Rita Šarkienė
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Šio nutarimo tikslas – stiprinti tautos vienybę, pilietiškumą, toleranciją, bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą.
Etninės kultūros globos tarybos tarmių grupės pirmininkas, Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslinis darbuotojas, habil. dr. Kazimieras Garšva teigia: „Mūsų gimtoji kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi tautos kultūros paveldo dalis, kurį Lietuva turi atskleisti pasauliui ir Europos Sąjungos daugiakultūrinei visuomenei. Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai.“
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Šio nutarimo tikslas – stiprinti tautos vienybę, pilietiškumą, toleranciją, bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą.
Etninės kultūros globos tarybos tarmių grupės pirmininkas, Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslinis darbuotojas, habil. dr. Kazimieras Garšva teigia: „Mūsų gimtoji kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi tautos kultūros paveldo dalis, kurį Lietuva turi atskleisti pasauliui ir Europos Sąjungos daugiakultūrinei visuomenei. Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai.“
Labai gaila, kad lietuvių kalbos perlu vadinamos tarmės pamažu nyksta: tarmiškos dainos, pasakos, padavimai, vietovardžiai vartojami bendrine kalba. Tarmę baigia pamiršti suaugusieji, jos nebemoka vaikai. Tuštėja kaimo sodybos ir miesteliai, užsimiršta seni tarmiški žodžiai. Traukiasi tarmė į atokesnius namų užkaborius.
Gyvename Šilutės r. Švėkšnoje, Žemaitijoje, tačiau šiandien čia vis rečiau išgirstame unikalią žemaitišką šneką, vis mažiau yra senolių, išsaugojusių savo tarmę, vartojančių ją kas dieną. Retas jaunuolis supranta savo krašto tarmę, dar mažiau mokančių ja kalbėti.
2013-03-06 Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos aktų salėje vyko bendras Šilutės „Saulės“ gimnazijos ir Šilutės F.Bajoraičio Švėkšnos filialo renginys, skirtas žemaitiškai tarmei prisiminti.
Kai paklausi žemaičio, kur jis gyvenąs, šis atsako: „onta mona gyvenėms“. Žemaičiui jo namai – jo ūkis, žmonės ir visas jo buvimas. Renginio metu klausėmės kokie jaunystės prisiminimai sugulė gražiose Marytės Eidėnienės eilėse. Gimė autorė Meiskių k. Klaipėdos r. Ištekėjo ir apsigyveno Klaipėdos r. Mikužių kaime. „Labai mėgau rašyti eilėraščius. Dabar, kai yra daugiau laiko, labai norisi visas atplaukusias mintis sudėti į eilėraštį“, - kalbėjo autorė.
„Gimiau Šiūraičių kaime, Klaipėdos rajone. Baigusi Švėkšnos vidurinę mokiausi tuometinėje bibliotekininkų mokykloje Klaipėdoje. Dirbau bibliotekoje, po to Skomantų aštuonmetėje mokykloje – mokytoja. Eilėraščius rašyti pradėjau dar mokykloje, juos spausdino sienlaikraštyje. Dabar rašau, kad parodyčiau dūnininkų tarmės grožį“, - pasakojo Aldona Martinkienė. Beje, Aldona išdavė didžiulį savo norą, jeigu pavyks, ruošiasi išleisti ir savo kūrybos knygą, į kurią bus sudėti žemaitiški jos eilėraščiai.
Gimnazijos bibliotekos būrelio nariai sudarė gimnazijos mokytojų tarmių žemėlapį: išaiškėjo, jog gimnazijoje dirba 1 dzūkė, 2 suvalkietės, 3 aukštaitės ir 43 žemaičiai. Bet tarmiškai kalbėti moka tik keli mokytojai.
Renginio metu klausėmės, kaip viską žemaitiškai trumpina Ia klasės mokinys Deividas Odinas (mokytoja Ramutė Zagurskienė), kaip „pasiruokūti muok“ lietuvių kalbos mokytoja Vanda Šimkuvienė. Ji papasakojo keletą istorijų „su pamušalu“ (t.y. paslėpta mintimi). Buvo užduodamos žemaitiškos mįslės, taip pat susirinkusieji iš tautinių rūbų turėjo atspėti, kurios tai tarmės atstovas.
Švėkšnos „Tėviškės“ draugijos pirmininkė Ona Pintverienė į renginį atsinešė knygų su Švėkšnos šnektos tekstais, pristatė, kokiuose leidiniuose galima paskaityti apie Švėkšnos šnektą.
Gyvename Šilutės r. Švėkšnoje, Žemaitijoje, tačiau šiandien čia vis rečiau išgirstame unikalią žemaitišką šneką, vis mažiau yra senolių, išsaugojusių savo tarmę, vartojančių ją kas dieną. Retas jaunuolis supranta savo krašto tarmę, dar mažiau mokančių ja kalbėti.
2013-03-06 Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos aktų salėje vyko bendras Šilutės „Saulės“ gimnazijos ir Šilutės F.Bajoraičio Švėkšnos filialo renginys, skirtas žemaitiškai tarmei prisiminti.
Kai paklausi žemaičio, kur jis gyvenąs, šis atsako: „onta mona gyvenėms“. Žemaičiui jo namai – jo ūkis, žmonės ir visas jo buvimas. Renginio metu klausėmės kokie jaunystės prisiminimai sugulė gražiose Marytės Eidėnienės eilėse. Gimė autorė Meiskių k. Klaipėdos r. Ištekėjo ir apsigyveno Klaipėdos r. Mikužių kaime. „Labai mėgau rašyti eilėraščius. Dabar, kai yra daugiau laiko, labai norisi visas atplaukusias mintis sudėti į eilėraštį“, - kalbėjo autorė.
„Gimiau Šiūraičių kaime, Klaipėdos rajone. Baigusi Švėkšnos vidurinę mokiausi tuometinėje bibliotekininkų mokykloje Klaipėdoje. Dirbau bibliotekoje, po to Skomantų aštuonmetėje mokykloje – mokytoja. Eilėraščius rašyti pradėjau dar mokykloje, juos spausdino sienlaikraštyje. Dabar rašau, kad parodyčiau dūnininkų tarmės grožį“, - pasakojo Aldona Martinkienė. Beje, Aldona išdavė didžiulį savo norą, jeigu pavyks, ruošiasi išleisti ir savo kūrybos knygą, į kurią bus sudėti žemaitiški jos eilėraščiai.
Gimnazijos bibliotekos būrelio nariai sudarė gimnazijos mokytojų tarmių žemėlapį: išaiškėjo, jog gimnazijoje dirba 1 dzūkė, 2 suvalkietės, 3 aukštaitės ir 43 žemaičiai. Bet tarmiškai kalbėti moka tik keli mokytojai.
Renginio metu klausėmės, kaip viską žemaitiškai trumpina Ia klasės mokinys Deividas Odinas (mokytoja Ramutė Zagurskienė), kaip „pasiruokūti muok“ lietuvių kalbos mokytoja Vanda Šimkuvienė. Ji papasakojo keletą istorijų „su pamušalu“ (t.y. paslėpta mintimi). Buvo užduodamos žemaitiškos mįslės, taip pat susirinkusieji iš tautinių rūbų turėjo atspėti, kurios tai tarmės atstovas.
Švėkšnos „Tėviškės“ draugijos pirmininkė Ona Pintverienė į renginį atsinešė knygų su Švėkšnos šnektos tekstais, pristatė, kokiuose leidiniuose galima paskaityti apie Švėkšnos šnektą.
Švėkšnos šviesuolis Petras Čeliauskas taip pat parodė, kad nepamiršo žemaitiškos tarmės ir papasakojo susirinkusiems humoristinį nutikimą, kaip žemaičius į armiją registravo.
Pabaigoje dar viena dovana visiems dalyvavusiems - skambėjo smagios lietuvių liaudies melodijos, kurias atliko 4b klasės mokinys Ugnius Nogaitis.
Renginys neprailgo – ne tik patys kalbėjome žemaitiškai, bet ir kitų pasiklausėme. Visi gyvename Lietuvoje, tačiau kaip smagu išgirsti kaimyną, draugą ar svečią kalbant žemaitiškai, aukštaitiškai, suvalkietiškai ar dzūkiškai. Bibliotekininkės Danutė Litvinienė ir Rita Šarkienė padėkojo atvykusioms autorėms ir įteikė prisiminimų dovanėles. Renginio dalyviai apdovanoti padėkos raštais ir saldžiomis dovanėlėmis. Į namus išsiskirstėme su pažadu, jog nepamiršime žemaitiškos tarmės ir ja noriai kalbėsime.
Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos bibliotekininkė Rita Šarkienė
