"Popiežiaus Garbės prelatas, Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonas kanauninkas Petras Vincentas Stukas – mūsų kraštietis",- rašo "Biržiečių žodis".
Iš Aukštaitijos kilęs dvasininkas visą savo gyvenimą paaukojo Žemaitijai ir žemaičiams: šventovių remontui, istorinių paminklų atstatymui, sielovadai. Kretinga, Šilalė, Pagėgiai, Viešvilė, Salantai. Nuo 1976-ųjų metų tarnauja Švėkšnos parapijos tikintiesiems. Birželio 29-ąją, sekmadienį, švenčiant Šv. Petro ir Povilo dieną, prelatas Petras Vincentas Stukas pasveikintas 50-ojo kunigystės jubiliejaus proga. Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje po šv. Mišių šia proga paskelbtas Popiežiaus Pranciškaus padėkos žodis, perskaitytas Lietuvos premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimas. Prelatą Petrą Vincentą Stuką sveikino Telšių vyskupijos, kitų parapijų dvasininkai, tikintieji, Šilutės savivaldybės atstovai, giminaičiai.
Iš Aukštaitijos kilęs dvasininkas visą savo gyvenimą paaukojo Žemaitijai ir žemaičiams: šventovių remontui, istorinių paminklų atstatymui, sielovadai. Kretinga, Šilalė, Pagėgiai, Viešvilė, Salantai. Nuo 1976-ųjų metų tarnauja Švėkšnos parapijos tikintiesiems. Birželio 29-ąją, sekmadienį, švenčiant Šv. Petro ir Povilo dieną, prelatas Petras Vincentas Stukas pasveikintas 50-ojo kunigystės jubiliejaus proga. Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje po šv. Mišių šia proga paskelbtas Popiežiaus Pranciškaus padėkos žodis, perskaitytas Lietuvos premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimas. Prelatą Petrą Vincentą Stuką sveikino Telšių vyskupijos, kitų parapijų dvasininkai, tikintieji, Šilutės savivaldybės atstovai, giminaičiai.
Šis mūsų pokalbis tebus to jau praėjusio, auksinio Jūsų kunigystės jubiliejaus aidas. Vietoj pavėluoto kraštiečių sveikinimo. Įdomu, kur gimėte, kiek turėjote seserų, brolių?
Gimiau 1933 m. birželio 5 dieną Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Jaunučių kaime. Sesuo Emilija pasakojo: neseniai lankėsi Jaunučiuose. Nieko ten nebelikę. Tik suartos dirvos.
Augome šeimoje šešiese: trys seserys ir trys broliai. Viena mūsų sesutė Bronytė susirgo difteritu ir pasimirė labai anksti, pustrečių metukų. Ir aš difteritą buvau susigavęs. Tėveliai sesutės nelaidojo, pašarvojo klėtyje, nes galvojo: bus dar vienos laidotuvės. Bet atsigavau. Gyvas po šiai dienai.
Dievui už tai jautėtės skolingas? Ir davėt pažadą, kad „atidirbsite“ – savo gyvenimą pašvęsite kunigystei?
Augau religingoje šeimoje. Motina buvo labai pamaldi, kilnios širdies, visuomenininkė. Kol buvo netekėjusi, vadovavo Vabalninko Pavasarininkų kuopai. Nugyvenęs tiek metų jau galiu patvirtinti: iš mažens pajutau gilų vidinį potraukį eiti Kristaus keliu. Ganydamas karves turėdavau rožantėlį ir maldaknygę. Poterėliai – piemenėlio paguoda. Į Vabalninko parapijos bažnyčią vikaru paskyrė Albiną Pipirą. Šio kunigo nuoširdumas, dvasingumas padėjo mano kunigystės kelio pamatus. Kunigas Albinas – pastabus, charizmatiškas. Jis tuoj nužiūrėdavo, kuris berniukas prie Dievo ir su juo pradėdavo draugystę. Duodavo pasiskaityti kokią įdomią knygutę. Sudomindavo. Paskui tą knygutę reikėdavo jam atgal parnešti. Pasikviesdavo į svečius pasikalbėti. Šitaip mes abu ir susidraugavome. Kai kunigą paskyrė į Biržų parapiją, jį aplankydavau. Kunigas A. Pipiras išvyko į Ramygalos parapiją, svečiuodavausi ir ten. Kunigas Albinas, mano draugas, vienuolė Eugenija Štaupaitė ir aš 1958 m. motociklais surengėme pirmąją ekskursiją po Žemaitiją. Užsukome pasimelsti į Šiluvą.
Jaunimas dabar rinkdamasis profesiją pirmiausia galvoja apie materialines vertybes, karjerą, naudą sau. Mums tuo metu rūpėjo viena: kaip prikelti, pažadinti Lietuvą dvasiniam gyvenimui. Norėjosi telkti žmones, dalintis su jais meile Dievui, Tėvynei, artimui.
Su tokia nuostata ir atsidūrėte prie Kunigų seminarijos slenksčio?
Labai sunkiai įstojau. Du mano vyresnėliai broliai buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą. Mane persekiojo saugumas. Bet pasisekė. Tuo metu Kauno kunigų seminarijos rektoriumi dirbo mano kraštietis, kilęs iš Vabalninko, kanauninkas Kazimieras Žitkus-Žitkevičius. Stojančiųjų sąrašus sovietų valdžia labai atidžiai tikrindavo ir sijodavo. Buvau nepageidaujamas. Rektorius mano pavardę įrašė, saugumas nubraukė. Po tokių nevykusių bandymų seminarijos rektorius mano pavardę nuslėpė. Į sąrašus įrašė pavėluotai, kai jau mokiausi seminarijoje.
Kiek kunigų baigė kursą?
Šeši. Du mano bendrakursiai kunigai mirę. Likome keturi: Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Monsinjoras Juozapas Čeberiokas iš Kuktiškių (Utenos dekanatas), kanauninkas Gvidonas Dovydaitis iš Lazdijų dekanato ir aš.
Vyskupas Petras Maželis mus į kunigus įšventino 1964 metų kovo 25 dieną Kauno Arkikatedroje. Primicijos tuo metu buvo uždraustos. Šventimų proga gimtojoje Vabalninko bažnyčioje atlaikiau Votyvos Mišias. Tuo metu Vabalninko bažnyčios klebonu buvo Bronislovas Jareckas. Irgi kunigas iš pašaukimo. Man jis buvo antrasis kunigas švyturys. Su meile tarnavęs Viešpačiui, bažnyčiai, parapijiečiams.
Pasimelsti ir pasveikinti manęs susirinko visa gausi giminė. Iš Vabalninko bažnyčios po Mišių visi važiavome pas mūsų brolį Joną į Kupiškį. Jo namuose giminaičius palaiminau. Čia visų laukė šventiniai pietūs.
Švėkšną nuo Vabalninko skiria ilgas kelias, bet Jūs visą gyvenimą Vabalninko krašte – dažnas svečias. Kas čia Jūsų laukia?
Į šį kraštą sugrįžtu kelis kartus per metus. Lamokų kaime gyvena mano sesuo Emilija Aukštikalnienė, jos dukros Vitalijos šeima. Į tėviškę dažnai sugrįžta Emilijos vaikai iš Panevėžio: Stasytė ir Saulius su šeimomis. Lamokuose ūkininkauja Emilijos sūnus, mano krikštasūnis Petras Aukštikalnis. Lamokėlių kapinaitėse ilsisi mūsų brolis Alfonsas su žmona, dėdė. Per Šv. Jurgio atlaidus su Vabalninko parapijos klebonu Povilu Miškiniu Lamokėlių koplyčioje aukojome Mišias. Jeigu tik turiu galimybę, visuomet atvažiuoju ir dalyvauju Sekminių šventėje Petro ūkyje.
Esu baigęs Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. Bendramokslių susitikimai vyksta kas penkeri metai. Mūsų laida mokyklą baigė 1954 metais, prieš 60 metų. Šią vasarą – jubiliejinis susitikimas. Susitiksime per Žolinę.
Susitinka dvi klasės. Vienos klasės seniūnas buvo Genovaitis, o kitos klasės seniūnė – Vlada. Vėliau jie sukūrė šeimą. Žukauskai gyvena Elektrėnuose ir 60 metų puoselėja ryšius tarp bendramokslių, mus telkia. Turime šaunius organizatorius!
Nežinia, kiek mūsų per Žolinę Vabalninke susirinks. Bet buvęs mūsų mokyklos direktorius Petras Povilas Marciukas iš Anykščių į susitikimą jau tikrai nebeatvyks. Direktorius mirė šių metų pavasarį.
Nešiojate du vardus, turite du globėjus užtarėjus šventuosius: Petrą ir Vincentą. Pagal kieno norą tapote Petru Vincentu?
Turėjau būti Vincentas, kaip tėvelis. Petrą, savo vardą, man prilipdė krikštatėvis Petras Savickas. Kelias buvo ilgas. Mane buvo numatę pakrikštyti Kupreliškio bažnyčioje, bet klebonas buvo išvykęs, tad kol nuvežė į Alizavą ir sugalvojo. Nelipo prie manęs tas Petras. Artimiesiems, draugams buvau tik Vincentas. O nuo kunigų seminarijos laikų tapau jau Petru Vincentu.
O pats daug krikštavaikių turite?
Dešimt. Sutvirtinamųjų dar daugiau. Yra ir Petrų, ir Vincentų.
Pats neprisipažinsite, bet „Švėkšnos naujienos“ rašo: parapijiečių mylimas prelatas Petras Vincentas Stukas laikomas Švėkšnos miestelio simboliu. Už rūpestingą ūkiškumą savo bažnyčiai, dvasinę paramą parapijiečiams, telkimą, patirtį, už tvirtą meilę Tikėjimui ir Tėvynei. Nuo 2008 m. Popiežius Jums suteikė vieną aukščiausių bažnytinių garbės titulų – Popiežiaus garbės prelato titulą. Sveikiname!
38 metus kunigauju toje pačioje Švėkšnos parapijoje. Užsiauginau savo kartą. Su parapijiečiais mes kaip viena šeima. Mes kartu remontavome, puošėme savo šventovę, kartu iš nuolaužų atkūrėme Laisvės paminklą. Mano gyvenimo šūkis „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“).
Per kunigystės 50-metį nesitikėjau tiek sveikintojų. 150 sveikintojų… Giminaičių delegacija irgi gausi, trisdešimt. Supratau: dirbau ne veltui… Prigijau Žemaitijos žemėje. Žemaitijos žemei ir savo kauliukus paliksiu. Taip, kaip ir Švėkšnos bažnyčios statytojas prelatas Julius Maciejauskas. Prelatas Maciejauskas irgi buvo aukštaitis, nuo Pasvalio.
Ar šitam metų bėgsme, gyvendamas vien tik kitų rūpesčiais, džiaugsmais nenuskriaudėte savęs?
Atostogų kaip ir neturėjau. Savas lizdelis liko neremontuotas. Bet dabar aš jau laisvesnis. Į parapiją atvažiavo naujas klebonas. Susiremontuosiu ir savo lizdelį. Dar tebelakstau tekinas. Lazdos nereikia. Ką tik parlėkėm iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų… Ar pasimatysime kituose, Žolinės atlaiduose, gimtajame Vabalninke?
Gimiau 1933 m. birželio 5 dieną Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Jaunučių kaime. Sesuo Emilija pasakojo: neseniai lankėsi Jaunučiuose. Nieko ten nebelikę. Tik suartos dirvos.
Augome šeimoje šešiese: trys seserys ir trys broliai. Viena mūsų sesutė Bronytė susirgo difteritu ir pasimirė labai anksti, pustrečių metukų. Ir aš difteritą buvau susigavęs. Tėveliai sesutės nelaidojo, pašarvojo klėtyje, nes galvojo: bus dar vienos laidotuvės. Bet atsigavau. Gyvas po šiai dienai.
Dievui už tai jautėtės skolingas? Ir davėt pažadą, kad „atidirbsite“ – savo gyvenimą pašvęsite kunigystei?
Augau religingoje šeimoje. Motina buvo labai pamaldi, kilnios širdies, visuomenininkė. Kol buvo netekėjusi, vadovavo Vabalninko Pavasarininkų kuopai. Nugyvenęs tiek metų jau galiu patvirtinti: iš mažens pajutau gilų vidinį potraukį eiti Kristaus keliu. Ganydamas karves turėdavau rožantėlį ir maldaknygę. Poterėliai – piemenėlio paguoda. Į Vabalninko parapijos bažnyčią vikaru paskyrė Albiną Pipirą. Šio kunigo nuoširdumas, dvasingumas padėjo mano kunigystės kelio pamatus. Kunigas Albinas – pastabus, charizmatiškas. Jis tuoj nužiūrėdavo, kuris berniukas prie Dievo ir su juo pradėdavo draugystę. Duodavo pasiskaityti kokią įdomią knygutę. Sudomindavo. Paskui tą knygutę reikėdavo jam atgal parnešti. Pasikviesdavo į svečius pasikalbėti. Šitaip mes abu ir susidraugavome. Kai kunigą paskyrė į Biržų parapiją, jį aplankydavau. Kunigas A. Pipiras išvyko į Ramygalos parapiją, svečiuodavausi ir ten. Kunigas Albinas, mano draugas, vienuolė Eugenija Štaupaitė ir aš 1958 m. motociklais surengėme pirmąją ekskursiją po Žemaitiją. Užsukome pasimelsti į Šiluvą.
Jaunimas dabar rinkdamasis profesiją pirmiausia galvoja apie materialines vertybes, karjerą, naudą sau. Mums tuo metu rūpėjo viena: kaip prikelti, pažadinti Lietuvą dvasiniam gyvenimui. Norėjosi telkti žmones, dalintis su jais meile Dievui, Tėvynei, artimui.
Su tokia nuostata ir atsidūrėte prie Kunigų seminarijos slenksčio?
Labai sunkiai įstojau. Du mano vyresnėliai broliai buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą. Mane persekiojo saugumas. Bet pasisekė. Tuo metu Kauno kunigų seminarijos rektoriumi dirbo mano kraštietis, kilęs iš Vabalninko, kanauninkas Kazimieras Žitkus-Žitkevičius. Stojančiųjų sąrašus sovietų valdžia labai atidžiai tikrindavo ir sijodavo. Buvau nepageidaujamas. Rektorius mano pavardę įrašė, saugumas nubraukė. Po tokių nevykusių bandymų seminarijos rektorius mano pavardę nuslėpė. Į sąrašus įrašė pavėluotai, kai jau mokiausi seminarijoje.
Kiek kunigų baigė kursą?
Šeši. Du mano bendrakursiai kunigai mirę. Likome keturi: Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Monsinjoras Juozapas Čeberiokas iš Kuktiškių (Utenos dekanatas), kanauninkas Gvidonas Dovydaitis iš Lazdijų dekanato ir aš.
Vyskupas Petras Maželis mus į kunigus įšventino 1964 metų kovo 25 dieną Kauno Arkikatedroje. Primicijos tuo metu buvo uždraustos. Šventimų proga gimtojoje Vabalninko bažnyčioje atlaikiau Votyvos Mišias. Tuo metu Vabalninko bažnyčios klebonu buvo Bronislovas Jareckas. Irgi kunigas iš pašaukimo. Man jis buvo antrasis kunigas švyturys. Su meile tarnavęs Viešpačiui, bažnyčiai, parapijiečiams.
Pasimelsti ir pasveikinti manęs susirinko visa gausi giminė. Iš Vabalninko bažnyčios po Mišių visi važiavome pas mūsų brolį Joną į Kupiškį. Jo namuose giminaičius palaiminau. Čia visų laukė šventiniai pietūs.
Švėkšną nuo Vabalninko skiria ilgas kelias, bet Jūs visą gyvenimą Vabalninko krašte – dažnas svečias. Kas čia Jūsų laukia?
Į šį kraštą sugrįžtu kelis kartus per metus. Lamokų kaime gyvena mano sesuo Emilija Aukštikalnienė, jos dukros Vitalijos šeima. Į tėviškę dažnai sugrįžta Emilijos vaikai iš Panevėžio: Stasytė ir Saulius su šeimomis. Lamokuose ūkininkauja Emilijos sūnus, mano krikštasūnis Petras Aukštikalnis. Lamokėlių kapinaitėse ilsisi mūsų brolis Alfonsas su žmona, dėdė. Per Šv. Jurgio atlaidus su Vabalninko parapijos klebonu Povilu Miškiniu Lamokėlių koplyčioje aukojome Mišias. Jeigu tik turiu galimybę, visuomet atvažiuoju ir dalyvauju Sekminių šventėje Petro ūkyje.
Esu baigęs Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. Bendramokslių susitikimai vyksta kas penkeri metai. Mūsų laida mokyklą baigė 1954 metais, prieš 60 metų. Šią vasarą – jubiliejinis susitikimas. Susitiksime per Žolinę.
Susitinka dvi klasės. Vienos klasės seniūnas buvo Genovaitis, o kitos klasės seniūnė – Vlada. Vėliau jie sukūrė šeimą. Žukauskai gyvena Elektrėnuose ir 60 metų puoselėja ryšius tarp bendramokslių, mus telkia. Turime šaunius organizatorius!
Nežinia, kiek mūsų per Žolinę Vabalninke susirinks. Bet buvęs mūsų mokyklos direktorius Petras Povilas Marciukas iš Anykščių į susitikimą jau tikrai nebeatvyks. Direktorius mirė šių metų pavasarį.
Nešiojate du vardus, turite du globėjus užtarėjus šventuosius: Petrą ir Vincentą. Pagal kieno norą tapote Petru Vincentu?
Turėjau būti Vincentas, kaip tėvelis. Petrą, savo vardą, man prilipdė krikštatėvis Petras Savickas. Kelias buvo ilgas. Mane buvo numatę pakrikštyti Kupreliškio bažnyčioje, bet klebonas buvo išvykęs, tad kol nuvežė į Alizavą ir sugalvojo. Nelipo prie manęs tas Petras. Artimiesiems, draugams buvau tik Vincentas. O nuo kunigų seminarijos laikų tapau jau Petru Vincentu.
O pats daug krikštavaikių turite?
Dešimt. Sutvirtinamųjų dar daugiau. Yra ir Petrų, ir Vincentų.
Pats neprisipažinsite, bet „Švėkšnos naujienos“ rašo: parapijiečių mylimas prelatas Petras Vincentas Stukas laikomas Švėkšnos miestelio simboliu. Už rūpestingą ūkiškumą savo bažnyčiai, dvasinę paramą parapijiečiams, telkimą, patirtį, už tvirtą meilę Tikėjimui ir Tėvynei. Nuo 2008 m. Popiežius Jums suteikė vieną aukščiausių bažnytinių garbės titulų – Popiežiaus garbės prelato titulą. Sveikiname!
38 metus kunigauju toje pačioje Švėkšnos parapijoje. Užsiauginau savo kartą. Su parapijiečiais mes kaip viena šeima. Mes kartu remontavome, puošėme savo šventovę, kartu iš nuolaužų atkūrėme Laisvės paminklą. Mano gyvenimo šūkis „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“).
Per kunigystės 50-metį nesitikėjau tiek sveikintojų. 150 sveikintojų… Giminaičių delegacija irgi gausi, trisdešimt. Supratau: dirbau ne veltui… Prigijau Žemaitijos žemėje. Žemaitijos žemei ir savo kauliukus paliksiu. Taip, kaip ir Švėkšnos bažnyčios statytojas prelatas Julius Maciejauskas. Prelatas Maciejauskas irgi buvo aukštaitis, nuo Pasvalio.
Ar šitam metų bėgsme, gyvendamas vien tik kitų rūpesčiais, džiaugsmais nenuskriaudėte savęs?
Atostogų kaip ir neturėjau. Savas lizdelis liko neremontuotas. Bet dabar aš jau laisvesnis. Į parapiją atvažiavo naujas klebonas. Susiremontuosiu ir savo lizdelį. Dar tebelakstau tekinas. Lazdos nereikia. Ką tik parlėkėm iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų… Ar pasimatysime kituose, Žolinės atlaiduose, gimtajame Vabalninke?
Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ
