taurės simbolis, o taip pat kaip papuošalas ant altorių. Virš tabernakulio ar ant tabernakulio durelių vaizduojamas pelikano simbolis, kuris tampa svarbia ikonografijos dalimi. Virš tabernakulio ant erškėčių vainiku apjuosto lizdo tupi pelikanas: snapu prasidrėskęs krūtinę, jis savo krauju maitina vaikus. Jėzus tokią auką kaip dovaną paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Kai tabernakulis būdavo įrengiamas virš altoriaus stalo, net tabernakulio forma primindavo pelikaną, pavyzdžiui, Durhamo katedra Anglijoje (statyta XI-XII a.), turėjo pelikano formos sidabrinį tabernakulį, kuris buvo pakabintas virš pagrindinio altoriaus. Šį paukštį dažnai galima pamatyti dailės kūriniuose, vaizduojamą tupintį ant kryžiaus ar jo viršūnėje sukantį lizdą.
Nuorodos į pelikaną ir jo krikščionišką aukos prasmę randamos Renesanso literatūroje: Florencijos poetas Dante Alighieri (1321 m.) Dieviškosios komedijos Paradiso (Dangaus) dalyje kalba apie Kristų kaip apie „mūsų Pelikaną“, kuris Rojuje maitina mus savo kūnu ir krauju, aukščiausiame meilės akte. Anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro (1616 m.) Hamlete Polonijaus sūnus Laertas karaliui Klaudijui sako: „Aš jo draugus tarytum pelikanas gyvybę paaukodamas maitinčiau širdies krauju“.
Pelikano aukos simbolis religiniame mene užėmė deramą vietą, nes jo pavyzdžių galima aptikti įvairių epochų krikščioniškajame mene. Ne išimtis ir Lietuvos menas. Pelikano simbolis čia fiksuojamas tiek bažnyčių, tiek liturginių rūbų, tiek ir kryžių puošyboje. Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje yra XVII a. Wolfgango Casparo Kolbo monstrancija, kurioje virš ostijos yra mažytė pelikanė su dviem pelikaniukais. Paukšteliai tupi lizde, kuris yra panašus į Kristaus erškėčių vainiką, ir tiesia galvas link palinkusios motinos. Bet ši žiūri ne į juos, o į inkrustuotą violetinį ametistą sau ant krūtinės. Šio paukščio figūrą galima pamatyti ir virš Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos altoriaus, ir Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios vitraže ties tabernakuliu, ir Vilniuje Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios šiaurinės sienos freskoje ant kryžiaus skersinio, ir, žinoma, virš Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios tabernakulio viršaus bei dešinės navos priekyje.
Pelikano simbolis atrandamas ir liturginių rūbų puošyboje Lietuvoje. Patyrinėjus medinių lietuviškų kryžių dekoravimą, kuris pasižymi puošybos gausa ir įvairove, nors ir nelabai dažnai, tarp kryžių, puoštų įvairių paukščių figūromis, galima atrasti ir pelikaną. Pelikanas sutinkamas skulptūriniais reljefais dekoruotuose pakelių ir kapinių kryžiuose, kur derinamas su ietimi arba stiebe atvaizduotais Kristaus kančios įrankiais ir talpinamas kryžiaus viršuje. Savo krauju vaikus maitinantis pelikanas simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą dėl žmonijos išganymo ir Eucharistijos sakramentą, todėl kryžiaus viršuje jis gali būti laikomas svarbiausios religinės idėjos akcentu. Patalpintas aukščiausioje vertikaliosios kryžmos vietoje, jis simbolizuoja Dievo sūnaus kraujo auką tikinčiųjų vardan. Kristaus auką pelikanas akivaizdžiai reiškia Dzūkijos antkapiniuose kryžiuose, kuriuose jis tupi virš koplytėlės su Nukryžiavimo scenos dalyviais arba po ja. Žemaitijos sodybose stovėjusiuose kryžiuose pelikanas siejamas ne tik su Jėzaus Kristaus pasiaukojimu, bet ir su šeimos gyvenimu, pasiaukojančia tėvų meile. Tačiau šis Lietuvoje negyvenantis ir nematytas paukštis greičiausiai buvo kopijuojamas iš europinės religinės dailės pavyzdžių, todėl prarado būdingo snapo formą ir tapo tik šią religinę idėją simbolizuojančiu paukščiu.
Pelikano simbolis krikščioniškoje vizualizacijoje žadina Jėzaus Kristaus aukos apmąstymą, Dievo meilės gilumo supratimą, dėkingumą už šią pasiaukojančią meilę. Jėzus aukos atvaizdavimas pelikano simboliu vizualiai primena, kad Viešpats maitindamas mus savo kūnu, mus priima į save, kad taip tikrai taptume Jo Kūnu.
Jėzus Kristus – tikrasis Pelikanas, savo krauju maitinantis mus
Pelikano simbolis primena žmogui nuodėmes, kuriomis maištaujama prieš Dievą ir tokiu būdu užsitraukiamas pasmerkimas. Tačiau Dievo gailestingumas neleidžia žmogui pražūti. Mirdamas ant kryžiaus įsikūnijęs Viešpats atveria savo krūtinę, kad galėtų atgaivinti žmogų savuoju krauju. Jėzus Kristus atiduoda save žmonėms, kurie yra jo persekiotojai, ir maitina savo auka. Jis pats žmogui tampa ir maistas, ir gėrimas, nepaisant to, kad žmonės jam tiek nusikaltę. Jo mirtimi gaunamas gyvenimas. Tad pelikano simbolis perteikia Dievo gailestingumą savo kūriniams – nuodėmingiems ir silpniems žmonėms. Įsikūnijęs Viešpats Jėzus Kristus taip myli žmones, kad aukoja save ir neleidžia jiems pražūti. Savo mirties ant kryžiaus auka Jis atiduoda save, kad gyventume. Taigi pelikano simbolis skatina žmones apmąstyti ir suvokti Jėzaus Kristaus meilės slėpinį. Tik jį supratęs žmogus gali šią meilę tinkamai priimti ir įvertinti. Toji meilė mylėti ir aukotis moko ir patį žmogų.
Jėzus Kristus, kaip besiaukojantis Pelikanas, kartą ir visiems laikams visą save atidavė žmonėms. Ir dar daugiau: Jis „trokšta kasdien žmones sotinti pačiu savimi – pirmiausia savo neprilygstamu apreikštuoju žodžiu ir dieviškojo gyvenimo pilnatve pripildyta Mana – Komunija, kurioje Jo ištikimieji mokiniai labai dažnai su nepaliaujamai augančiu tikėjimu ir vis iš naujo besiveržiančiu dėkingumu priima Tą, kuris trokšta, kad mes ne tik niekados neužmirštume Jo žodžių, bet svarbiausia – ir vadovautumės jais: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35)“. Jėzus yra mums atiduotoji duona. Šv. Augustinas teigia: „Šitai valgyti – tai sustiprėti, bet kai tu sutvirtėsi, tas, kuris tave sustiprino nesusilpnės. Gerti – tai reškia gyventi. Valgyk Gyvybę, gerk Gyvybę ir būsi gyvas“. Jėzus evangelijoje pagal Joną sako: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 48-51). Jėzus, kaip ir legendos mylintis pelikanas, maitina savo kūnu vaikus. Jėzus atiduoda savo vaikams viską – Jis miršta, kad dovanotų gyvenimą. Savo auka Jėzus parodė, kad Dievas yra meilė. Meilė yra savęs dovanojimas kitam. Jėzus yra tikrasis Pelikanas, atidavęs savo kūną ir kraują kaip maistą, kad gyventume. Tad pelikano įvaizdis primena, kad reikia likti Jėzaus meilėje, ir kaip Jis mus mylėjo ir paaukojo save už mus, „nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 20), taip ir krikščionis kviečiamas pasiaukojančiai mylėti.
Apibendrinimas
Pelikano simbolis, išreiškiantis pasiaukojančią Jėzaus Kristaus meilę žmonėms, iš legendų ir padavimų į krikščionybę atėjo pirmaisiais jos amžiais. Pasak legendų pelikanas taip myli savo vaikus, kad persiplėšdamas krūtinę maitina juos savo krauju. Įvairių epochų religiniame mene aptinkamas pelikano simbolis, ženklinantis Jėzaus Kristaus auką. Jį galima matyti bažnyčių puošyboje, liturginiuose rūbuose, kryžių vaizdavime. Ne išimtis ir Lietuvos menas, nors ir nepasižymintis pelikano simbolio gausa. Pelikano simbolis čia fiksuojamas tiek bažnyčių, tiek kryžių, tiek ir liturginių rūbų puošyboje. Pelikanas, persidrėskęs krūtinę ir savo krauju maitinantis pelikaniukus, yra vienas iš Jėzaus Kristaus simbolių, gražiai įkomponuotas į Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčios Didįjį altorių ir kviečiantis kreipti žvilgsnį į Jėzaus pasiaukojimą ir žmonių maitinimą savo Švenčiausiuoju Kūnu – Komunija.
Jėzus – tikrasis pelikanas, maitinantis mus savo kūnu ir krauju, parodė žmonėms savo meilę mirdamas ant kryžiaus. Įsikūnijęs Viešpats aukščiausiuoju savo gyvybės aukos aktu atsiduoda žmonėms ir tampa Gyvenimo Duona. Jėzus aukos atvaizdavimas pelikano simboliu vizualiai primena, kad Viešpats maitindamas mus savo kūnu, mus priima į save, kad taip tikrai taptume Jo Kūnu. Žvilgsnis į pelikaną padeda atrasti giliausią Kristaus žinią: pasiaukojančiai dovanoti save broliams ir sesėms, įgyvendinant Jėzaus kvietimą mylėti: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Pranešimas skaitytas 2022 m. rugsėjo 20 d. mokslinėje konferencijoje „Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia: praeitis, ir dabartis“
dr. Remigijus OŽELIS,
mokytojas ekspertas, doc. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija, Klaipėdos universitetas, Klaipėdos licėjus
Sauliaus Sodonio nuotr.
