Koplytėlė Veiviržėnų g.
Violeta Astrauskienė
Paprotys sakraliniu paminklu pažymėti ne tik mirusiojo kapą, bet ir savo sodybą, kaimą, svarbų gyvenimo įvykį, pareikšti prašymą, padėką ar pagarbinti, yra taip įaugęs į lietuvio sąmonę, kad net per ilgus draudimų laikotarpius neįstengta jo sunaikinti. Kryždirbystės meno šaka – tai ne tik pats kūrinys, bet ir jo kūrėjas, su paminklu susiję krašto papročiai, apeigos ir, žinoma, paties kryžiaus istorija. Lietuva, su kryžiais, koplytėlėmis, koplytstulpiais – tarsi ekspozicija po atviru dangumi, o kryždirbystė UNESCO įrašyta į žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Kryžius – knyga, kurioje gali perskaityti ir pajausti paprasto kaimo žmogaus sielos meniškumą, jos nepaprastą ryšį su gamta. Kryžiuose atsispindi lietuvio sielos meninė prigimtis, kūrybingumas. Pabandysiu pažvelgti į kryžių kaip į lietuvių liaudies meno kūrinį, kuris turi savo kilmę, papročius, tradicijas, istoriją. Tai vienas didžiausių ir paslaptingiausių lietuvių tautos kultūros turtų. Ši tema svarbi ir įdomi, nes per kryžiaus simboliką – gali suvokti paprasto kaimo žmogaus sielos gyvenimą.
Paprotys sakraliniu paminklu pažymėti ne tik mirusiojo kapą, bet ir savo sodybą, kaimą, svarbų gyvenimo įvykį, pareikšti prašymą, padėką ar pagarbinti, yra taip įaugęs į lietuvio sąmonę, kad net per ilgus draudimų laikotarpius neįstengta jo sunaikinti. Kryždirbystės meno šaka – tai ne tik pats kūrinys, bet ir jo kūrėjas, su paminklu susiję krašto papročiai, apeigos ir, žinoma, paties kryžiaus istorija. Lietuva, su kryžiais, koplytėlėmis, koplytstulpiais – tarsi ekspozicija po atviru dangumi, o kryždirbystė UNESCO įrašyta į žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Kryžius – knyga, kurioje gali perskaityti ir pajausti paprasto kaimo žmogaus sielos meniškumą, jos nepaprastą ryšį su gamta. Kryžiuose atsispindi lietuvio sielos meninė prigimtis, kūrybingumas. Pabandysiu pažvelgti į kryžių kaip į lietuvių liaudies meno kūrinį, kuris turi savo kilmę, papročius, tradicijas, istoriją. Tai vienas didžiausių ir paslaptingiausių lietuvių tautos kultūros turtų. Ši tema svarbi ir įdomi, nes per kryžiaus simboliką – gali suvokti paprasto kaimo žmogaus sielos gyvenimą.
Lietuviškieji kryžiai – liaudies mažosios architektūros sakralinio krikščioniškojo (pokario metais – ir pasaulietinio turinio) statiniai, sudaryti iš architektūrinių, dekoratyvinių, skulptūrinių formų, kurių paskirtį ir prasmę nusako jų turinys, sukūrimo motyvai ir intencijos bei pastatymo vieta. Kryždirbystės temą nagrinėjusi menotyrininkė Alė Počiulpaitė („Medinė architektūra Lietuvoje“) pateikusi pagrindinius kryžių savitumus, pastebi, kad Žemaičių kryžių forma ir dydis labai įvairūs. Dažniausiai tai aukšti, masyvūs statiniai, pasižymėję santūria puošyba.
Jaučiant mūsų nykstančio paveldo grėsmę, kol ne vėlu, norisi atkreipti dėmesį į mažąją architektūrą – ypač į medinius sakralinius paminklus ir užfiksuoti tai, kas dar likę. Pastebimai, per šimtmečius susiformavęs paprotys statyti, saugoti kryžius, koplytstulpius ir koplytėles traukiasi užmarštin ir visai greitai pajusime praradę dalelę praeities. Prieš keletą metų, Ona Norkutė, dirbdama Švėkšnos muziejuje muziejininke, kartu su moksleiviais įgyvendino projektą „Kryžiaus kelias“. Per 15 dienų jos vadovaujama ekspedicija apvažiavusi visus Švėkšnos seniūnijos kaimus, registravo, fotografavo, kalbino gyventojus ir paruošė gana vertingą ir įdomią medžiagą.
Kryžiai Švėkšnoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo statomi ir tuo metu, kai juos draudė statyti arba nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.
Įdomu pastebėti, kad paprastam kryžiui ėmus formuoti keturkampį ar šešiakampį stogelį, kuris dengtų šventųjų statulėlę, sukuriamas koplytstulpis ar tiesiog namelis-koplytėlė, statomas kaip atskiras statinys ant medinio ar akmeninio postamento. Koplytėlė būna atvira ar uždara (įstiklinta), dengta dvišlaičiu ar keturšlaičiu stogeliu.
Jaučiant mūsų nykstančio paveldo grėsmę, kol ne vėlu, norisi atkreipti dėmesį į mažąją architektūrą – ypač į medinius sakralinius paminklus ir užfiksuoti tai, kas dar likę. Pastebimai, per šimtmečius susiformavęs paprotys statyti, saugoti kryžius, koplytstulpius ir koplytėles traukiasi užmarštin ir visai greitai pajusime praradę dalelę praeities. Prieš keletą metų, Ona Norkutė, dirbdama Švėkšnos muziejuje muziejininke, kartu su moksleiviais įgyvendino projektą „Kryžiaus kelias“. Per 15 dienų jos vadovaujama ekspedicija apvažiavusi visus Švėkšnos seniūnijos kaimus, registravo, fotografavo, kalbino gyventojus ir paruošė gana vertingą ir įdomią medžiagą.
Kryžiai Švėkšnoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo statomi ir tuo metu, kai juos draudė statyti arba nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.
Įdomu pastebėti, kad paprastam kryžiui ėmus formuoti keturkampį ar šešiakampį stogelį, kuris dengtų šventųjų statulėlę, sukuriamas koplytstulpis ar tiesiog namelis-koplytėlė, statomas kaip atskiras statinys ant medinio ar akmeninio postamento. Koplytėlė būna atvira ar uždara (įstiklinta), dengta dvišlaičiu ar keturšlaičiu stogeliu.
|
|
Vienas iš anksčiausiai rašiusių apie kryžių statymo paprotį Lietuvoje kunigas ir etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius pastebi, kad Žemaitija pasižymėjo ypatinga mažosios architektūros paminklų gausa: „Prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas.“
Tai akivaizdu ir Švėkšnoje. Miestelio teritorijoje – 25 sakraliniai-memorialiniai paminklai: dvi koplytėlės, stogastulpis, šeši koplytstulpiai ir šešiolika kryžių. Vilkėno ir Žalgirio gatvių sandūroje – ties posūkiu į Kvėdarną, nuo seno stovi medinė koplytėlė, kurios viduje beveik žmogaus ūgio kryžių nešančio Jėzaus Kristaus skulptūra ir lentelė su 1882 ir 1934 metų datomis. Koplytėlė su skulptūra įtraukta į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. 2010 metų rudenį koplytėlė buvo restauruota. Ne paslaptis, kad švėkšniškiams svarbi jų istorija, o Švėkšna – vienas iš knygnešių centrų. Minėdami savo miestelio 494-tąsias sukaktuves, gyventojai čia pastatė memorialinę koplytėlę (autorius Vytautas Bliūdžius) Švėkšnos knygnešiams atminti. Koplytėlės akcentas – varpas, visais laikais žadinęs tautiškumą, šviesą ir viltį. Kasmet, minint Knygnešio dieną, prie koplytėlės uždegama žvakutė, padedamos gėlės. Juk po 1863-iųjų sukilimo drauge su spaudos draudimu keturiasdešimt metų neleista statyti naujų kryžių nei remontuoti senųjų nešventintose vietose, tai yra ne bažnyčių šventoriuose ir kapinėse. Nekalbant jau apie sovietmetį, kada ne tik draustas kryžių statymas, bet ir naikinti senieji. |
Apskritai XIX a.–XX a. pradžia – kryždirbystės klestėjimo laikas. Kryždirbystei Lietuvoje paplitimu neprilygo jokia kita liaudies meno šaka. Tai vienas didžiausių ir paslaptingiausių lietuvių tautos kultūros turtų. Tuo laikotarpiu, ypač kylant tautiniam atgimimui, net buvo pabrėžiama, kad kryžius yra ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraiška. Kryžiai ir koplytėlės, pilnos meniškų liaudies meistrų sukurtų šventųjų skulptūrų, atitiko lietuvio pasaulėjautą, estetinę sampratą. Ir išties – tai meninės vertės kūriniai. Belieka pasidžiaugti, kad jų lyg kokių stebuklų dar ir šiandien galima išvysti natūroje.
Apie medinius kryžius menotyrininkas Paulius Galaunė rašė: „Tai dvasinga medžio pasaka. Ji kaip ir gimtoji žemė, kalba, margi audinių raštai padėjo lietuviams išlikti gyviems...“. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti.
Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos ir pagarbos išraiška, savotiškas įžadų ženklas. Tikrasis kryžiaus gyvenimas prasideda nuo pašventinimo, nes nešventintas kryžius yra suprantamas tik kaip paprastas daiktas, nelyginant žemėn įkastas kuolas.
Kad ir kur jis būtų pastatytas, visada yra susijęs su dvasiniu bei kasdieniu žmogaus ir bendruomenės gyvenimu. Koks svarbus kryžius, liudija ir toks pastaraisiais dešimtmečiais atsiradęs paprotys – pastatyti kryžius išnykusiems kaimams atminti.
XIX a. viduryje kraštotyrininkas Liudvikas Adomas Jucevičius rašė: „Prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas.“
Stabtelėkime ir paklausykime kokiomis kryžiams ir koplytstulpiams patikėtomis viltis ir gyvenimo istorijomis dalinasi švėkšniškiai.
Švėkšniškis dailininkas Vytautas Bliūdžius, beje ne vieno kryžiaus, koplytėlės ir stogastulpio autorius, gyvenantis savo prosenelių sodyboje, 1992 m., praėjus metams po Vytauto mamos mirties, pats sukūrė ir pastatė ąžuolinį kryžių su uosine nukryžiuotojo Kristaus skulptūra. Tai lyg ir mamos valios – noro išpildymas, patikslina Vytautas.
Greta esančioje sodyboje stovi metalinis kryžius, panašus į tuos, kurie būna kapinėse. Sodybos šeimininkai mirę. Užklausiu Vytauto, gal jis ką nors žino, atsimena. Pavyksta sužinoti tik tai, kad kryžius pastatytas apie 2000 metus, keičiant antkapinį paminklą kapinėse.
Gedminaičių gatvėje, prie pat kelio stovi gana aukštas, nudažytas baltai, medinis kryžius. Valerija Žąsytienė atstatė kryžių toje vietoje, kur yra stovėjęs anksčiau (aut. a. a. tautodailininkas, švėkšniškis Sigitas Buliolis).
Ieva Paulauskienė prisimena, jog velionis, jos vyras Jonas, tvirtai tikėjęs, kad kryžius yra šeimos, namų palaima ir saugotojas, pastatė jį 1980 m. I. Paulauskienė: „Kad ir paskutinieji apkrikštyti, bet tvirtesni tikėjime“.
|
Juzė Žemgulienė susigraudinusi, su ašaromis akyse, tikina, kad visada norėjusi prie namų turėti koplytėlę ir neslepia, kad meldžiasi, prašo šv. Mergelės Marijos užtarimo ir pagalbos. Jos vyro, mirusio prieš kelis metus, būta staliaus, todėl pastarajam nebuvo sudėtinga išpildyti žmonos norą. 1999 m. Petras Žemgulis pastatė medinį koplytstulpį, o Juzė koplytėlėje įtaisė šv. Mergelės Marijos skulptūrėlę.
Brailio gatvės gale stovi kryžius su įrašu „1946 m. atminti“. Tikėdamasi Dievo globos ir apsaugos, Eugenija Būdvytienė 1991 m. sodyboje pastatė kryžių (aut. Benas Jucius iš Jonikų k.). 1991 m. Pievų gatvėje pastatyto kryžiaus (aut. Benas Jucius iš Jonikų k.) nebėra. Matomai bus vėjo išverstas. Ar bus atstatytas – nežinia. |
a.a. Petras Žemgulis pastatė medinį koplytstulpį, o Juzė koplytėlėje įtaisė šv. Mergelės Marijos skulptūrėlę
|
Prie kelio, Veiviržėnų gatvėje, labai senas koplytstulpis, daug kartų remontuotas ir atstatytas. Viduje - 3 statulėlės, anksčiau būta net keturių. Įrašytas į kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės.
Koplytstulpis Teklės Žutautienės sodyboje stovi nuo 1998 m., norint palikti vaikams tėviškės atminimą (aut. Kazys Bidva iš Švėkšnos).
1947 m. Veiviržėnų gatvės gale buvo rastas nužudytas 39 m. amžiaus Domas Šarka, Jokūbo, Padubrinų apylinkės DŽDT pirmininkas. Velionio žmona, tais pačiais metais, nužudymo vietoje pastatė kryžių.
Švėkšniškis Petras Liulys net dviejų kryžių autorius. 1998 m. savo sodyboje pastatė beveik trijų metrų aukščio. Liūliai neslepia, kad jų šeima katalikiška, kryžius suteikia saugumo, primena, kad reikia pasimelsti, o kryžiaus statymo metais, nuo Petro mamos mirties buvo praėję 10 metų. Antrąjį kryžius pastatytas praėjusiais metais žmonos tėviškėje.
Meniškas koplytstulpis (aut. Benas Jucius iš Jonikų k., o šv. Mergelės Marijos skulptūrėlės – tautodailininkas švėkšniškis Kęstutis Paulauskas) stovi Domo Merliūno sodyboje, pastatytas 2002 m. Domas koplytstulpį sumanė pastatyti minint tėvo penktąsias mirties metines.
Vytautas Raibys gyvena savo senelio sodyboje. Kieme tebestovi cementinis – senelio Albino Raukčio statytas kryžius su įrašu „Kas tiki į mane nors ir būtų miręs bus gyvas per amžius“. Laikas negailestingas – stipriau palietus ranka, cementas jau trupa, todėl Vytautas artimiausiu metu planuoja toje pačioje vietoje pastatyti naują – medinį kryžių.
Velionis Juozas Paulauskas, nupjovęs savo medį, 1950 m. sodyboje pastatė kryžių žmonių trėmimui į Sibirą atminti, jam talkino Benas Jucius iš Jonikų k. Stribai važiuodami pro šalį šaipydavosi ir patarinėjo kryžių panaudoti malkom. Kryžius toje pat vietoje tebestovi iki šiol.
90 – metė Elena Jančiauskienės papasakojo, kad jos teta Kotryna Mikalauskienė, davė įžadą pastatyti kryžių, jeigu laimingai iš JAV grįš į Lietuvą. Sugrįžusi, 1937 m. savo pažadą ištesėjo. Kryžiui sutręšus, Elena jo vietoje 2002 m. pastatė naują (aut. Alvydas Auškelis iš Pavilnučio k.).
Įdomi ir koplytstulpio Jurgio Stirbio sodyboje atsiradimo istorija. Jo giminaitis Kazimieras Šarka, iki mirties gyvenęs šioje sodyboje, Stemplių kaimo ribose radęs nugriautą koplytstulpį atsivežė ir pastatė savo kieme. Koplytstulpis buvo nugriautas sovietmečiu, tiesiant asfaltą pro Stemplių kaimą. Sodybos šeimininkas sovietmečiu buvo įvairiausiais būdais raginamas statinį nugriauti, bet pastarasis laikėsi savo ir negriovė. Koplytstulpyje kryžius ir trys skulptūrėlės – šv. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus ir šv. Juozapo.
Irenos Gelžinienės, gyvenančios tėvų sodyboje, nuostabą kelia stovintys net du statiniai: kryžius ir koplytstulpis. Irena papasakojo, kad jos tėvelis Konstantinas Venckus, buvo užaugęs religingoje šeimoje, ne tik praktikuojantis katalikas, bet ir bažnyčios maršalka. Tikėdamas kryžiaus galia, pats pastatė prie sodybos sakralinius-memorialinius statinius. Koplytstulpyje – šv. Mergelės Marijos statulėlė.
Kryžius neatsiranda tarsi iš niekur, tuščioje erdvėje, be pagrindo. Šiandien laukus, pakeles, kapines, šventorius, sodybas puošiantys kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nūdienių meistrų darbai. Juose atpažįsti paveldo vertybes ir kryždirbio talento jėgą. Prie tokių memorialinių-sakralinių kūrinių norisi stabtelėti ir pabūti tyloje.
Šiemet, minint Žemaičių krikšto jubiliejų – 600-tąsias metines, bažnyčios pašonėje, pastatyta 7,36 m skulptūrinė kompozicija. Švėkšniškis dailininkas Vytautas Bliūdžius šimtamečiuose ąžuoluose išskaptavo senovės žemaičius, pavaizdavo kryžius nešančius Jogailą ir Vytautą, biblinius šventuosius apaštalus Petrą ir Jokūbą, o virš visų iškilusį stilizuotą kryžių saugo žemaičių saulutės. Kryžių išpjauti jam talkino Sigutis Bočkus.
1994 metais, minint Švėkšnos 485 metus, buvo atidengtas ir pašventintas stogastulpis sukakčiai paminėti. Stogastulpį padarė plungiškis tautodailininkas Vladas Stumbras, jam talkino tautodailininkas Petras Balsys iš Vilkėno kaimo (Švėkšnos sen.). Šimtametis ąžuolas, iš kurio išskaptuotas stogastulpis, augo Gedminaičių miške. Metalinę saulutę stogastulpiui nukalė švėkšniškis Alfonsas Andrijauskas ir kartu su kitu švėkšniškiu – Vaclovu Lengvinu, vario skarda apskardino paminklo viršų. Stogastulpis stovi priešais bažnyčią, trijų gatvių sankryžoje.
Kryžių statymo paprotys atkeliavęs iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui, norint paminėti mirusiuosius, išreikšti pagarbą dvasioms, tikėtis malonių ar siekiant padėkoti už suteiktą malonę bei ieškant apsaugos bei dvasinės ramybės. Šis unikalus reiškinys – savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės elementai. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį. Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu, jos sampratoje telpa visa sakralinio-memorialinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: idėja, vietos ir meistro parinkimas, kūrybos procesas, pastatymas, pašventinimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius. Iš pokalbių su švėkšniškiais, aišku viena, kad kryžiaus pastatymas, tokia pat šeimos šventė, kaip ir krikštynos, vestuvės ar jubiliejus.
Reklama: http://www.betonobaze.lt/betonas
Be autorės sutikimo informaciją skelbti ir platinti draudžiama !
