Violetos Astrauskienės nuotr.
Kai nemačiom pro šiurkštų abejonių grumstą kasmet prasikala pavasaris, kai norisi vėl ir vėl iš naujo įkvėpti žaliai „sproginėjančių“ medžių aromato, klausytis sugrįžusių paukščių čiulbesio, svaigintis šiuo gražumu, susilieti su juo, godžiai srėbti tą daugybę garsų garselių, sutinki „vaikštinėjančią“ Bibliotekų savaitę ir ieškančią savo bičiulių…
Draugija „Tėviškė“ pakvietė Švėkšnos bibliotekon, susitikti su poetu, filosofu, Vilniaus edukologijos universiteto Filosofijos katedros docentu, monografijų, mokslinių straipsnių, vadovėlių, esė rinktinių, romanų, poezijos knygų autoriumi, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Liutauru Degėsiu.
Draugija „Tėviškė“ pakvietė Švėkšnos bibliotekon, susitikti su poetu, filosofu, Vilniaus edukologijos universiteto Filosofijos katedros docentu, monografijų, mokslinių straipsnių, vadovėlių, esė rinktinių, romanų, poezijos knygų autoriumi, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Liutauru Degėsiu.
Šviesos, tos tikrosios – dvasinės – gyvastį dar vis palaiko ne televizorių ekranai, elektros lemputės, planšetės ar kompiuteriai, bet knygos, kurios, nepaisydamos įvairiausių niūrių prognozių, dar šnara skaitytojų rankose. Šnara jos ir Švėkšnos bibliotekos ištikimų skaitytojų rankose. Skaitytojų, kuriems susitikimas su nauja knyga ar rašytoju, vis dar yra didžiulė ir laukiama šventė.
Atvykusio svečio, kurį atlydėjo Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos kultūrinio gyvenimo puoselėtoja, laukė pirmasis išbandymas – penki blic klausimai, į kuriuos turėjo atsakyti ilgai negalvodamas ir labai lakoniškai. Svečiui pasiteiravus ar atsakymai taip pat turi būti blic, pradėjome dialogą.
– Kuo Jums patraukli Švėkšna? Ar turite kokių sąsajų su mūsų miesteliu?
– Apie Švėkšną žinau tik iš pasakojimų, ji man labai patinka, kaip vieta ir kaip kultūros reiškinys.
– Ar esate griežtas kritikas sau?
– Taip, labai griežtas. (Šypsosi).
– Ar rūpi, kaip Jūsų kūrybą vertina kiti?
– Rūpi, bet tik artimų žmonių vertinimas. Kaip vertina svetimi ir kritikai – ne.
– Jei galėtumėte pakeisti ką nors iš to, kaip Jus auklėjo tėvai, ką keistumėte?
– Aš ganėtinai vėlai supratau, kad gyventi reikia sau. Nuo pat mažens buvau „geras berniukas“, norintis visiems įtikti ir patikti…
– Dėl ko, Jūsų nuomone, niekuomet nederėtų juokauti?
– ?! …juokauti reikia visur ir visada. Nežinau… (Nusijuokė). Nederėtų juokauti tuomet kuomet nederėtų juokauti…
Svečiui egzaminą išlaikius ir atsakius į suktokus klausimus, buvo leista susikaupti tolimesniam pokalbiui. Kol Liutauras Degėsys kaupėsi, Švėkšnos Saulės gimnazijos gimnazistės – Darija, subtilaus balso savininkė, ir Karolina, virtuoziškai fleita grojanti sudėtingas melodijas, dovanojo muzikinę įžangą. Po jos – vakaro dalyvių laukė Liutauro paruoštas gurmaniškasis valgiaraštis – norintiems paragauti dvasinio peno ir atsigaivinti poezijos ir prozos eliksyrais. Gyvas rašytojo žodis – žaismingas ir kiek ironiškas, penėjo klausytojų ausis ir sielą, o lūpos nenustojo šypsotis. Kalbėdamas apie naujausią esė rinktinę „Apatiniai gyvenimo drabužiai“, autorius palietė gyvenimo metafizikos problematiką. Rašytojo įžvalgos leido gerai žinomus ir suprantamus dalykus pamatyti iš kitos pusės. Pasak L. Degėsio, daug kas mūsų asmeniniame ar valstybės gyvenime vyksta toli gražu ne pozityviai. Gal todėl, kad žmonės linkę apsiriboti reikšmių supratimu, poreikių tenkinimu ar visišku prasmių neieškojimu, jungčių tarp pasirinkimo ar ateities perspektyvos.
Susitikimo pabaiga netruko virsti gyva diskusija apie meną ir menininkus, filosofiją, ezoteriką, asmeninius patyrimus, Čiurlionį, Vydūną, Maceiną, etiką ir etiketą. Liutauro atsakymai suteikė erdvės apmąstymams, tuo pačiu kiekvieną kvietė leistis į pasaulio savyje paieškas… Negailestingai susitikimo laikui pasibaigus, nusidriekė eilutė norinčiųjų įsigyti L. Degėsio knygų ir autoriaus dedikuotą įrašą.
Atvykusio svečio, kurį atlydėjo Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos kultūrinio gyvenimo puoselėtoja, laukė pirmasis išbandymas – penki blic klausimai, į kuriuos turėjo atsakyti ilgai negalvodamas ir labai lakoniškai. Svečiui pasiteiravus ar atsakymai taip pat turi būti blic, pradėjome dialogą.
– Kuo Jums patraukli Švėkšna? Ar turite kokių sąsajų su mūsų miesteliu?
– Apie Švėkšną žinau tik iš pasakojimų, ji man labai patinka, kaip vieta ir kaip kultūros reiškinys.
– Ar esate griežtas kritikas sau?
– Taip, labai griežtas. (Šypsosi).
– Ar rūpi, kaip Jūsų kūrybą vertina kiti?
– Rūpi, bet tik artimų žmonių vertinimas. Kaip vertina svetimi ir kritikai – ne.
– Jei galėtumėte pakeisti ką nors iš to, kaip Jus auklėjo tėvai, ką keistumėte?
– Aš ganėtinai vėlai supratau, kad gyventi reikia sau. Nuo pat mažens buvau „geras berniukas“, norintis visiems įtikti ir patikti…
– Dėl ko, Jūsų nuomone, niekuomet nederėtų juokauti?
– ?! …juokauti reikia visur ir visada. Nežinau… (Nusijuokė). Nederėtų juokauti tuomet kuomet nederėtų juokauti…
Svečiui egzaminą išlaikius ir atsakius į suktokus klausimus, buvo leista susikaupti tolimesniam pokalbiui. Kol Liutauras Degėsys kaupėsi, Švėkšnos Saulės gimnazijos gimnazistės – Darija, subtilaus balso savininkė, ir Karolina, virtuoziškai fleita grojanti sudėtingas melodijas, dovanojo muzikinę įžangą. Po jos – vakaro dalyvių laukė Liutauro paruoštas gurmaniškasis valgiaraštis – norintiems paragauti dvasinio peno ir atsigaivinti poezijos ir prozos eliksyrais. Gyvas rašytojo žodis – žaismingas ir kiek ironiškas, penėjo klausytojų ausis ir sielą, o lūpos nenustojo šypsotis. Kalbėdamas apie naujausią esė rinktinę „Apatiniai gyvenimo drabužiai“, autorius palietė gyvenimo metafizikos problematiką. Rašytojo įžvalgos leido gerai žinomus ir suprantamus dalykus pamatyti iš kitos pusės. Pasak L. Degėsio, daug kas mūsų asmeniniame ar valstybės gyvenime vyksta toli gražu ne pozityviai. Gal todėl, kad žmonės linkę apsiriboti reikšmių supratimu, poreikių tenkinimu ar visišku prasmių neieškojimu, jungčių tarp pasirinkimo ar ateities perspektyvos.
Susitikimo pabaiga netruko virsti gyva diskusija apie meną ir menininkus, filosofiją, ezoteriką, asmeninius patyrimus, Čiurlionį, Vydūną, Maceiną, etiką ir etiketą. Liutauro atsakymai suteikė erdvės apmąstymams, tuo pačiu kiekvieną kvietė leistis į pasaulio savyje paieškas… Negailestingai susitikimo laikui pasibaigus, nusidriekė eilutė norinčiųjų įsigyti L. Degėsio knygų ir autoriaus dedikuotą įrašą.
