Koplytstulpis skirtas prelatui K. Šauliui. Saulius SODONIS
Toliausiai nuo Švėkšnos nutolusi gyvenvietė – Stemplių bažnytkaimis, nuo seniūnijos centro nutolęs 12 kilometrų. Tačiau 40 reikia įveikti norint nuvažiuoti į Šilutę. Gretima Šilalė pasiekiama nuvažiavus kiek mažiau – 30 kilometrų. Todėl dažnai šios atokios gyvenvietės žmonės renkasi: reikalų tvarkyti važiuoja į Šilutę, ūkinių prekių – į Šilalę, statybinių medžiagų – į Švėkšną, o pas gydytojus – į Klaipėdą. Tačiau nežiūrint atokios vietos čia gyvena stiprūs ir darbštūs žmonės.
Garbingas giminaitis
Važiuojantieji iš Švėkšnos į Kvėdarną ar atvirkščiai ties keliuku į Stemples mato užrašą, kuris liudija, kad tai 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Kazimiero Šaulio (1872–1964) gimtinė. Šios vietos žmonės ne tik tai gerai žino, bet dauguma yra jo giminaičiai. Ir nors ne visi turi tokias pavardes, tačiau vienaip ar kitai yra Šaulių giminės palikuonys. Arnašiai, Šauliai, Bliūdžiai, Sabaliauskai – visi jie Šaulių giminės palikuonys.
Toliausiai nuo Švėkšnos nutolusi gyvenvietė – Stemplių bažnytkaimis, nuo seniūnijos centro nutolęs 12 kilometrų. Tačiau 40 reikia įveikti norint nuvažiuoti į Šilutę. Gretima Šilalė pasiekiama nuvažiavus kiek mažiau – 30 kilometrų. Todėl dažnai šios atokios gyvenvietės žmonės renkasi: reikalų tvarkyti važiuoja į Šilutę, ūkinių prekių – į Šilalę, statybinių medžiagų – į Švėkšną, o pas gydytojus – į Klaipėdą. Tačiau nežiūrint atokios vietos čia gyvena stiprūs ir darbštūs žmonės.
Garbingas giminaitis
Važiuojantieji iš Švėkšnos į Kvėdarną ar atvirkščiai ties keliuku į Stemples mato užrašą, kuris liudija, kad tai 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Kazimiero Šaulio (1872–1964) gimtinė. Šios vietos žmonės ne tik tai gerai žino, bet dauguma yra jo giminaičiai. Ir nors ne visi turi tokias pavardes, tačiau vienaip ar kitai yra Šaulių giminės palikuonys. Arnašiai, Šauliai, Bliūdžiai, Sabaliauskai – visi jie Šaulių giminės palikuonys.
Gaila, bet šiandien nėra išlikę prelato K. Šaulio gimtosios sodybos. Iš jos likęs tik dirvos viduryje esantis šulinys. Maždaug ties buvusios jo sodybos vieta 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prelatui K. Šauliui atminti ir pagerbti buvo pastatytas ąžuolinis koplytstulpis. Jis stempliškių prižiūrimas – niekada nenuvysta čia augančios ar apmerktos gėlės.
O kiekvienų metų vasario 16-osios dienos išvakarėse kas nors iš signataro giminaičių drauge su Švėkšnos seniūnu Alfonsu Šepučiu vyksta pas Lietuvos Respublikos Prezidentą, iš kurio rankų perima vainiką, skirtą Lietuvos valstybės signatarams, kurių vienas ir buvo stempliškis K. Šaulys. Po iškilmingų mišių čia tas vainikas ir padedamas. Tuo metu pagerbiamas ne tik šis stempliškis, bet ir Lietuvos valstybė.
Bendruomenės vadovė
Jau keletą metų Stemplių bendruomenei vadovauja pedagogė, o dabar ūkininkė Ramutė Kungienė. Dar prieš keletą metų ji mokytojavo Stemplių pradinėje mokykloje, kuri buvo Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos skyrius. Tačiau sumažėjus mokinių, jis buvo uždarytas. Tad drauge su vyru Viktoru ji tapo ūkininke. Jie ir įsikūrę tėvelių Gudlinkių ūkyje, kuris yra už miško esančiame Bumliškės kaime. Tėvelis Antanas jau perdavė jauniesiems ūkininkams žemės ūkį, tačiau kaip pats juokavo – savo rankose dar laiko patį namų ūkį.
Darbšti jauna šeima, padedama tėvelių, pamažu didina savo ūkį: jau dalyvavo keliose Europos Sąjungos remiamose žemės ūkio programose. Dėl to gerokai pagerėjo ūkininkavimo sąlygos. Anot Ramutės ir Viktoro, dabar į tvartą galima nueiti su šlepetėmis – ten švaru ir jauku.
O ferma pilna gyvulių. Šeima plėtoja pieno ūkį. Iš viso šiuo metu turi 40 melžiamų karvių. Dar kelios šiuo metu užtrūkusios karvės, kurios netrukus atsives veršiukų. Iš viso su prieaugliu, anot ūkininkų, jie šiuo metu turi per 70 „galvų“. Banda nuolat gerinama – turi sutartį su viena sėklininkystės įmonių, kurios prižiūri bandą ir padeda patarimais bei darbais.
Iš viso kas pora dienų jie primelžia apie vieną toną pieno. Netrukus jo turėtų padaugėti, nes karves gins į lauką. Šviežia žolė bei gaivus oras didina primilžius. Kungiai turi sutartį su žemės ūkio kooperatine bendrove „Pamario pienas“. Prieš keletą metų tapę šios bendroves nariais, jie labai džiaugiasi, nes nebeturi jokių problemų su įvairiais tyrimais, nerealiais reikalavimais. Priešingai – neseniai gavo padėką už aktyvų dalyvavimą kooperatyvo plėtroje.
Šiuo metu taip pat laukia atsakymo, nes paramai pateikta dar viena paraiška. Tik šiuo metu ūkininkai kiek nuliūdę, nes pieno supirkimo kaina nuo buvusio 1 lito 7 centų šiuo metu nukrito iki 86 centų. Tai nemaži pinigai, dėl to ūkio plėtrai dabar lėšų gali neužtekti.
Bendruomenė
Ramutė Kungienė tebevadovauja Stemplių bendruomenei. Ja labai džiaugiasi, nes tai itin aktyvūs žmonės, norintys gyventi ir gražiai, ir įdomiai. Ji prisiminė, kaip buvo renkami pinigai tujų sodinukams, kuriuos rengėsi sodinti vietoje nugriautos bažnyčios tvoros. Visi mielai aukojo, norėdami prisidėti prie gyvenvietės gražinimo.
Ji taip pat džiaugiasi bendravimu su UAB „LL investicijos“. Ši bendrovė Stemplių pakraštyje jau turi vieną naftos gręžinį, o kitą neseniai išgręžė. Nors buvo visokių svarstymų, tačiau bendruomenei buvo paaiškinta, kad tai bus ne skalūnų dujų paieškos, o naujas naftos paieškos gręžinys. Kol kas jokių piktnaudžiavimų nepastebėta.
Minėta naftos bendrovė skyrė bendruomenės reikmėms 99 tūkstančius litų. Jie buvo panaudoti naujam bažnyčios stogui uždėti. Dėl to, kad buvo „lengva“ žiema, stogą pavyko uždengti greičiau nei planuota. Paklausta, ar yra nepatenkintų čia vykdoma naftininkų veikla, R. Kungienė kalbėjo, kad nepatogumų kaimas neturi: bendrovės sutvarkė kelią, vasarą jį laisto, kad nekeltų dulkių važiuojant automobiliams, o naftą vežančios autocisternos netrukdo ir nesukelia nepatogumų.
Rūpestis
O jį turi, teisingiau prieš tris mėnesių sulaukė, Steponas Algimantas Alminauskis. Jis yra grafams Pliateriams priklaususio Stemplių dvaro savininkas. Jo tėvas 1932 metais nupirko dvarą su 80 hektarų žemės iš šių grafų atstovės Jadvygos Čadskienės.
Jį Juozas Alminauskis iš netolimo Paulaičių kaimo nupirko ūkininkavimui. O jį įsigyti padėjo jo tėvo mamos brolis prelatas K. Šaulys. Bet ne šiaip padėjo, o suteikė paskolą. Likimo ironija – sumokėjęs ją J. Alminauskis po savaitės sovietų valdžios buvo išvežtas į Sibirą.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo S. Alminauskis atsistatė nuosavybę ir padėjo ūkininkauti. Statėsi pastatus, juos remontavo. O prieš porą mėnesių sužinojo, kad visus teisėtai išduotus leidimus, projektus bei tai, ko buvo būtina, užprotestavo paminklosaugininkai iš Vilniaus. Ir reikalauja tiesiog tai, ką sutvarkė dabartinis šeimininkas, nugriauti. Todėl S. Alminauskis, kuris šį savo ūkį perdavė sūnui Vytautui, nežino kas bus – viskas, kas buvo daroma teisėtai – staiga tapo neteisėta ir viską reikia griauti. Tokie veiksmai „pakerta“ mūsų valstybės įvaizdį.
Šiuo metu baigia griūti daugiau kaip prieš du šimtus metų pastatytas svirnas grūdams. Reikėtų jį remontuoti. Bet tai paminklosaugos saugomas pastatas. Jo remontui būtinas projektas. S. Alminauskis mano, kad jei jau taip būtina saugoti, tai valstybė galėtų tą projektą parengti, o savininkai jau imtųsi jo remonto už savo lėšas.
O kiekvienų metų vasario 16-osios dienos išvakarėse kas nors iš signataro giminaičių drauge su Švėkšnos seniūnu Alfonsu Šepučiu vyksta pas Lietuvos Respublikos Prezidentą, iš kurio rankų perima vainiką, skirtą Lietuvos valstybės signatarams, kurių vienas ir buvo stempliškis K. Šaulys. Po iškilmingų mišių čia tas vainikas ir padedamas. Tuo metu pagerbiamas ne tik šis stempliškis, bet ir Lietuvos valstybė.
Bendruomenės vadovė
Jau keletą metų Stemplių bendruomenei vadovauja pedagogė, o dabar ūkininkė Ramutė Kungienė. Dar prieš keletą metų ji mokytojavo Stemplių pradinėje mokykloje, kuri buvo Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos skyrius. Tačiau sumažėjus mokinių, jis buvo uždarytas. Tad drauge su vyru Viktoru ji tapo ūkininke. Jie ir įsikūrę tėvelių Gudlinkių ūkyje, kuris yra už miško esančiame Bumliškės kaime. Tėvelis Antanas jau perdavė jauniesiems ūkininkams žemės ūkį, tačiau kaip pats juokavo – savo rankose dar laiko patį namų ūkį.
Darbšti jauna šeima, padedama tėvelių, pamažu didina savo ūkį: jau dalyvavo keliose Europos Sąjungos remiamose žemės ūkio programose. Dėl to gerokai pagerėjo ūkininkavimo sąlygos. Anot Ramutės ir Viktoro, dabar į tvartą galima nueiti su šlepetėmis – ten švaru ir jauku.
O ferma pilna gyvulių. Šeima plėtoja pieno ūkį. Iš viso šiuo metu turi 40 melžiamų karvių. Dar kelios šiuo metu užtrūkusios karvės, kurios netrukus atsives veršiukų. Iš viso su prieaugliu, anot ūkininkų, jie šiuo metu turi per 70 „galvų“. Banda nuolat gerinama – turi sutartį su viena sėklininkystės įmonių, kurios prižiūri bandą ir padeda patarimais bei darbais.
Iš viso kas pora dienų jie primelžia apie vieną toną pieno. Netrukus jo turėtų padaugėti, nes karves gins į lauką. Šviežia žolė bei gaivus oras didina primilžius. Kungiai turi sutartį su žemės ūkio kooperatine bendrove „Pamario pienas“. Prieš keletą metų tapę šios bendroves nariais, jie labai džiaugiasi, nes nebeturi jokių problemų su įvairiais tyrimais, nerealiais reikalavimais. Priešingai – neseniai gavo padėką už aktyvų dalyvavimą kooperatyvo plėtroje.
Šiuo metu taip pat laukia atsakymo, nes paramai pateikta dar viena paraiška. Tik šiuo metu ūkininkai kiek nuliūdę, nes pieno supirkimo kaina nuo buvusio 1 lito 7 centų šiuo metu nukrito iki 86 centų. Tai nemaži pinigai, dėl to ūkio plėtrai dabar lėšų gali neužtekti.
Bendruomenė
Ramutė Kungienė tebevadovauja Stemplių bendruomenei. Ja labai džiaugiasi, nes tai itin aktyvūs žmonės, norintys gyventi ir gražiai, ir įdomiai. Ji prisiminė, kaip buvo renkami pinigai tujų sodinukams, kuriuos rengėsi sodinti vietoje nugriautos bažnyčios tvoros. Visi mielai aukojo, norėdami prisidėti prie gyvenvietės gražinimo.
Ji taip pat džiaugiasi bendravimu su UAB „LL investicijos“. Ši bendrovė Stemplių pakraštyje jau turi vieną naftos gręžinį, o kitą neseniai išgręžė. Nors buvo visokių svarstymų, tačiau bendruomenei buvo paaiškinta, kad tai bus ne skalūnų dujų paieškos, o naujas naftos paieškos gręžinys. Kol kas jokių piktnaudžiavimų nepastebėta.
Minėta naftos bendrovė skyrė bendruomenės reikmėms 99 tūkstančius litų. Jie buvo panaudoti naujam bažnyčios stogui uždėti. Dėl to, kad buvo „lengva“ žiema, stogą pavyko uždengti greičiau nei planuota. Paklausta, ar yra nepatenkintų čia vykdoma naftininkų veikla, R. Kungienė kalbėjo, kad nepatogumų kaimas neturi: bendrovės sutvarkė kelią, vasarą jį laisto, kad nekeltų dulkių važiuojant automobiliams, o naftą vežančios autocisternos netrukdo ir nesukelia nepatogumų.
Rūpestis
O jį turi, teisingiau prieš tris mėnesių sulaukė, Steponas Algimantas Alminauskis. Jis yra grafams Pliateriams priklaususio Stemplių dvaro savininkas. Jo tėvas 1932 metais nupirko dvarą su 80 hektarų žemės iš šių grafų atstovės Jadvygos Čadskienės.
Jį Juozas Alminauskis iš netolimo Paulaičių kaimo nupirko ūkininkavimui. O jį įsigyti padėjo jo tėvo mamos brolis prelatas K. Šaulys. Bet ne šiaip padėjo, o suteikė paskolą. Likimo ironija – sumokėjęs ją J. Alminauskis po savaitės sovietų valdžios buvo išvežtas į Sibirą.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo S. Alminauskis atsistatė nuosavybę ir padėjo ūkininkauti. Statėsi pastatus, juos remontavo. O prieš porą mėnesių sužinojo, kad visus teisėtai išduotus leidimus, projektus bei tai, ko buvo būtina, užprotestavo paminklosaugininkai iš Vilniaus. Ir reikalauja tiesiog tai, ką sutvarkė dabartinis šeimininkas, nugriauti. Todėl S. Alminauskis, kuris šį savo ūkį perdavė sūnui Vytautui, nežino kas bus – viskas, kas buvo daroma teisėtai – staiga tapo neteisėta ir viską reikia griauti. Tokie veiksmai „pakerta“ mūsų valstybės įvaizdį.
Šiuo metu baigia griūti daugiau kaip prieš du šimtus metų pastatytas svirnas grūdams. Reikėtų jį remontuoti. Bet tai paminklosaugos saugomas pastatas. Jo remontui būtinas projektas. S. Alminauskis mano, kad jei jau taip būtina saugoti, tai valstybė galėtų tą projektą parengti, o savininkai jau imtųsi jo remonto už savo lėšas.
