Kadaise Švėkšnoje gyveno gausi žydų bendruomenė. Apie tai iki šiol primena šiuo metu remontuojama sinagoga.
Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943-aisiais buvo sunaikintas Vilniaus getas: nužudyti arba į koncentracijos stovyklas išvežti paskutinieji žydų tautybės Vilniaus gyventojai. Nuo tos dienos oficialiai Lietuvoje žydų nebeliko, tik nedidelė dalis slapstėsi lietuvių, lenkų, rusų šeimose.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Švėkšnoje taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė. Lemtingoji diena mūsų krašto žydams išaušo 1941 m. rugsėjo 20, kuomet paskutinieji miestelio žydai buvo išvežti sušaudyti.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Švėkšnoje taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė. Lemtingoji diena mūsų krašto žydams išaušo 1941 m. rugsėjo 20, kuomet paskutinieji miestelio žydai buvo išvežti sušaudyti.
Švėkšnos žydų sunaikinimas
Vokiečiams 1941 okupavus Lietuvą, prasidėjo žydų persekiojimas. Naciai kurstė antižydiškas nuotaikas, lietuviai keršijo už kolaboravimą su okupantais. Žydai turėjo nešioti prisisiuvę geltonas šešiakampes žvaigždes, negalėjo vaikščioti šaligatviais. Prie namų buvo prikaltos lentelės su užrašais „Žydo namas”. Visi žydai vyrai buvo suvaryti į sinagogą, jiems buvo liepiama šliaužti, daryti pritūpimus. Buvo atrinkta apie 120 darbingų vyrų ir paauglių. Jie buvo išvežti į Macikų koncentracijos stovyklą netoli Šilutės. Švėkšnoje likę seniai, moterys ir vaikai buvo suvaryti į nedidelį, spygliuota viela aptvertą getą tarp Žydų ir Siaurosios gt., į vieną namą sugrūdant po 6 šeimas. Jau birželio pabaigoje buvo sušaudyti keli pirmojo sovietmečio aktyvistai, tarp jų ir trys žydaitės komjaunuolės.
1941 m. rugsėjo 20 d. visi Švėkšnos žydai buvo sušaudyti. Jiems buvo sakoma, kad bus vežami pas vyrus į Vokietiją, bet jų kelionė truko tik iki Inkaklių, kur jų laukė iškasta duobė. Buvo sušaudyta per 300 žydų, moterų, vaikų ir senių. Egzekucijai vadovavo vokiečiai, bet šaudė liet. komanda iš Tauragės. Švėkšniškiai šaudyme nedalyvavo, bet keli jų saugojo žydus ir lydėjo juos į žudynių vietą. Taip buvo sunaikinta Švėkšnos žydų bendruomenė, turėjusi per 500 narių. Iš išvežtųjų į koncentracijos stovyklas karo pabaigos sulaukė ir liko gyvi tik 7, bet jie gyventi į Švėkšną negrįžo. 1941 m. Švėkšna neteko maždaug ketvirtadalio savo gyventojų.
Vokiečiams 1941 okupavus Lietuvą, prasidėjo žydų persekiojimas. Naciai kurstė antižydiškas nuotaikas, lietuviai keršijo už kolaboravimą su okupantais. Žydai turėjo nešioti prisisiuvę geltonas šešiakampes žvaigždes, negalėjo vaikščioti šaligatviais. Prie namų buvo prikaltos lentelės su užrašais „Žydo namas”. Visi žydai vyrai buvo suvaryti į sinagogą, jiems buvo liepiama šliaužti, daryti pritūpimus. Buvo atrinkta apie 120 darbingų vyrų ir paauglių. Jie buvo išvežti į Macikų koncentracijos stovyklą netoli Šilutės. Švėkšnoje likę seniai, moterys ir vaikai buvo suvaryti į nedidelį, spygliuota viela aptvertą getą tarp Žydų ir Siaurosios gt., į vieną namą sugrūdant po 6 šeimas. Jau birželio pabaigoje buvo sušaudyti keli pirmojo sovietmečio aktyvistai, tarp jų ir trys žydaitės komjaunuolės.
1941 m. rugsėjo 20 d. visi Švėkšnos žydai buvo sušaudyti. Jiems buvo sakoma, kad bus vežami pas vyrus į Vokietiją, bet jų kelionė truko tik iki Inkaklių, kur jų laukė iškasta duobė. Buvo sušaudyta per 300 žydų, moterų, vaikų ir senių. Egzekucijai vadovavo vokiečiai, bet šaudė liet. komanda iš Tauragės. Švėkšniškiai šaudyme nedalyvavo, bet keli jų saugojo žydus ir lydėjo juos į žudynių vietą. Taip buvo sunaikinta Švėkšnos žydų bendruomenė, turėjusi per 500 narių. Iš išvežtųjų į koncentracijos stovyklas karo pabaigos sulaukė ir liko gyvi tik 7, bet jie gyventi į Švėkšną negrįžo. 1941 m. Švėkšna neteko maždaug ketvirtadalio savo gyventojų.
Remtasi Petro Čeliausko sudaryta enciklopedija "Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai"
