Joninės švenčiamos birželio 24 d., kai diena būna ilgiausia, o naktis – trumpiausia. Pagonišką šventės variantą – Rasas – mūsų protėviai minėjo šimtmečiais. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje Rasos šventė paminėta grafo Kyburgo kelionės į Lietuvą 1397 m. aprašyme. Savo dabartinį vadrą – Joninės – šventė įgijo 506 m., kai bažnyčia šią datą susiejo su Jono Krikštytojo gimimo diena. Beje, ši šventė minima ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, dalyje Azijos valstybių bei Pietų ir Šiaurės Amerikoje.
Joninių tradicijos
Per Jonines saulei tekant žmonės keliaudavo į laukus ir prausdavosi nuo rugių nubraukta rasa. Sakoma, kad taip veidai tampa skaistesni. Atėjus nakčiai, rasa vilgomos marškos – taip stengiamasi padėti sergantiesiems.
Moterys, Joninių išvakarėse, išsiruošia rinkti įvairių vaistinių žolelių – kupoliauti. Tikima, kad būtent dabar surinktos žolės įgis stebuklingų gydymo galių. Glėbiai pilnėja ramunėmis, jonažolėmis, mėlynai ar geltonai žydinčiais žolynais. Iš surinktų vaistažolių darydavo puokštę, kurią iškeldavo ant aukštos karties – tai buvo šventės simbolis – kupolė. Kartį merginos pastatydavo šalia rugių lauko, dainuodavo ir saugodavo nuo vaikinų, kurie turėdavo ją pagrobti iki šventės pabaigos.
Dar žiedų nesumainiusios mergelės bekupoliaudamos nepamiršdavo paskabyti ramunių žiedelių, laukdamos porinio žiedlapių skaičiaus, reiškiančio meilę. Surinktomis vaistažolėmis buvo apkaišomi namų pakampiai, gyvulių tvartai.
Netekėjusios mergelės rengdavosi balto lino drabužiais ir pievose iš devynių arba dvylikos skirtingų žolių pindavo vainikus, kuriais vėliau puošėsi pačios ar dabino namus. Tuo tarpu vyrai tokias puošmenas sukosi iš gležniausių ąžuolo šakelių. Naktį vainikai leidžiami vandenin su uždegtomis žvakėmis. Tikima, kad vaikino ir merginos vainikėliai plaukiantys drauge reiškia dar šiemet įvyksiančias vestuves. Merginos į vandenį gali leisti ir du vainikus – jei vandenyje šie plaukia į skirtingas puses, artėja skyrybos su mylimuoju, jeigu susiglaudę – taip pat laukia žiedų sumainymas. Taip pat manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.
Rasos šventės metu merginos pindavo vainikus, nupintus vainikus mesdavo atgalia ranka per galvą. Iš kelinto karto jis užsikabindavo už medžio, reikšdavo už tiek metų mergina ištekės.
Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas.
Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Ugnis buvo kuriama apie 11 val., o naktį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja. Tuoj aplink susirenka būriai jaunuolių, pasiryžusių šokti per liepsnojantį laužą. Vieni tai daro dėl geresnės sveikatos, kiti – nori įsitikinti, ar šįmet jų laukia vestuvės. Tokiu būdu buvo ir apsivaloma nuo nuodėmių. Buvo manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.
Kitiems labiau rūpi geresnis derlius: ūkininkai šlaksto laukus surinkta rasa arba meldžia lietaus. Beje, yra paprotys per Jonines spėti orą. Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“.
Beje, buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktįapibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Surinkta rasa buvo duodama gerti karvėms, kad būtų pieningos, daržams laistyti, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.
Joninių naktį mišką apninka piktosios dvasios. Tačiau drąsiausieji nepabijo tykančių pavojų ir vidurnaktį leidžiasi į žydinčio paparčio paieškas. Jei žmogui pavyksta surasti vos akimirkai teprasiskleidžiantį žiedelį, šis tampa aiškiaregiu: įgyja dovaną įminti visas žmonijos paslaptis, supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.
Iš kur atsiranda paparčio žiedas? Pasirodo, baltų dievas Perkūnas vieną kartą metuose ugnies pavidalu nusileisdavo į Žemę ir tapdavo paparčio žiedu.
Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu neatsigrįžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum.
Per Jonines saulei tekant žmonės keliaudavo į laukus ir prausdavosi nuo rugių nubraukta rasa. Sakoma, kad taip veidai tampa skaistesni. Atėjus nakčiai, rasa vilgomos marškos – taip stengiamasi padėti sergantiesiems.
Moterys, Joninių išvakarėse, išsiruošia rinkti įvairių vaistinių žolelių – kupoliauti. Tikima, kad būtent dabar surinktos žolės įgis stebuklingų gydymo galių. Glėbiai pilnėja ramunėmis, jonažolėmis, mėlynai ar geltonai žydinčiais žolynais. Iš surinktų vaistažolių darydavo puokštę, kurią iškeldavo ant aukštos karties – tai buvo šventės simbolis – kupolė. Kartį merginos pastatydavo šalia rugių lauko, dainuodavo ir saugodavo nuo vaikinų, kurie turėdavo ją pagrobti iki šventės pabaigos.
Dar žiedų nesumainiusios mergelės bekupoliaudamos nepamiršdavo paskabyti ramunių žiedelių, laukdamos porinio žiedlapių skaičiaus, reiškiančio meilę. Surinktomis vaistažolėmis buvo apkaišomi namų pakampiai, gyvulių tvartai.
Netekėjusios mergelės rengdavosi balto lino drabužiais ir pievose iš devynių arba dvylikos skirtingų žolių pindavo vainikus, kuriais vėliau puošėsi pačios ar dabino namus. Tuo tarpu vyrai tokias puošmenas sukosi iš gležniausių ąžuolo šakelių. Naktį vainikai leidžiami vandenin su uždegtomis žvakėmis. Tikima, kad vaikino ir merginos vainikėliai plaukiantys drauge reiškia dar šiemet įvyksiančias vestuves. Merginos į vandenį gali leisti ir du vainikus – jei vandenyje šie plaukia į skirtingas puses, artėja skyrybos su mylimuoju, jeigu susiglaudę – taip pat laukia žiedų sumainymas. Taip pat manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.
Rasos šventės metu merginos pindavo vainikus, nupintus vainikus mesdavo atgalia ranka per galvą. Iš kelinto karto jis užsikabindavo už medžio, reikšdavo už tiek metų mergina ištekės.
Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas.
Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Ugnis buvo kuriama apie 11 val., o naktį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja. Tuoj aplink susirenka būriai jaunuolių, pasiryžusių šokti per liepsnojantį laužą. Vieni tai daro dėl geresnės sveikatos, kiti – nori įsitikinti, ar šįmet jų laukia vestuvės. Tokiu būdu buvo ir apsivaloma nuo nuodėmių. Buvo manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.
Kitiems labiau rūpi geresnis derlius: ūkininkai šlaksto laukus surinkta rasa arba meldžia lietaus. Beje, yra paprotys per Jonines spėti orą. Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“.
Beje, buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktįapibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Surinkta rasa buvo duodama gerti karvėms, kad būtų pieningos, daržams laistyti, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.
Joninių naktį mišką apninka piktosios dvasios. Tačiau drąsiausieji nepabijo tykančių pavojų ir vidurnaktį leidžiasi į žydinčio paparčio paieškas. Jei žmogui pavyksta surasti vos akimirkai teprasiskleidžiantį žiedelį, šis tampa aiškiaregiu: įgyja dovaną įminti visas žmonijos paslaptis, supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.
Iš kur atsiranda paparčio žiedas? Pasirodo, baltų dievas Perkūnas vieną kartą metuose ugnies pavidalu nusileisdavo į Žemę ir tapdavo paparčio žiedu.
Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu neatsigrįžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum.
