V. Astrauskienės nuotr.
E. V. Berbomo dėka mes turime etnokultūros paveldo unikumu tapusias Kuršmarių vėtrunges – pamario krašto žvejų kaimų ženklus, neturinčius analogo pasaulyje. Tik neklyskime manydami, kad vėtrunges sumanė būtent jis. Iš tiesų, Kuršmarių žvejybos inspektorius E. V. Berbomas sugalvojo unikalią laivų ir kaimų ženklinimo sistemą – tam tikro pločio ir ilgio, spalvinės gamos ant laivo stiebo tvirtinamas lenteles. Pastebėję, kad ženklai natūraliai sukinėjasi vėjyje, žvejai sugalvojo juos panaudoti kaip prietaisą vėjo krypčiai nustatyti. Vėliau lenteles ėmė puošti pjaustiniais ir spalvinti. Kuršmarių laivai – kurėnai su tokia laivo vizitine kortele, nurodančia iš kokio kaimo ir uosto išplaukęs, mariose plaukiojo iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Pagaliau ir švėkšniškiai sulaukė progos gyvai prisiliesti prie Mažosios Lietuvos etnografinio regiono simbolio – vėtrungių. Kartais taip jau būna, kad meistras čia pat, o jo darbais grožėtis tenka aplinkiniuose miesteliuose ir didmiesčiuose. Šį kartą buvo suskubta pasinaudoti proga, kai vėtrungės trumpam sugrįžo namo atsinaujinimui, nes šiltuoju metų laiku jos puošia Nidos gyvenvietę. Penktadienį Švėkšnos bibliotekos ekspozicijų patalpose duris atvėrė vėtrungių paroda „…nuo Švėkšnos iki Vatikano“. Bibliotekininkei D. Litvinienei reikėjo nemenkų pastangų, kad visi atėjusieji į parodos atidarymą sutilptų ir patogiai susėstų. Parodos atidarymas-susitikimas nenuvylė, iš ties, buvo nuoširdus, labai įdomus ir melodingas. Renginį moderavo Švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė Violeta Astrauskienė.
Papasakoti apie vėtrungių atsiradimo ištakas, jų raidą ir tradicijų atgaivinimą atvyko vėtrungių meistro Vaidoto artimas bičiulis, klaipėdiškis mgr. Egidijus Bacevičius, kuris beje yra ir vokiečių tyrinėtojo Hanso Vode (Hans Woede) knygos „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“ įžangos autorius (knyga išversta į lietuvių kalbą, išleista 2016). Svečias pasakojo, kad H. Vode bandė aprėpti esamų vėtrungių įvairovę, išmatavo ir perpiešė 75-ias Vokietijos asmeninių ir muziejų rinkinių vėtrunges. Dalį atkūrė iš piešinių ir nuotraukų. Bendras aprašytų vėtrungių skaičius siekia 150 vienetų. Istorinėmis laikytinos puošniosios vėtrungės, pagamintos 1892–1944 m. laikotarpiu. Ponas Egidijus užbaigdamas akcentavo svarbiausią, jo manymu, kad atgaivinę vėtrungių gaminimo tradiciją, perimame vėtrungių puoselėjimą ir jų saugojimą. Nuo šiol – tai jau mūsoji, lietuviškoji meniškoji vėtrungė.
Teol. dr. doc. Remigijus Oželis papasakojo, kad 2013 m. popiežiui Pranciškui padovanota Vaidoto ir jo žmonos Virginos sukurta ąžuolinė tradicinė Kuršių marių kurėnų autentiško 1,2 metro dydžio vėtrungė, kuri ženklino Lietuvos – krikščioniškos Europos valstybės – raidos kryptį. Joje buvo pavaizduoti svarbiausi mūsų šalies akcentai. Vėtrungės viršuje – laivas, kurio burėje pavaizduotas kryžius. Tai simbolizuoja, jog Lietuva neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo. Laivas – tai Katalikų bažnyčia, vedama Popiežiaus. Vėtrungės priekyje pavaizduotas kalnas su vilku, kuris pranašiškai pakvietė Gediminą kurti valstybės sostinę Vilnių. Ant kalno – Gedimino pilis su Lietuvos vėliava. Tai mūsų valstybingumo ženklas. Taip pat Vilniaus Arkikatedra, Šv. Onos bažnyčia ir kiti.
Nors vilkytiškis Darius Vilius – senojo amato – kalvystės puoselėtojas, bet turi aistrą dainuoti. Jis subūrė ir kartu su bendraminčiais dainuoja Pamario krašte surinktas ir paties L. Rėzos sukurtas, bei išlikusias lietuvių liaudies dainas. Dariaus suorganizuotas entuziastų būrelis, pasipuošęs tautiniu apdaru, pasiruošęs giesmynus su natomis ir žodžiais, kad visi norintys dainuoti galėtų pritarti, apdainavo, užliūliavo, dovanodami sielos ramybę ir malonumą ausims. Tai buvo lyg sakrali kelionė į praeitį – malda Rytprūsių krašte gyvenusiai tautai.
Negali nesistebėti švėkšniškio tautodailininko Vaidoto Bliūdžiaus darbais: senųjų medinių pastatų restauratorius, istorinių laivų – kurėnų statytojas, krikštų restauratorius, vėtrungių gamintojas, bet kaip visada santūrus ir kuklus. Toks jau jis, kurio darbai daugiau, negu jis pats, kalba. Vaidas neslėpė tik vieno, kad vėtrungė – analogo neturinti laivo karūna, šiandien tapo dažnam geidžiamu suvenyru ir, kad šiandien vėtrungės – tai palaipsniui išsivystęs savitas, tik Kuršių marių žvejų gyvenvietėms būdingas, etnokultūros palikimas peraugęs į savitą liaudies meno formą.
Būta džiaugsmo ir dėkojimo. Buvusi Vaidoto biologijos mokytoja D. Šaulienė, sveikinusi Vaidotą Bliūdžių parodos atidarymo proga, didžiuojasi, kad mokinys savo darbais ir pasiekimais praaugo mokytoją. Linkėjo jam prasmingų tolimesnių darbų.
Papasakoti apie vėtrungių atsiradimo ištakas, jų raidą ir tradicijų atgaivinimą atvyko vėtrungių meistro Vaidoto artimas bičiulis, klaipėdiškis mgr. Egidijus Bacevičius, kuris beje yra ir vokiečių tyrinėtojo Hanso Vode (Hans Woede) knygos „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“ įžangos autorius (knyga išversta į lietuvių kalbą, išleista 2016). Svečias pasakojo, kad H. Vode bandė aprėpti esamų vėtrungių įvairovę, išmatavo ir perpiešė 75-ias Vokietijos asmeninių ir muziejų rinkinių vėtrunges. Dalį atkūrė iš piešinių ir nuotraukų. Bendras aprašytų vėtrungių skaičius siekia 150 vienetų. Istorinėmis laikytinos puošniosios vėtrungės, pagamintos 1892–1944 m. laikotarpiu. Ponas Egidijus užbaigdamas akcentavo svarbiausią, jo manymu, kad atgaivinę vėtrungių gaminimo tradiciją, perimame vėtrungių puoselėjimą ir jų saugojimą. Nuo šiol – tai jau mūsoji, lietuviškoji meniškoji vėtrungė.
Teol. dr. doc. Remigijus Oželis papasakojo, kad 2013 m. popiežiui Pranciškui padovanota Vaidoto ir jo žmonos Virginos sukurta ąžuolinė tradicinė Kuršių marių kurėnų autentiško 1,2 metro dydžio vėtrungė, kuri ženklino Lietuvos – krikščioniškos Europos valstybės – raidos kryptį. Joje buvo pavaizduoti svarbiausi mūsų šalies akcentai. Vėtrungės viršuje – laivas, kurio burėje pavaizduotas kryžius. Tai simbolizuoja, jog Lietuva neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo. Laivas – tai Katalikų bažnyčia, vedama Popiežiaus. Vėtrungės priekyje pavaizduotas kalnas su vilku, kuris pranašiškai pakvietė Gediminą kurti valstybės sostinę Vilnių. Ant kalno – Gedimino pilis su Lietuvos vėliava. Tai mūsų valstybingumo ženklas. Taip pat Vilniaus Arkikatedra, Šv. Onos bažnyčia ir kiti.
Nors vilkytiškis Darius Vilius – senojo amato – kalvystės puoselėtojas, bet turi aistrą dainuoti. Jis subūrė ir kartu su bendraminčiais dainuoja Pamario krašte surinktas ir paties L. Rėzos sukurtas, bei išlikusias lietuvių liaudies dainas. Dariaus suorganizuotas entuziastų būrelis, pasipuošęs tautiniu apdaru, pasiruošęs giesmynus su natomis ir žodžiais, kad visi norintys dainuoti galėtų pritarti, apdainavo, užliūliavo, dovanodami sielos ramybę ir malonumą ausims. Tai buvo lyg sakrali kelionė į praeitį – malda Rytprūsių krašte gyvenusiai tautai.
Negali nesistebėti švėkšniškio tautodailininko Vaidoto Bliūdžiaus darbais: senųjų medinių pastatų restauratorius, istorinių laivų – kurėnų statytojas, krikštų restauratorius, vėtrungių gamintojas, bet kaip visada santūrus ir kuklus. Toks jau jis, kurio darbai daugiau, negu jis pats, kalba. Vaidas neslėpė tik vieno, kad vėtrungė – analogo neturinti laivo karūna, šiandien tapo dažnam geidžiamu suvenyru ir, kad šiandien vėtrungės – tai palaipsniui išsivystęs savitas, tik Kuršių marių žvejų gyvenvietėms būdingas, etnokultūros palikimas peraugęs į savitą liaudies meno formą.
Būta džiaugsmo ir dėkojimo. Buvusi Vaidoto biologijos mokytoja D. Šaulienė, sveikinusi Vaidotą Bliūdžių parodos atidarymo proga, didžiuojasi, kad mokinys savo darbais ir pasiekimais praaugo mokytoją. Linkėjo jam prasmingų tolimesnių darbų.
Švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė Violeta Astrauskienė
Siluteszinios.lt
Siluteszinios.lt
