Sveksnosnaujienos.lt archyvo nuotr.
Visų šventųjų diena – diena, kai pagerbiami visi šventieji, švenčiama lapkričio 1 d. Vėlìnės arba Ilgės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Neretai šventės susilieja ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bei kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.
Per Visus Šventuosius prisimenami žmonės, kurie po mirties paskelbti šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius.
Per Visus Šventuosius prisimenami žmonės, kurie po mirties paskelbti šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius.
Lapkričio 1 d. Romos katalikų bažnyčia visada skelbė privaloma švente. Sąjūdžio metais Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena.
Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose Europos kraštuose, yra tradicija šią dieną deginti žvakeles ir lankyti artimųjų kapus. Kapai lankomi ir kitą dieną, dalyvaujama šventų Mišių aukoje.
Vėlines šventė dar pagonys. Jos pirmą kartą minimos VII a. – X a. pab. Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti (pagal tai, kaip su jomis elgiamasi). Dėl to kilo daug papročių, magiškų veiksmų bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant mirusiojo kapo didelius akmenis, o dabar statomi paminklai.
Pagoniškoje Lietuvoje, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų.
Pagomys dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors.
Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.
Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, tai yra, nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pavyzdžiui, mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.
Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose Europos kraštuose, yra tradicija šią dieną deginti žvakeles ir lankyti artimųjų kapus. Kapai lankomi ir kitą dieną, dalyvaujama šventų Mišių aukoje.
Vėlines šventė dar pagonys. Jos pirmą kartą minimos VII a. – X a. pab. Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti (pagal tai, kaip su jomis elgiamasi). Dėl to kilo daug papročių, magiškų veiksmų bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant mirusiojo kapo didelius akmenis, o dabar statomi paminklai.
Pagoniškoje Lietuvoje, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų.
Pagomys dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors.
Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.
Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, tai yra, nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pavyzdžiui, mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.
