Švėkšnos parkas garsėja kaip vienas gražiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Dabartinis jo planas suformuotas XIX a. vid., valdant grafams Pliateriams. XX a. pradžioje papuoštas vazomis statulomis. Kai kurios jų sovietmečiu buvo apgadintos arba visiškai nugriautos, bet vėliau, jau nepriklausomybės metais, atstatytos.
Parkas iš visų pusių juosia neorenesansinio stilaus murinę vilą „Genovefa“ (pastatyta 1880 m.), užima 9,5 ha plotą. Deja, parke jau seniai nebestovi medinis pastatas (palocius), kuriame gyveno patys grafai. Nors namas buvo iš maumedžio rąstų ir atlaikė net apie 300 m., bet nebelikus tikrųjų šeimininkų, pradėtas plėšti: liko be langų, durų ir 1952 m. buvo nugriautas.
Parkas iš visų pusių juosia neorenesansinio stilaus murinę vilą „Genovefa“ (pastatyta 1880 m.), užima 9,5 ha plotą. Deja, parke jau seniai nebestovi medinis pastatas (palocius), kuriame gyveno patys grafai. Nors namas buvo iš maumedžio rąstų ir atlaikė net apie 300 m., bet nebelikus tikrųjų šeimininkų, pradėtas plėšti: liko be langų, durų ir 1952 m. buvo nugriautas.
Tapkite „Švėkšnos naujienų“ rėmėju, kad išliktų
Žinoma, parkai neįsivaizduojami be medžių, kurių Švėkšnoje galima suskaičiuoti daugiau nei 70 rūšių. Parke auga daug vietinių ir egzotinių medžių rūšių. Medynuose vyrauja paprastieji klevai, mažalapės liepos. Taip pat yra ąžuolų, uosių, kaštonų, vikmedžių, šermukšnių ir kt. Galima aptikti ir retesnių (introdukuotų) medžių: europinis kukmedis, karpatalapė liepa, raudonlapis bukas, maumedis ir, be abejo, žymusis seniausias Lietuvoje dviskiautis ginkmedis. Iš krūmų paminėtini: geltonasis žirnmedis, totorinis sausmedis, raudonlapis lazdynas, alyvos.
Jeigu architektūrinio ansamblio paveldo nykimą labiausiai paveikė laikmečio aplinkybės, tai kai kurių medžių neberandame dėl anksčiau siautėjusių gamtos stichijų. Pvz. prie tvenkinių augusi labai stora ir aukšta tuopa (skersmuo 1,60 m, aukštis apie 35 m) buvo audros išversta dar 1979 m.
Vis tik labiausiai gaila dėl kažkada parką puošusios įspūdingos veimutinės pušies netekties. Augo ji netoli vilos, ovalinio žolyno rytinėje pusėje. Buvo graži, šakota, bet 1993 m. sausio 14 d. siautėjęs uraganas ją išrovė.
Šių eilučių autorius puikiai atsimena tą lemtingą dieną. Nežinau, kodėl tokį pavojingą rytą, kai dėl itin stipraus vėjo gatvėse skraidė nuo stogų atsiplėšę šiferio lapai, aš labai norėjau eiti į mokyklą. Mokiausi tuomet ketvirtoje klasėje, tad pamokos vyko dar parke esančiame pastate. Ir ryškiai atsimenu tą garsą, kuomet taip stipriai sudundėjo, lyg butų sugrumėjęs griaustinis tiesiai virš galvos.
Veimutinės pušys labiausiai paplitusios Šiaurės Amerikoje, bet ir Lietuvoje nėra retos, dažniausiai auga parkuose. Galbūt gamtininkams Švėkšnos veimutinės pušies praradimas nebuvo ypatingas nuostolis, bet man, vaikui, kuris mėgdavo dažnai joje palaipioti, tada norėjosi net verkti. Tikriausiai panašūs prisiminimai apie malonias karstynes šakotoje pušyje išliko ne tik man.
Medžiui nuvirtus, jo vietoje buvo pasodinta jauna pušaitė, bet iki šių dienų ir ji neišliko. Kaip pasakojo parko valdytojas Kęstutis Paulauskas, maždaug prieš 5 metus neatlaikė stipraus vėjo gūsio ir sulūžo. Taip atsitiko dėl silpno ir pažeisto medžio kamieno.
Žinoma, parkai neįsivaizduojami be medžių, kurių Švėkšnoje galima suskaičiuoti daugiau nei 70 rūšių. Parke auga daug vietinių ir egzotinių medžių rūšių. Medynuose vyrauja paprastieji klevai, mažalapės liepos. Taip pat yra ąžuolų, uosių, kaštonų, vikmedžių, šermukšnių ir kt. Galima aptikti ir retesnių (introdukuotų) medžių: europinis kukmedis, karpatalapė liepa, raudonlapis bukas, maumedis ir, be abejo, žymusis seniausias Lietuvoje dviskiautis ginkmedis. Iš krūmų paminėtini: geltonasis žirnmedis, totorinis sausmedis, raudonlapis lazdynas, alyvos.
Jeigu architektūrinio ansamblio paveldo nykimą labiausiai paveikė laikmečio aplinkybės, tai kai kurių medžių neberandame dėl anksčiau siautėjusių gamtos stichijų. Pvz. prie tvenkinių augusi labai stora ir aukšta tuopa (skersmuo 1,60 m, aukštis apie 35 m) buvo audros išversta dar 1979 m.
Vis tik labiausiai gaila dėl kažkada parką puošusios įspūdingos veimutinės pušies netekties. Augo ji netoli vilos, ovalinio žolyno rytinėje pusėje. Buvo graži, šakota, bet 1993 m. sausio 14 d. siautėjęs uraganas ją išrovė.
Šių eilučių autorius puikiai atsimena tą lemtingą dieną. Nežinau, kodėl tokį pavojingą rytą, kai dėl itin stipraus vėjo gatvėse skraidė nuo stogų atsiplėšę šiferio lapai, aš labai norėjau eiti į mokyklą. Mokiausi tuomet ketvirtoje klasėje, tad pamokos vyko dar parke esančiame pastate. Ir ryškiai atsimenu tą garsą, kuomet taip stipriai sudundėjo, lyg butų sugrumėjęs griaustinis tiesiai virš galvos.
Veimutinės pušys labiausiai paplitusios Šiaurės Amerikoje, bet ir Lietuvoje nėra retos, dažniausiai auga parkuose. Galbūt gamtininkams Švėkšnos veimutinės pušies praradimas nebuvo ypatingas nuostolis, bet man, vaikui, kuris mėgdavo dažnai joje palaipioti, tada norėjosi net verkti. Tikriausiai panašūs prisiminimai apie malonias karstynes šakotoje pušyje išliko ne tik man.
Medžiui nuvirtus, jo vietoje buvo pasodinta jauna pušaitė, bet iki šių dienų ir ji neišliko. Kaip pasakojo parko valdytojas Kęstutis Paulauskas, maždaug prieš 5 metus neatlaikė stipraus vėjo gūsio ir sulūžo. Taip atsitiko dėl silpno ir pažeisto medžio kamieno.
Veimutinės pušies vietoje buvo pasodinta jauna pušaitė, bet iki šių dienų ir ji neišliko.
Tačiau senajai pušiai likimas nelėmė supleškėti kažkieno krosnyje. Ji vėl stovi, bet jau kitoje vietoje, be švelnumu pasižyminčių spyglių, o šakos nebesiskverbia vis aukštyn ir aukštyn.
Šiuo metu veimutinė pušis puošia švėkšniškio medžio skulptoriaus Vytauto Bliūdžiaus sodybą.
Šiuo metu veimutinės pušies likučiai puošia švėkšniškio medžio skulptoriaus Vytauto Bliūdžiaus sodybą.
Paskutinį kartą audra Švėkšnos parke medžius vartė 2020 m. kovo 13 d. naktį.
Tada dėl vieno medžio griūties nukentėjo ir buvęs tarnų gyvenamasis namas (oficina), įlaužė stogą.
Paskutinį kartą audra Švėkšnos parke medžius vartė 2020 m. kovo 13 d. naktį.
