Sielos egzistavimo klausimas kamavo ne vieną mokslinkų vyrų kartą. Juk mokslinis požiūris į gyvenimą nesugriovė daugelio jų tikėjimo Dievu, tiesiog jie ne aklai tikėjo, o ieškojo įrodymų. Neseniai viena pasaulinė farmakologijos korporacija paskelbė, kad jos darbuotojai vienareikšmiškai įrodė, jog siela egzistuoja (firmos pavadinimas neminimas, nenorint jos reklamuoti).
Mokslininkai įvairiais būdais tyrė sielos esmę. Prof. Konstantinas Korotkovas iš Sankt Peterburgo fotografavo mirštančiųjų aurą ir įrodė, kad švytėjimas, laipsniškai silpnėdamas, tęsiasi ir po mirties, kūnas tarsi virsta negyvu daiktu, o aura tarsi ištirpsta erdvėje. Tai įrodo, kad energetinis apvalkalas gyvena ilgiau už organizmą.
Kitas Rusijos mokslininkas prof. Pavelas Goskovas prieš keletą metų sugebėjo įrodyti, kad kiekvienas žmogus turi sielą, nepakartojamą tarsi pirštų atspaudai. „Visos pasaulio religijos teigia: kiekvienas žmogus turi sielą, – pasakojo mokslininkas. – Bet niekam anksčiau nepavyko jos pačiupinėti, jei ne rankomis, tai nors prietaisais. Mes pirmieji atlikome seriją eksperimentų, kurie įtikinamai įrodo, kad žmogus, be fizinio kūno, turi tam tikrą energetinę informacinę substanciją“. Šį metodą mokslininkai pavadino „sielos materializacija“.
Savotišku „graibštu“, kuriuo P.Goskovas gaudė žmogaus sielos apraiškas, tapo paprastas vanduo. Ši medžiaga – nuostabiausia visoje visatoje. Ji, keisdama struktūrą, gali įrašyti bet kokią informaciją. Eksperimento esmė yra tokia: visiškai išvalytą vandenį mokslininkai 10 min. palikdavo šalia žmogaus, o paskui tyrinėdavo jo struktūrą.
Tokius eksperimentus kartodami šimtus ir tūkstančius kartų jie įrodė: pakitimai būtinai vykdavo, kiekvieno naujo bandymo dalyvio vanduo keisdavosi kitaip, o to paties žmogaus struktūra kartodavosi.
Šiuolaikiniai mokslininkai, dirbantys už minėtosios pasaulinės farmakologijos korporacijos pinigus (jie darė eksperimentus keliose šalyse), nutarė šiuolaikinėmis sąlygomis pakartoti bandymą, kurį 1906 m. atliko Dunkanas Makdugalas (Duncan McDougall): jis sverdavo mirtinus ligonius (daugiausia sergančius tuberkulioze) ir nustatė, kad mirties valandą kiekvieno svoris staigiai sumažėdavo lygiai 21 gramu.
Tada jo kritikai bandė įrodyti, kad šio svorio sumažėjimo priežastis – tam tikri oksidacijos procesai, vykstantys mirštančiojo kūne. Bet šiuolaikiniai mokslininkai, atlikdami tokius pačius eksperimentus (šiuolaikiniais metodais įmanoma matuoti svorio pakitimus nuotoliniu būdu, nesveriant mirštančiųjų svarstyklėmis), šimto procentų tikslumu įrodė: miręs žmogus „suliesėja“ būtent 21 gramu.
Be to, naudodami prietaisus mokslininkai pamatė, kad iš mirštančiojo kūno išteka tam tikra medžiaga. Jau Heraklitas VI a. pr. m. e. spėjo, kad žmogaus sielą sudaro tam tikra nepaprasta medžiaga, panaši į orą ir ugnį. Šiandien žinoma: išsiskiriančią medžiagą sudaro itin maži ir nutolę vienas nuo kito atomai, kurių tankis yra 176,5 karto mažesnis už oro.
Regis, ši medžiaga ne saugoma tam tikrame organe, tarkime, širdyje, o tolygiai gaubia žmogų. Dar laukia ilgi tyrinėjimai, bet eksperimento autoriai yra įsitikinę, kad svėrė sielą arba kažkokią kitą gyvybinę substanciją. Išvada viena: įrodyta, kad siela egzistuoja.
Dvasininkų nuomone, sielos nemirtingumas yra tikėjimo objektas, o tikėjimas – pagrindinė krikščionio dorybė. Jokie bandymai su mirštančiaisiais negali detaliai įrodyti, kas žmogaus laukia pasibaigus gyvenimui Žemėje. Tai – tikėjimo klausimas.
Kitas Rusijos mokslininkas prof. Pavelas Goskovas prieš keletą metų sugebėjo įrodyti, kad kiekvienas žmogus turi sielą, nepakartojamą tarsi pirštų atspaudai. „Visos pasaulio religijos teigia: kiekvienas žmogus turi sielą, – pasakojo mokslininkas. – Bet niekam anksčiau nepavyko jos pačiupinėti, jei ne rankomis, tai nors prietaisais. Mes pirmieji atlikome seriją eksperimentų, kurie įtikinamai įrodo, kad žmogus, be fizinio kūno, turi tam tikrą energetinę informacinę substanciją“. Šį metodą mokslininkai pavadino „sielos materializacija“.
Savotišku „graibštu“, kuriuo P.Goskovas gaudė žmogaus sielos apraiškas, tapo paprastas vanduo. Ši medžiaga – nuostabiausia visoje visatoje. Ji, keisdama struktūrą, gali įrašyti bet kokią informaciją. Eksperimento esmė yra tokia: visiškai išvalytą vandenį mokslininkai 10 min. palikdavo šalia žmogaus, o paskui tyrinėdavo jo struktūrą.
Tokius eksperimentus kartodami šimtus ir tūkstančius kartų jie įrodė: pakitimai būtinai vykdavo, kiekvieno naujo bandymo dalyvio vanduo keisdavosi kitaip, o to paties žmogaus struktūra kartodavosi.
Šiuolaikiniai mokslininkai, dirbantys už minėtosios pasaulinės farmakologijos korporacijos pinigus (jie darė eksperimentus keliose šalyse), nutarė šiuolaikinėmis sąlygomis pakartoti bandymą, kurį 1906 m. atliko Dunkanas Makdugalas (Duncan McDougall): jis sverdavo mirtinus ligonius (daugiausia sergančius tuberkulioze) ir nustatė, kad mirties valandą kiekvieno svoris staigiai sumažėdavo lygiai 21 gramu.
Tada jo kritikai bandė įrodyti, kad šio svorio sumažėjimo priežastis – tam tikri oksidacijos procesai, vykstantys mirštančiojo kūne. Bet šiuolaikiniai mokslininkai, atlikdami tokius pačius eksperimentus (šiuolaikiniais metodais įmanoma matuoti svorio pakitimus nuotoliniu būdu, nesveriant mirštančiųjų svarstyklėmis), šimto procentų tikslumu įrodė: miręs žmogus „suliesėja“ būtent 21 gramu.
Be to, naudodami prietaisus mokslininkai pamatė, kad iš mirštančiojo kūno išteka tam tikra medžiaga. Jau Heraklitas VI a. pr. m. e. spėjo, kad žmogaus sielą sudaro tam tikra nepaprasta medžiaga, panaši į orą ir ugnį. Šiandien žinoma: išsiskiriančią medžiagą sudaro itin maži ir nutolę vienas nuo kito atomai, kurių tankis yra 176,5 karto mažesnis už oro.
Regis, ši medžiaga ne saugoma tam tikrame organe, tarkime, širdyje, o tolygiai gaubia žmogų. Dar laukia ilgi tyrinėjimai, bet eksperimento autoriai yra įsitikinę, kad svėrė sielą arba kažkokią kitą gyvybinę substanciją. Išvada viena: įrodyta, kad siela egzistuoja.
Dvasininkų nuomone, sielos nemirtingumas yra tikėjimo objektas, o tikėjimas – pagrindinė krikščionio dorybė. Jokie bandymai su mirštančiaisiais negali detaliai įrodyti, kas žmogaus laukia pasibaigus gyvenimui Žemėje. Tai – tikėjimo klausimas.
