1910 m. Švėkšnoje vykusių „šv. misijų" metu nusifotografavo kunigai
Gerda BELOKOPYTOVA
Nors konkursas „Nematytoji Švėkšna ir jos apylinkės“ jau baigėsi, nuo šiol prasideda kitas etapas – tęstinis darbas. Turintieji senų nuotraukų su švėkšniškiais ar seniūnijos apylinkėmis laukiami Švėkšnos muziejuje.
Vis dėlto jau turimos nuotraukos pažėrė ir netikėtumų – unikalius įvykius užfiksavę kadrai byloja apie svarbius ir net mistinius Švėkšnos seniūnijos įvykius.
Nors konkursas „Nematytoji Švėkšna ir jos apylinkės“ jau baigėsi, nuo šiol prasideda kitas etapas – tęstinis darbas. Turintieji senų nuotraukų su švėkšniškiais ar seniūnijos apylinkėmis laukiami Švėkšnos muziejuje.
Vis dėlto jau turimos nuotraukos pažėrė ir netikėtumų – unikalius įvykius užfiksavę kadrai byloja apie svarbius ir net mistinius Švėkšnos seniūnijos įvykius.
Idėja, surengti nuotraukų konkursą „Nematytoji Švėkšna ir jos apylinkės“ kilo Šilutės muziejaus Švėkšnos filialo muziejininkei Monikai Žąsytienei. Praėjusiais metais paskelbusi konkursą Monika nesitikėjo, kaip pati sakė, sulaukti tiek nuotraukų. Kai kurios iš jų – turinčios ypatingą reikšmę seniūnijos istorijai. Pasibaigus šiam konkursui muziejininkė suskaičiavo, kad iš viso surinktos 334 nuotraukos. Iš jų 222 nuskenuotos, o jų originalai grąžinti savininkams, o 112 yra originalų.
Kita pusė
Deja, noras išsaugoti praeities svarbius įvykius ateities kartoms ne visuomet susilaukia tik teigiamų emocijų ir žmonių pagyrų. Monika tai pajuto surengusi šį konkursą. „Gaila, kad kai kurie žmonės bijo atiduoti nuotraukas. Yra nusistovėjusi nuostata ir, galbūt, baimė, kad jos nepateks į muziejų ir bus naudojamos kitiems tikslams. Bet aš noriu pasakyti, kad man asmeniškai tų nuotraukų tikrai nereikia. Viskas, kas pasieks muziejų, tikrai bus išsaugota ateities kartoms“, - teigė Monika.
Žmonių nuotraukų albumuose slypinti miestelio istorija
Pasak muziejininkės Monikos, dažnai žmonės neatneša nuotraukų į muziejų vien dėl to, jog nežino, kas juose pavaizduota. Tačiau užtenka jas parodyti ir tikrai įmanoma bent vieną žmogų joje identifikuoti. Monika pasakojo, kad jos didžiausias pagalbininkas identifikuojant nuotraukas, yra švėkšniškis Petras Čeliauskas, žinantis ir atpažįstantis beveik visas nuotraukas. „Žmonės galbūt nežino, kas yra jų albumuose, o mes gal kaip tik ir laukiame būtent tos nuotraukos. Būtų nuostabu, jei atsirastų nuotraukų, pavyzdžiui, kaip atrodė laikinoji Švėkšnos bažnyčia, žydų kultūra seniūnijoje, dvaro gyvenimo akcentai. Dauguma buvo sunaikinta, tačiau žmonių namuose galbūt viskas yra“, - pasakojo Monika.
Unikaliausios nuotraukos
Konkurso metu muziejininkė sulaukė ir ypatingos reikšmės turinčių nuotraukų, kurios yra itin vertingos. Pavyzdžiui, itin geros kokybės Švėkšnos ligoninės statybos nuotraukos. Sulaukta ir vienetinių nuotraukų. Viena jų – 1905 metų, kurioje užfiksuotas Švėkšnos bažnyčios statybos komitetas.
Kita pusė
Deja, noras išsaugoti praeities svarbius įvykius ateities kartoms ne visuomet susilaukia tik teigiamų emocijų ir žmonių pagyrų. Monika tai pajuto surengusi šį konkursą. „Gaila, kad kai kurie žmonės bijo atiduoti nuotraukas. Yra nusistovėjusi nuostata ir, galbūt, baimė, kad jos nepateks į muziejų ir bus naudojamos kitiems tikslams. Bet aš noriu pasakyti, kad man asmeniškai tų nuotraukų tikrai nereikia. Viskas, kas pasieks muziejų, tikrai bus išsaugota ateities kartoms“, - teigė Monika.
Žmonių nuotraukų albumuose slypinti miestelio istorija
Pasak muziejininkės Monikos, dažnai žmonės neatneša nuotraukų į muziejų vien dėl to, jog nežino, kas juose pavaizduota. Tačiau užtenka jas parodyti ir tikrai įmanoma bent vieną žmogų joje identifikuoti. Monika pasakojo, kad jos didžiausias pagalbininkas identifikuojant nuotraukas, yra švėkšniškis Petras Čeliauskas, žinantis ir atpažįstantis beveik visas nuotraukas. „Žmonės galbūt nežino, kas yra jų albumuose, o mes gal kaip tik ir laukiame būtent tos nuotraukos. Būtų nuostabu, jei atsirastų nuotraukų, pavyzdžiui, kaip atrodė laikinoji Švėkšnos bažnyčia, žydų kultūra seniūnijoje, dvaro gyvenimo akcentai. Dauguma buvo sunaikinta, tačiau žmonių namuose galbūt viskas yra“, - pasakojo Monika.
Unikaliausios nuotraukos
Konkurso metu muziejininkė sulaukė ir ypatingos reikšmės turinčių nuotraukų, kurios yra itin vertingos. Pavyzdžiui, itin geros kokybės Švėkšnos ligoninės statybos nuotraukos. Sulaukta ir vienetinių nuotraukų. Viena jų – 1905 metų, kurioje užfiksuotas Švėkšnos bažnyčios statybos komitetas.
1905 m. Švėkšnos bažnyčios statybos komitetas su klebonu J. Maciejausku. 1905 m. lapkričio mėn. ši nuotrauka buvo išspausdinta „Lietuvių laikraštyje", o muziejus gavo šios nuotraukos originalą
Unikaliausia nuotrauka muziejininkė įvardijo 1910 metais užfiksuotą nuotrauką, kurioje – tais metais spalio mėnesį Švėkšnoje vykusios „šv. misijos“. Ši nuotrauka unikali jau vien dėl to, kad ji nebuvo niekur publikuota. O tos misijos yra labai išsamiai aprašytos Švėkšnoje mokytojavusio Sergėjaus Bukevičiaus.
Misijų metu iš švėkšniškių buvo varomas velnias
Mokytojas S. Bukevičius apie šias misijas rašė: „Mano atmintyje išliko gan didelis įvykis – tai tris dienas Švėkšnoje vykusios (1910 m.) „šv. misijos“. <...>Dabar dar liko mano manyje tie klaikūs žmonių pergyvenimai, tas baisus jų staugimas bažnyčioje. Tas misijas vedė Lietuvoje žinomas kunigas kapucinas vienuolis Kudirka. Vien jo išvaizda man kėlė šiurpą. Tas vienuolis kasdien bažnyčioje sakydavo po tris pamokslus, tai per tris dienas jų pasakė net devynis. Dėl tų misijų darbų mokykloje nenutraukiau, bet dalis vaikų (mergaitės) eidavo klausytis tų baisių pamokslų apie „pragarą ir ten degančią smalą, kurią velniai pils į gerkles priešininkams” ir pan.
Į Švėkšną privažiavo ir atėjo daug žmonių net iš kitų parapijų, buvo daug ir kunigų, kurie bažnyčioje ir šventoriuje klausė išpažinčių. Aš girdėjau tą paskutinį kapucino pamokslą, kai jis iškėlęs virš galvos tą savo juodą kryžių isteriškai rėkė: „Prakeikti būsit visi, degsite amžinoje ugnyje, o velniai, iškėlę jus ant šakių, murdys degančioje smaloje”. Aš klausiau ir stebėjausi, iš kur tas vienuolis prisirinko tokių baisių žodžių „griešninkų” kankinimui. O ta kaimo liaudis, daugiausia moterys, suklupusi ir susirietusi liejo karčias ašaras. Bažnyčioje girdėjau ir klaikų žmonių staugimą „ū-ū-ū”. Atrodė, kad tai šimtai vilkų staugė miške. Pabaigoje kapucinas liepė visiems pakelti dešines rankas ir kartoti jo žodžius. Tai buvo bendra priesaika, kad negers degtinės, neskaitys „cicilikų” laikraščių, šventai vykdys bažnyčios įstatymus ir kovos su bedieviais „cicilikais”.
Misijų metu iš švėkšniškių buvo varomas velnias
Mokytojas S. Bukevičius apie šias misijas rašė: „Mano atmintyje išliko gan didelis įvykis – tai tris dienas Švėkšnoje vykusios (1910 m.) „šv. misijos“. <...>Dabar dar liko mano manyje tie klaikūs žmonių pergyvenimai, tas baisus jų staugimas bažnyčioje. Tas misijas vedė Lietuvoje žinomas kunigas kapucinas vienuolis Kudirka. Vien jo išvaizda man kėlė šiurpą. Tas vienuolis kasdien bažnyčioje sakydavo po tris pamokslus, tai per tris dienas jų pasakė net devynis. Dėl tų misijų darbų mokykloje nenutraukiau, bet dalis vaikų (mergaitės) eidavo klausytis tų baisių pamokslų apie „pragarą ir ten degančią smalą, kurią velniai pils į gerkles priešininkams” ir pan.
Į Švėkšną privažiavo ir atėjo daug žmonių net iš kitų parapijų, buvo daug ir kunigų, kurie bažnyčioje ir šventoriuje klausė išpažinčių. Aš girdėjau tą paskutinį kapucino pamokslą, kai jis iškėlęs virš galvos tą savo juodą kryžių isteriškai rėkė: „Prakeikti būsit visi, degsite amžinoje ugnyje, o velniai, iškėlę jus ant šakių, murdys degančioje smaloje”. Aš klausiau ir stebėjausi, iš kur tas vienuolis prisirinko tokių baisių žodžių „griešninkų” kankinimui. O ta kaimo liaudis, daugiausia moterys, suklupusi ir susirietusi liejo karčias ašaras. Bažnyčioje girdėjau ir klaikų žmonių staugimą „ū-ū-ū”. Atrodė, kad tai šimtai vilkų staugė miške. Pabaigoje kapucinas liepė visiems pakelti dešines rankas ir kartoti jo žodžius. Tai buvo bendra priesaika, kad negers degtinės, neskaitys „cicilikų” laikraščių, šventai vykdys bažnyčios įstatymus ir kovos su bedieviais „cicilikais”.
