Silokarcema.lt nuotr.
Gerda BELOKOPYTOVA
Kaip greitai bėga laikas, o kartu su juo – ir žmonių gyvenimai. Vieni metai keičia kitus ir tik nedaugelis gali pasakyti: prabėgęs laikas nuostabus, o dar nuostabesnė – senatvė. Iškeitę miesto šurmulį į vienkiemio, apsupto šimtamečių medžių ramų prieglobstį buvę klaipėdiečiai, o dabar Nikėlų kaimo (Švėkšnos sen.) gyventojai Stasė ir Jonas Norkai spinduliuoja meilę, gėrį ir šilumą. ,,Džiaugiamės ramybe, gamtos grožiu ir vienas kitu”, - sakė sutuoktiniai. Žavinga!
Kaip greitai bėga laikas, o kartu su juo – ir žmonių gyvenimai. Vieni metai keičia kitus ir tik nedaugelis gali pasakyti: prabėgęs laikas nuostabus, o dar nuostabesnė – senatvė. Iškeitę miesto šurmulį į vienkiemio, apsupto šimtamečių medžių ramų prieglobstį buvę klaipėdiečiai, o dabar Nikėlų kaimo (Švėkšnos sen.) gyventojai Stasė ir Jonas Norkai spinduliuoja meilę, gėrį ir šilumą. ,,Džiaugiamės ramybe, gamtos grožiu ir vienas kitu”, - sakė sutuoktiniai. Žavinga!
Pasukę keliuku, įsitaisiusiu tarp kapinių, leidomės kalniuku ir už nedidelio posūkio išniro nepakartojamas vaizdas – tarsi vaizdinys iš pasakų knygos. Į sodybą vedančio keliuko kraštai iškloti akmenimis, teka upelis, kalno šlaite įvairios akmenų kompozicijos, tilteliai, liepteliai, o kur dar įvairios gėlių ir sodinukų kompozicijos, sūpynės ir kitos grožybės. Tolėliau išdidus stovi sodybos šeimininkų namas ant kurio plėvesuoja trispalvė. Tiesa, įvažiavus į sodybos teritoriją pasitinka atvykstančiuosius Gediminaičio stulpai, paties šeimininko rankomis padaryti. Kaip vėliau pasakojo pats sodybos šeimininkas Jonas, vienas svarbiausias Lietuvos valstybingumo simbolis pastatytas tam, kad visi atvažiuojantys žinotų, jog čia tikri lietuviai, Tėvynės patriotai gyvena.
Atvykusius pasitiko svetingi šeimininkai Stasė ir Jonas. Sutuoktinių sodyboje jautiesi lyg būdamas kažkur toli toli nuo šurmulio, greito gyvenimo tempo. Atrodo, laikas čia sustojo.
Pakvietę apžiūrėti sodybos teritorijos Stasė ir Jonas leidosi į kelionę prisiminimais. Iki 1999-ųjų sutuoktiniai gyveno uostamiestyje. Jonas dirbo statybininku, o Stasė siuvėja ir pardavėja. Spalvingas buvo gyvenimas, daug keliaudavo, gyveno aktyviai, nemėgo sėdėti namuose. Gyvenimas mieste jiems patiko, vienintelė problema – bėgant metams vis labiau norėjosi ramybės, savo daržo, savo gėlyno, savo gamtos, kuria galėtų mėgautis netrukdomi. Išėję į užtarnautą poilsį apsisprendė įsigyti sodybą Nikėluose. Tiesa, tuomet čia riogsojo senas medinis namelis, o pasitiko juos apleista aplinka ir krūmynai. ,,Nei mūsų artimieji, nei draugai nesuprato, kodėl mes pabėgome iš miesto ir nusipirkome sodybą vienkiemyje. Visi mums sakė, kad liksime vieni, niekas pas mus čia nebeatvažiuos, bet atsitiko atvirkščiai, susitinkame net dažniau nei anksčiau”, - džiugesio neslėpė Jonas.
Pasidomėjome, kas sukūrė visą dabar sodyboje esantį grožį. ,,Aš savo rankomis pastačiau namą per kelerius metus, o žmona rūpinosi aplinka. Padedant vaikams ir anūkams susikūrėme čia viską“, - neslėpė Jonas. ,,Matyt, todėl, kad visa kūrėme savomis rankomis ir su meile, čia taip gera būti“, - svarstė Stasė. Ir nors žiemai besiruošianti gamta jau nebe tokia spalvinga, akis ,,paganyti“ yra kur. Kalno, ant kurio stovi namas šlaitas suskirstytas tarsi pakopomis. Pirmojome – Stasės gėlynai ir įvairūs sodinukai, antroji – poilsio zona. Didžiulis židinys, pavėsinė, o toliau – upelis. Nustebino šioje aplinkos kompozicijoje akmenų gausa. Iš kurgi jų tiek gavo? ,,Aš beveik kasdien jų ieškau. Džiaugiuosi, kad per dieną bent vieną surandu“, - sakė Jonas.
Pasak nikėliškių, šiltuoju metų laiku jie keliasi gana anksti, įsitaiso antrame namo aukšte esančiame balkone ir gėrėdamiesi gamtos harmonija geria arbatą. Ar begali kas būti geriau? Apie tokią senatvę turbūt svajojame kiekvienas. Ir gyvenimu nei Jonas, nei Stasė nesiskundžia. Yra be galo laimingi, o į negerumus aplink stengiasi nekreipti dėmesio. ,,Nesuprantu tų žmonių, kurie sako, kad Lietuvoje pensininkams yra blogai“, - atviravo Jonas. Didžiulėje sodyboje sutuoktiniai gyvena dviese, tačiau liūdna jiems niekuomet nebūna. Kasdien darbuojasi lauke. Juk ir žolę reikia pjauti, ir daržą, ir gėlynus apžiūrėti. ,,Dirbu visą darbo dieną iki 17 valandos. O tuomet grįžtu namo ir užsiimu mėgstama veikla“, - pasakojo Jonas. Jis labai mėgsta skaityti. Domisi ne tik grožinės ar mokslinės literatūros kūriniais, bet ir įvairiomis pasaulio religijomis, skaito spaudą. Žengia koja kojon su pasauliu. Stasė tvarkosi namuose, labai jai patinka megzti. Atrado ji ir dar vieną pomėgį – kūrybą. Tam ją paskatino Švėkšnos neįgaliųjų draugija, kuriai sutuoktiniai priklauso ir yra aktyvūs nariai.
Stasę ir Joną būtų galima pavadinti tikrais darbštuoliais. Nors abu perkopę septintą dešimtį, entuziastingai tvarkosi savo 22 arų sklype. Beje, Jonas ir netoliese esančias evangelikų liuteronų kapinaites tvarko. Užtvėrė net tvorą, sutvarkė vartus. ,,Jaučiau, kad privalau taip padaryti, juk patys kasdien pro jas pravažiuojame, negalėjau žiūrėti, kaip jos nyko“, - neslėpė Jonas.
Gamtos ir žmogaus harmonija spinduoliuoja Stasės ir Jono sodyboje. Tai tarsi atskiras pasaulis, kuriame netrukdomi gyvena sutuoktiniai. Tai – jų rojus žemėje. Išlydi mus Stasė savo kūrybos eilėmis, kurios apibrėžia sutuoktinių gyvenimo vingius:
Mūsų kaimas Nikėlai
Klaipėdoj ilgai gyvenom
Gerai buvo, kol pasenom,
Kai į pensiją išėjom
Tada visai išprotėjom.
Nusipirkom mes sodybą,
Seną namą tarsi grybą
Džiaugiamės gražia gamta,
Nors kapinės ir šalia.
Čia, kur auga klevai, uosiai
Ta sodyba Nikėluose.
Atvykusius pasitiko svetingi šeimininkai Stasė ir Jonas. Sutuoktinių sodyboje jautiesi lyg būdamas kažkur toli toli nuo šurmulio, greito gyvenimo tempo. Atrodo, laikas čia sustojo.
Pakvietę apžiūrėti sodybos teritorijos Stasė ir Jonas leidosi į kelionę prisiminimais. Iki 1999-ųjų sutuoktiniai gyveno uostamiestyje. Jonas dirbo statybininku, o Stasė siuvėja ir pardavėja. Spalvingas buvo gyvenimas, daug keliaudavo, gyveno aktyviai, nemėgo sėdėti namuose. Gyvenimas mieste jiems patiko, vienintelė problema – bėgant metams vis labiau norėjosi ramybės, savo daržo, savo gėlyno, savo gamtos, kuria galėtų mėgautis netrukdomi. Išėję į užtarnautą poilsį apsisprendė įsigyti sodybą Nikėluose. Tiesa, tuomet čia riogsojo senas medinis namelis, o pasitiko juos apleista aplinka ir krūmynai. ,,Nei mūsų artimieji, nei draugai nesuprato, kodėl mes pabėgome iš miesto ir nusipirkome sodybą vienkiemyje. Visi mums sakė, kad liksime vieni, niekas pas mus čia nebeatvažiuos, bet atsitiko atvirkščiai, susitinkame net dažniau nei anksčiau”, - džiugesio neslėpė Jonas.
Pasidomėjome, kas sukūrė visą dabar sodyboje esantį grožį. ,,Aš savo rankomis pastačiau namą per kelerius metus, o žmona rūpinosi aplinka. Padedant vaikams ir anūkams susikūrėme čia viską“, - neslėpė Jonas. ,,Matyt, todėl, kad visa kūrėme savomis rankomis ir su meile, čia taip gera būti“, - svarstė Stasė. Ir nors žiemai besiruošianti gamta jau nebe tokia spalvinga, akis ,,paganyti“ yra kur. Kalno, ant kurio stovi namas šlaitas suskirstytas tarsi pakopomis. Pirmojome – Stasės gėlynai ir įvairūs sodinukai, antroji – poilsio zona. Didžiulis židinys, pavėsinė, o toliau – upelis. Nustebino šioje aplinkos kompozicijoje akmenų gausa. Iš kurgi jų tiek gavo? ,,Aš beveik kasdien jų ieškau. Džiaugiuosi, kad per dieną bent vieną surandu“, - sakė Jonas.
Pasak nikėliškių, šiltuoju metų laiku jie keliasi gana anksti, įsitaiso antrame namo aukšte esančiame balkone ir gėrėdamiesi gamtos harmonija geria arbatą. Ar begali kas būti geriau? Apie tokią senatvę turbūt svajojame kiekvienas. Ir gyvenimu nei Jonas, nei Stasė nesiskundžia. Yra be galo laimingi, o į negerumus aplink stengiasi nekreipti dėmesio. ,,Nesuprantu tų žmonių, kurie sako, kad Lietuvoje pensininkams yra blogai“, - atviravo Jonas. Didžiulėje sodyboje sutuoktiniai gyvena dviese, tačiau liūdna jiems niekuomet nebūna. Kasdien darbuojasi lauke. Juk ir žolę reikia pjauti, ir daržą, ir gėlynus apžiūrėti. ,,Dirbu visą darbo dieną iki 17 valandos. O tuomet grįžtu namo ir užsiimu mėgstama veikla“, - pasakojo Jonas. Jis labai mėgsta skaityti. Domisi ne tik grožinės ar mokslinės literatūros kūriniais, bet ir įvairiomis pasaulio religijomis, skaito spaudą. Žengia koja kojon su pasauliu. Stasė tvarkosi namuose, labai jai patinka megzti. Atrado ji ir dar vieną pomėgį – kūrybą. Tam ją paskatino Švėkšnos neįgaliųjų draugija, kuriai sutuoktiniai priklauso ir yra aktyvūs nariai.
Stasę ir Joną būtų galima pavadinti tikrais darbštuoliais. Nors abu perkopę septintą dešimtį, entuziastingai tvarkosi savo 22 arų sklype. Beje, Jonas ir netoliese esančias evangelikų liuteronų kapinaites tvarko. Užtvėrė net tvorą, sutvarkė vartus. ,,Jaučiau, kad privalau taip padaryti, juk patys kasdien pro jas pravažiuojame, negalėjau žiūrėti, kaip jos nyko“, - neslėpė Jonas.
Gamtos ir žmogaus harmonija spinduoliuoja Stasės ir Jono sodyboje. Tai tarsi atskiras pasaulis, kuriame netrukdomi gyvena sutuoktiniai. Tai – jų rojus žemėje. Išlydi mus Stasė savo kūrybos eilėmis, kurios apibrėžia sutuoktinių gyvenimo vingius:
Mūsų kaimas Nikėlai
Klaipėdoj ilgai gyvenom
Gerai buvo, kol pasenom,
Kai į pensiją išėjom
Tada visai išprotėjom.
Nusipirkom mes sodybą,
Seną namą tarsi grybą
Džiaugiamės gražia gamta,
Nors kapinės ir šalia.
Čia, kur auga klevai, uosiai
Ta sodyba Nikėluose.
Reklama: sodybos nuoma
