Violeta Astrauskienė
Švėkšnos neįgalieji tikrai nesėdi užsidarę ir nuo pasaulio atsiskyrę. Kūrybinga Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė, nuolat suranda įvairiausių laisvalaikio praleidimo būdų.
Tiesa, dauguma draugijos narių nėra išlepinti galimybe keliauti, o nuolatinis užsisėdėjimas namuose dažnam ir džiaugsmo nekelia, tad pirmininkės paraginti, su malonumu drauge leidžiasi kelionėn, kad dvasios atsargų, įspūdžių užtektų iki kitos išvykos, kad gyventų laukdami dar vis kažko naujo, kad draugijos veikla būtų įvairiapusė ir prasminga. Šiemet kelionių sezoną pradėjo išvyka į Burbiškes, norėdami pasidžiaugti žydinčių tulpių žiedais, tuo pačiu aplankant įdomias ir dar nematytas ekspozicijas, monumentą, malūnus ir pasivaikščioti po botanikos sodą.
Švėkšnos neįgalieji tikrai nesėdi užsidarę ir nuo pasaulio atsiskyrę. Kūrybinga Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė, nuolat suranda įvairiausių laisvalaikio praleidimo būdų.
Tiesa, dauguma draugijos narių nėra išlepinti galimybe keliauti, o nuolatinis užsisėdėjimas namuose dažnam ir džiaugsmo nekelia, tad pirmininkės paraginti, su malonumu drauge leidžiasi kelionėn, kad dvasios atsargų, įspūdžių užtektų iki kitos išvykos, kad gyventų laukdami dar vis kažko naujo, kad draugijos veikla būtų įvairiapusė ir prasminga. Šiemet kelionių sezoną pradėjo išvyka į Burbiškes, norėdami pasidžiaugti žydinčių tulpių žiedais, tuo pačiu aplankant įdomias ir dar nematytas ekspozicijas, monumentą, malūnus ir pasivaikščioti po botanikos sodą.
„Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“, - kažkada sakė Šventasis Augustinas.
Švėkšniškiai ne kartą įsitikino, kad tik keliaudami suvokia tai, kas užkoduota, tai, kas dar jiems neatrasta. Keliaudami geriau pažįsta save, atranda kitus.
Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nariai dalinasi kelionės, po Šiaulių apskritį, įspūdžiais. Ekskursantams vieną po kitos istorijas, pagrįsdama faktais, visos kelionės metu pasakojo lydinti gidė iš Šiaulių.
Burbiškio dvaro istorijos ekspozicija įkurta sename Baženskių dvare, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Tvenkinių salos sujungtos 12 tiltelių. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę. Atstatytame rūmų svečių korpuse rengiami svečių namai, rūmų verandoje įrengta dvaro istorijos ekspozicija. Parke gausu skulptoriaus K. Uliansko darbų: poeto Adomo Mickevičiaus (pastatytas 1911 m.) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto (pastatytas 1912 m.) paminklai, šv. Mergelės Marijos skulptūra, didingi parko vartai, Liūtų tiltas. Parko gėlių daigyne auga įvairių augalų kolekcijos, o Burbiškio tulpės, pasirodo, dvare buvo puoselėjamos nuo Mykolo Baženskio valdymo laikų.
Pasidžiaugę žydinčiais tulpių žiedais, keliauninkai pasuko link įspūdingo ir mitais apipinto Šeduvos malūno, pakeliui užsukę į Kleboniškių kaimą išsidėsčiusį vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje. Pro medžius pilkuojantys pastatų šiaudiniai stogai, marguojančios pintos tvoros - kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos įvairios ekspozicijos padedančios lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. 1905-ieji metai – Šeduvos malūno statybos pradžia. Tarsi kažkokio užkeikimo persekiojamas, malūnas, dar nebaigtas statyti, užsidegė, o karo metais buvo smarkiai apgriautas. Tačiau malūnas niekada nebuvo užmirštas. Žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus. Keletą metų malūnas buvo apleistas, paliktas likimo valiai. Tačiau 2000-aisiais tarsi iš naujo atgimė – suformavus aplinką taip, kad joje atgaivą rastų ne tik kūnas, bet ir siela - čia daug motyvų, besisiejančių su skaičiumi 7, kuris yra laikomas mistiniu, magišku ir nešančiu laimę. Po to sekė pažintis dar su vienu, prieš 130 metų pastatytu Žaliūkių vėjo malūnu – vienu iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus pietinio miesto rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo. Jis pastatytas apie 1875–1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo 1 ha žemės plote, nežymioje pakilumoje, neužstotoje miškų ir sodybų, tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio ir gavo pavadinimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą malūnas tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose.
Pagaliau švėkšniškiai pasiekė Šiaurės Lietuvos sostinę - Šiaulius. Čia taip pat yra kur pasižvalgyti. Dviračių muziejus - vienintelis toks muziejus Lietuvoje. Jame veikianti ekspozicija „Dviratis ir Lietuva" supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai.
Restauruota Ch. Frenkelio vila su parku ir jį puošiančiu fontanu - išskirtinė Šiaulių erdvė. Vila yra unikalus, vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. architektūros statinių. Šio valstybės saugomo kultūros paminklo fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras su išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais, įspūdingų freskų fragmentais. Nusifotografavę atminčiai, skuba toliau, net nekyla abejonių neužsukti į Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos 6,5 ha sodą. Juk Botanikos sodas yra miesto kultūrinės brandos ir prestižo reikalas. Pasidžiaugę augalais, susėda į autobusą ir rieda link Talšos ežero, susitikti su Viliaus Purono sukurta 1,20 m „Geležine Šiaulių lape“. Monumentą autorius kūrė dėl dviejų aplinkybių. Pirma - proga pažymėti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį. Antra - įamžinti „legendą“, analogišką, Geležinio Vilko legendai. Taip garsinti Šiaulius pasauliui, kaip Geležinio Vilko legenda garsina Vilnių.
Draugijos nariai džiaugiasi puikia išvyka, dar vis pasakoja ir dalinasi patirtais įspūdžiais, namuose varto kelionėje darytas nuotraukas.Vėl planuoja naują kelionę ir toliau, lapas po lapo, verčia ir skaito Pasaulio knygą.
Švėkšniškiai ne kartą įsitikino, kad tik keliaudami suvokia tai, kas užkoduota, tai, kas dar jiems neatrasta. Keliaudami geriau pažįsta save, atranda kitus.
Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nariai dalinasi kelionės, po Šiaulių apskritį, įspūdžiais. Ekskursantams vieną po kitos istorijas, pagrįsdama faktais, visos kelionės metu pasakojo lydinti gidė iš Šiaulių.
Burbiškio dvaro istorijos ekspozicija įkurta sename Baženskių dvare, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Tvenkinių salos sujungtos 12 tiltelių. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę. Atstatytame rūmų svečių korpuse rengiami svečių namai, rūmų verandoje įrengta dvaro istorijos ekspozicija. Parke gausu skulptoriaus K. Uliansko darbų: poeto Adomo Mickevičiaus (pastatytas 1911 m.) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto (pastatytas 1912 m.) paminklai, šv. Mergelės Marijos skulptūra, didingi parko vartai, Liūtų tiltas. Parko gėlių daigyne auga įvairių augalų kolekcijos, o Burbiškio tulpės, pasirodo, dvare buvo puoselėjamos nuo Mykolo Baženskio valdymo laikų.
Pasidžiaugę žydinčiais tulpių žiedais, keliauninkai pasuko link įspūdingo ir mitais apipinto Šeduvos malūno, pakeliui užsukę į Kleboniškių kaimą išsidėsčiusį vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje. Pro medžius pilkuojantys pastatų šiaudiniai stogai, marguojančios pintos tvoros - kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos įvairios ekspozicijos padedančios lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. 1905-ieji metai – Šeduvos malūno statybos pradžia. Tarsi kažkokio užkeikimo persekiojamas, malūnas, dar nebaigtas statyti, užsidegė, o karo metais buvo smarkiai apgriautas. Tačiau malūnas niekada nebuvo užmirštas. Žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus. Keletą metų malūnas buvo apleistas, paliktas likimo valiai. Tačiau 2000-aisiais tarsi iš naujo atgimė – suformavus aplinką taip, kad joje atgaivą rastų ne tik kūnas, bet ir siela - čia daug motyvų, besisiejančių su skaičiumi 7, kuris yra laikomas mistiniu, magišku ir nešančiu laimę. Po to sekė pažintis dar su vienu, prieš 130 metų pastatytu Žaliūkių vėjo malūnu – vienu iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus pietinio miesto rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo. Jis pastatytas apie 1875–1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo 1 ha žemės plote, nežymioje pakilumoje, neužstotoje miškų ir sodybų, tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio ir gavo pavadinimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą malūnas tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose.
Pagaliau švėkšniškiai pasiekė Šiaurės Lietuvos sostinę - Šiaulius. Čia taip pat yra kur pasižvalgyti. Dviračių muziejus - vienintelis toks muziejus Lietuvoje. Jame veikianti ekspozicija „Dviratis ir Lietuva" supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai.
Restauruota Ch. Frenkelio vila su parku ir jį puošiančiu fontanu - išskirtinė Šiaulių erdvė. Vila yra unikalus, vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. architektūros statinių. Šio valstybės saugomo kultūros paminklo fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras su išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais, įspūdingų freskų fragmentais. Nusifotografavę atminčiai, skuba toliau, net nekyla abejonių neužsukti į Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos 6,5 ha sodą. Juk Botanikos sodas yra miesto kultūrinės brandos ir prestižo reikalas. Pasidžiaugę augalais, susėda į autobusą ir rieda link Talšos ežero, susitikti su Viliaus Purono sukurta 1,20 m „Geležine Šiaulių lape“. Monumentą autorius kūrė dėl dviejų aplinkybių. Pirma - proga pažymėti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį. Antra - įamžinti „legendą“, analogišką, Geležinio Vilko legendai. Taip garsinti Šiaulius pasauliui, kaip Geležinio Vilko legenda garsina Vilnių.
Draugijos nariai džiaugiasi puikia išvyka, dar vis pasakoja ir dalinasi patirtais įspūdžiais, namuose varto kelionėje darytas nuotraukas.Vėl planuoja naują kelionę ir toliau, lapas po lapo, verčia ir skaito Pasaulio knygą.
Kelionės nuotraukas galite peržiūrėti čia: http://sveksnosnd.weebly.com/m363s371-iscaronvykos-2013.html
Reklama: tvorutiekimas.lt
