Litera.lt nuotr. Laima PUTRIUVIENĖ
Švėkšniškis kunigas Petras Girčius, jaunystę praleidęs Lietuvoje, vėliau mokėsi ir gyveno užsienyje. Dvasininko širdyje ruseno didžiulė meilė Tėvynei, tad čia sugrįžo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šilutėje gyvenantis katalikybės puoselėtojas atšventė 90-ąjį savo jubiliejų.
Paprašęs prisistatyti, paspaudė ranką, sodino prie stalo, garsiai pasimeldė ir pasiūlė vaišintis kava, saldumynais. Netrukus sužinome, kad jubiliatas nemato: „Širdis
silpna, esu aklas, bet girdžiu, protas veikia, per kambarį pereinu, tik į lauką vienas neinu“, – aiškiai taria žodžius, dar kartą pasitikrina, ar supratome. Nesiguodžia, bet patikina, kad prie aklumo, jei niekas neskauda, galima priprasti, sunkiausia, kai nemato, su kuo kalba ir negali pamatyti, kiek rodo
laikrodis. Laiką sužinantis iš radijo, o žmogaus, su kuriuo bendrauja, veidas skendi tamsoje.
Švėkšniškis kunigas Petras Girčius, jaunystę praleidęs Lietuvoje, vėliau mokėsi ir gyveno užsienyje. Dvasininko širdyje ruseno didžiulė meilė Tėvynei, tad čia sugrįžo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šilutėje gyvenantis katalikybės puoselėtojas atšventė 90-ąjį savo jubiliejų.
Paprašęs prisistatyti, paspaudė ranką, sodino prie stalo, garsiai pasimeldė ir pasiūlė vaišintis kava, saldumynais. Netrukus sužinome, kad jubiliatas nemato: „Širdis
silpna, esu aklas, bet girdžiu, protas veikia, per kambarį pereinu, tik į lauką vienas neinu“, – aiškiai taria žodžius, dar kartą pasitikrina, ar supratome. Nesiguodžia, bet patikina, kad prie aklumo, jei niekas neskauda, galima priprasti, sunkiausia, kai nemato, su kuo kalba ir negali pamatyti, kiek rodo
laikrodis. Laiką sužinantis iš radijo, o žmogaus, su kuriuo bendrauja, veidas skendi tamsoje.
Jubiliatą sveikino merė Daiva Žebelienė, Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas ir būrys žiniasklaidininkų.Klausiame, ar daug svečių jį aplanko. „Aplanko garbingi svečiai. Šiuose namuose buvo vyskupai Antanas Vaičius, Jonas Boruta, Šilutės ir kitų parapijų kunigai, dažnas svečias
kunigas Jonas Bučinskas. Ir dabar labai garbūs svečiai aplankė“, – džiaugėsi jubiliatas. Netrukus išgirstame jo gyvenimo istoriją.
kunigas Jonas Bučinskas. Ir dabar labai garbūs svečiai aplankė“, – džiaugėsi jubiliatas. Netrukus išgirstame jo gyvenimo istoriją.
Gimęs Varniškių kaime prie Ašvos upelio (tuomet Švėkšnos valsčius), buvo vyriausias sūnus šeimoje. Už Petrą vyresnė buvo tik Izabelė, gimusi mamos pirmoje santuokoje su Petru Oželiu, kuris žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Po vyro netekties ji sukūrė šeimą su Girčiumi. Šeima valdė 30 ha žemės, bet vyriausiai dukrai Izabelei ištekėjus žemę padalino pusiau. „Didelė buvo šeima, 8 vaikai, viena sesė dar būdama kūdikis mirė. Nuo mažens teko dirbti įvairiausių darbų, tačiau kur buvęs kur nebuvęs vis prie knygų užtrukdavau“, – pasakojo Petras Girčius.
Iš savo vaikystės prisimena, kad ne kartą lankėsi Šilutėje. Su tėvu buvo senajame Šilutės turguje, pamena tiltą per Šyšą, dar atsimena, kaip vežė bulvių į bažnyčios prieglaudą. Tėvas uždarbiaudavo rinkdamas akmenis ir veždamas juos parduoti keliams tiesti. Vieną kartą išleido mažąjį Petrą vieną nuvežti akmenis. Petras, pasukęs vežimą ne tuo keliu, įsmuko smėlyje ir nė iš vietos. Nepasimetė, iškrovė akmenis iš vežimo ir atgal sukrovė, kai kinkinį pavyko iš smėlio ištraukti. Garbaus amžiaus dvasininkas aiškiai pamena žmonių, su kuriais jam teko bendrauti pavardes, visas įsimintinas datas:1943 m. baigė Švėkšnos gimnaziją, vėliau metus mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Pasitraukęs į Vokietiją, 1944-1945 m. mokėsi Eichšteto kunigų seminarijoje, o 1945-1949 m. studijavo Gregoriano institute (Paduja, Italija) ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje. 1949 m. kovo12 d. Romoje buvo įšventintas kunigu. 1951-1953 m. buvo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionas, vėliau dirbo lietuvių misijoje ir vokiečių parapijose. „Turėjau troškimą grįžti į Tėvynę. Be Tėvynės, be namų – tai klajonė tarp laukų, miestų ir kaimų“,– jubiliato žodžiuose nuskambėjo likimo jam duotas patirti gyvenimo be Tėvynės ilgesio jausmas.
Petras Girčius prisimena, kad po karo iš Lietuvos pasitraukė apie 70 tūkst. tautiečių. Jaunystę praleidęs Lietuvoje, net 39 metus gyveno Vokietijoje. „Daug teko keliauti“, – prisimena apkeliavęs Angliją, buvęs Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, net kelis kartus JAV skirtingose valstijose ir Kanadoje, susitikęs su daugybe tautiečių, buvęs laivo „Arkadija“ kapelionu. Ilgiausiai, nuo 1951-ųjų gyveno Vakarų Vokietijoje. Kunigiškas pareigas atliko daugelyje šalies parapijų: pamokslai, išpažinčių klausymas, laidojimas – dvasiniai dalykai. Pasakoja, kad Vakarų Vokietijoje tautiečiai pradėjo plėtoti plačią kultūrinę veiklą, leido laikraščius, knygas, steigė mokyklas.
Pasak P. Girčiaus, Vokietijoje gyveno keliolika lietuvių kunigų, ypač daug nuveikusių Lietuvos labui. Vienas tokių – kunigas Vaclovas Šarka, rašęs laiškus Popiežiui, vėliau Rusijos prezidentui M. Gorbačiovui. Ypač daug lietuvybės labui pasitarnavo tėvas Alfonsas Bernatonis. Vokietijos lietuvių bendruomenė buvusiose kareivinėse įsteigė Vasario 16-osios vardo gimnaziją su bendrabučiu. Tėvas A. Bernatonis prisidėjo prie gimnazijos perkėlimo į surastą ir užsienio lietuvių aukotomis lėšomis nupirktą Rennhofo pilį su 5 ha žemės sklypu. Pilis pritaikyta klasėms, bendrabučiui, buvo suremontuota, pristatyta pastatų. Po kelių dešimtmečių gimnazijoje kilo gaisras. Ir vėl pasaulio lietuvių bendruomenės aukotomis lėšomis gimnazija buvo remontuojama, atkuriama. Vasario 16-osios gimnazija tebeveikia, buvusios pilies pastatuose įsikūrė Vokietijos lietuvių bendruomenė, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių kultūros institutas bei Europos lietuvių kultūros centras. Jubiliatas pasakojo ir apie kitus kunigus, daug nuveikusius Vokietijos lietuvių sielovados srityje, pasitarnavusius lietuvybės palaikymui ir puoselėjimui. „Visada turėjom viltį, kad Lietuva bus kada nors laisva“, – sakė P. Girčius ir vėl pakartojo mintį, kaip sunku gyventi be Tėvynės.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1992-aisiais grįžo į Lietuvą. Pusmetį dėstė bažnyčios istoriją Telšių kunigų seminarijoje, bet, sveikatai neleidus, atvažiavo pas seserį Eleną į Šilutę. Anksčiau lankydavosi savo gimtinėje, tėvų sodyboje Varniškių kaime, kur gyvena vyriausios sesers Izabelės vaikai. Pamena, kad teko laikyti pamaldas Inkakliuose – Šv. Mergelės Marijos šventovėje. Simboliška, kad koplyčią pašventino vyskupas Pranas Karevičius tais pačiais metais, kai jis gimė.
Garbaus amžiaus kunigo diena prasideda malda, ja ir baigiasi. Po pusryčių išklausantis žinias, nusnaudžia ir vėl meldžiasi, nepietauja, valgo tik vakarienę, nevartojantis alkoholio. Dar daug galėtų papasakoti... Išgirdęs, kad sveikintojai susiruošę pakilti, prašo dar pabūti, patikina, kad nėra vertas tokios pagarbos, ir vėl pakartoja jam ypač brangius žodžius apie Tėvynę.
Iš savo vaikystės prisimena, kad ne kartą lankėsi Šilutėje. Su tėvu buvo senajame Šilutės turguje, pamena tiltą per Šyšą, dar atsimena, kaip vežė bulvių į bažnyčios prieglaudą. Tėvas uždarbiaudavo rinkdamas akmenis ir veždamas juos parduoti keliams tiesti. Vieną kartą išleido mažąjį Petrą vieną nuvežti akmenis. Petras, pasukęs vežimą ne tuo keliu, įsmuko smėlyje ir nė iš vietos. Nepasimetė, iškrovė akmenis iš vežimo ir atgal sukrovė, kai kinkinį pavyko iš smėlio ištraukti. Garbaus amžiaus dvasininkas aiškiai pamena žmonių, su kuriais jam teko bendrauti pavardes, visas įsimintinas datas:1943 m. baigė Švėkšnos gimnaziją, vėliau metus mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Pasitraukęs į Vokietiją, 1944-1945 m. mokėsi Eichšteto kunigų seminarijoje, o 1945-1949 m. studijavo Gregoriano institute (Paduja, Italija) ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje. 1949 m. kovo12 d. Romoje buvo įšventintas kunigu. 1951-1953 m. buvo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionas, vėliau dirbo lietuvių misijoje ir vokiečių parapijose. „Turėjau troškimą grįžti į Tėvynę. Be Tėvynės, be namų – tai klajonė tarp laukų, miestų ir kaimų“,– jubiliato žodžiuose nuskambėjo likimo jam duotas patirti gyvenimo be Tėvynės ilgesio jausmas.
Petras Girčius prisimena, kad po karo iš Lietuvos pasitraukė apie 70 tūkst. tautiečių. Jaunystę praleidęs Lietuvoje, net 39 metus gyveno Vokietijoje. „Daug teko keliauti“, – prisimena apkeliavęs Angliją, buvęs Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, net kelis kartus JAV skirtingose valstijose ir Kanadoje, susitikęs su daugybe tautiečių, buvęs laivo „Arkadija“ kapelionu. Ilgiausiai, nuo 1951-ųjų gyveno Vakarų Vokietijoje. Kunigiškas pareigas atliko daugelyje šalies parapijų: pamokslai, išpažinčių klausymas, laidojimas – dvasiniai dalykai. Pasakoja, kad Vakarų Vokietijoje tautiečiai pradėjo plėtoti plačią kultūrinę veiklą, leido laikraščius, knygas, steigė mokyklas.
Pasak P. Girčiaus, Vokietijoje gyveno keliolika lietuvių kunigų, ypač daug nuveikusių Lietuvos labui. Vienas tokių – kunigas Vaclovas Šarka, rašęs laiškus Popiežiui, vėliau Rusijos prezidentui M. Gorbačiovui. Ypač daug lietuvybės labui pasitarnavo tėvas Alfonsas Bernatonis. Vokietijos lietuvių bendruomenė buvusiose kareivinėse įsteigė Vasario 16-osios vardo gimnaziją su bendrabučiu. Tėvas A. Bernatonis prisidėjo prie gimnazijos perkėlimo į surastą ir užsienio lietuvių aukotomis lėšomis nupirktą Rennhofo pilį su 5 ha žemės sklypu. Pilis pritaikyta klasėms, bendrabučiui, buvo suremontuota, pristatyta pastatų. Po kelių dešimtmečių gimnazijoje kilo gaisras. Ir vėl pasaulio lietuvių bendruomenės aukotomis lėšomis gimnazija buvo remontuojama, atkuriama. Vasario 16-osios gimnazija tebeveikia, buvusios pilies pastatuose įsikūrė Vokietijos lietuvių bendruomenė, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių kultūros institutas bei Europos lietuvių kultūros centras. Jubiliatas pasakojo ir apie kitus kunigus, daug nuveikusius Vokietijos lietuvių sielovados srityje, pasitarnavusius lietuvybės palaikymui ir puoselėjimui. „Visada turėjom viltį, kad Lietuva bus kada nors laisva“, – sakė P. Girčius ir vėl pakartojo mintį, kaip sunku gyventi be Tėvynės.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1992-aisiais grįžo į Lietuvą. Pusmetį dėstė bažnyčios istoriją Telšių kunigų seminarijoje, bet, sveikatai neleidus, atvažiavo pas seserį Eleną į Šilutę. Anksčiau lankydavosi savo gimtinėje, tėvų sodyboje Varniškių kaime, kur gyvena vyriausios sesers Izabelės vaikai. Pamena, kad teko laikyti pamaldas Inkakliuose – Šv. Mergelės Marijos šventovėje. Simboliška, kad koplyčią pašventino vyskupas Pranas Karevičius tais pačiais metais, kai jis gimė.
Garbaus amžiaus kunigo diena prasideda malda, ja ir baigiasi. Po pusryčių išklausantis žinias, nusnaudžia ir vėl meldžiasi, nepietauja, valgo tik vakarienę, nevartojantis alkoholio. Dar daug galėtų papasakoti... Išgirdęs, kad sveikintojai susiruošę pakilti, prašo dar pabūti, patikina, kad nėra vertas tokios pagarbos, ir vėl pakartoja jam ypač brangius žodžius apie Tėvynę.
