Tik neišsigąskite, sparnų šis šuo tikrai neturi, tačiau jau net du kartus jis spėjo apžiūrėti Švėkšnos panoramą iš paukščio skrydžio.
Idėja paskraidinti Jorkšyro terjero veislės šuniuką Nikkį su parasparniu kilo jo šeimininkams švėkšniškiams Egidijui Raukčiui ir jo dukrai Akvilei.
„Mūsų šuniukas, galima sakyti, visada mėgo techniką. O jei transporto priemonė turi ratus, Nikkis visada šokinėja aplink ją, tarsi bandydamas pasakyti, kad paimkite ir mane kartu,“- džiaugsmingai apie šuniuko norus pasakojo Akvilė.
Idėja paskraidinti Jorkšyro terjero veislės šuniuką Nikkį su parasparniu kilo jo šeimininkams švėkšniškiams Egidijui Raukčiui ir jo dukrai Akvilei.
„Mūsų šuniukas, galima sakyti, visada mėgo techniką. O jei transporto priemonė turi ratus, Nikkis visada šokinėja aplink ją, tarsi bandydamas pasakyti, kad paimkite ir mane kartu,“- džiaugsmingai apie šuniuko norus pasakojo Akvilė.
Šis vasaros sezonas dangaus entuziastams dažnai pakilti parasparniu į orą nėra palankus. E. Rauktys mėgsta sklandyti oro srovėse, kai nėra vėjo, tuomet, pasak vyro, patiriamas didžiausias malonumas.
„Skraidau ir vėjuotomis dienomis, bet maloniausia skrieti, kai nėra vėjo, tada atsiveria didesnės galimybės visokiems manevrams ore. Šie metai, deja, nelepina gerais orais, tinkančiais pakilti,“- guodėsi E. Rauktys.
Vakarais, kai tik oro entuziastas pajunta, kad pučia silnas vėjas, tuoj čiumpa savo sklandymo įrangą ir kyla i dangų. Egidijus - padangių klajūnas, kuris turi jau penkerių metų skraidymo parasparniu patirtį. Dabar vyras džiaugiasi, kad neseniai įsigijo pusiau sportinio tipo sparnus, kurie suteikia galimybę rimtesniems triukams ore, greitesniam pakilimui.
Dažniausiai Egidijui kompaniją palaiko kiti švėkšniškiai, padangių klajūnai. Galime sakyti, kad jie jau turi sukūrę savitą švėkšniškių parasparnininkų klubą. Pastarajam priklauso jau minėtas Egidijus, Antanas Ambroza, Stasys Bergelis ir Artūras Kairys. Žinoma, narių galėtų būti ir daugiau, tačiau ne kiekvienas gali įsigyti brangią skraidymo įrangą, kuri kainuoja iki kelių dešimčių tūkstančių litų. Ne paslaptis, kad ir šis sportas yra ekstremalus, rizikingas, reikalaujantys išskirtinės drąsos.
„Skraidau ir vėjuotomis dienomis, bet maloniausia skrieti, kai nėra vėjo, tada atsiveria didesnės galimybės visokiems manevrams ore. Šie metai, deja, nelepina gerais orais, tinkančiais pakilti,“- guodėsi E. Rauktys.
Vakarais, kai tik oro entuziastas pajunta, kad pučia silnas vėjas, tuoj čiumpa savo sklandymo įrangą ir kyla i dangų. Egidijus - padangių klajūnas, kuris turi jau penkerių metų skraidymo parasparniu patirtį. Dabar vyras džiaugiasi, kad neseniai įsigijo pusiau sportinio tipo sparnus, kurie suteikia galimybę rimtesniems triukams ore, greitesniam pakilimui.
Dažniausiai Egidijui kompaniją palaiko kiti švėkšniškiai, padangių klajūnai. Galime sakyti, kad jie jau turi sukūrę savitą švėkšniškių parasparnininkų klubą. Pastarajam priklauso jau minėtas Egidijus, Antanas Ambroza, Stasys Bergelis ir Artūras Kairys. Žinoma, narių galėtų būti ir daugiau, tačiau ne kiekvienas gali įsigyti brangią skraidymo įrangą, kuri kainuoja iki kelių dešimčių tūkstančių litų. Ne paslaptis, kad ir šis sportas yra ekstremalus, rizikingas, reikalaujantys išskirtinės drąsos.
Kartą visa drąsuolių kompanija, susirinkusi į savo pakilimo vietą, vėl ruošėsi eiliniams pasiskraidymams, o su jais kartu buvo Egidijaus ir Akvilės šeimos narys (taip jie vadina savo augintinį, - aut. pastaba) Nikkis.
„Nikkis vis šokinėjo aplink tėtį - net tuomet, kai šis jau buvo pasiruošęs kilti su užkurtu varikliu. Netikėtai šuniukas įšoko į tėvelio glėby ir, atrodė, kad prašyte prašosi, jog būtų leista jam kilti drauge. Žinoma, tada mes neleidome, nes bijojome. Prisimenu, kai tėtis pakilo, mūsų šuniukas ilgai negalėjo nuleisti nuo jo akių. Nikkis atrodė tada toks liūdnas,“ - pasakojo Akvilė.
Kiek vėliau Akvilė pasitarė su tėčiu ir nusprendė įgyvendinti Nikkio svajonę – paskraidyti.
„Nikkis vis šokinėjo aplink tėtį - net tuomet, kai šis jau buvo pasiruošęs kilti su užkurtu varikliu. Netikėtai šuniukas įšoko į tėvelio glėby ir, atrodė, kad prašyte prašosi, jog būtų leista jam kilti drauge. Žinoma, tada mes neleidome, nes bijojome. Prisimenu, kai tėtis pakilo, mūsų šuniukas ilgai negalėjo nuleisti nuo jo akių. Nikkis atrodė tada toks liūdnas,“ - pasakojo Akvilė.
Kiek vėliau Akvilė pasitarė su tėčiu ir nusprendė įgyvendinti Nikkio svajonę – paskraidyti.
Pirmasis Jorkšyro terjero veislės šunelio skrydis virš Švėkšnos buvo šių metų liepos 27 d., kaip tik per miestelio 510-ųjų metų minėjimo šventę.
Tą dieną pasitaikė labai puikus oras, o Egidijus džiugino švėkšniškių akis ne tik savo „mirties kilpomis“ ore, bet ir paskraidino dešimtis draugų, norinčių pakilti į orą kartu su juo. Beje, vieni iš pirmųjų keleivių buvo ne draugai, o šeima – Akvilė ir Nikkis.
Akvilė jau senokai nebijo skristi kartu su tėčiu. Pasak mergaitės, kai tėtis skraidina žmonės, jis tai daro labai atsakingai.
Iš tikrųjų, nė vienas dar nesigailėjo, kad pakilo kartu su Egidijumi apžiūrėti vaizdingų Švėkšnos apylinkių iš dangaus platybių.
„Nikkis, būdamas ore, elgėsi labai ramiai, tiesiog atrodė, kad jis mėgaujasi skrydžiu. Po to, kai tėtis skrido su draugais, Nikkis vis prašė dar ir dar, vis šokinėjo aplink,“- malonia patirtimi ir neišblėsusiais įspūdžiais dalinosi Akvilė.
Tiesa, norėdamas saugiai paskraidinti kitus, Egidijus pasiskolina specialų lėktuvėlį iš A. Ambrozos, nes pats kol kas turi tik specialų propelerį, kuris tvirtinamas kaip kuprinė tiesiog prie nugaros. Su juo skraidinti žmones, pasak Egidijaus, – rizikinga.
Gaila, vieno mūsų susitikimo metu taip ir nepavyko pamatyti, kaip skrenda visa Egidijaus šeima su Nikkiu priešakyje, nes vakarinio susitikimo metu pakilo stiprus vėjas. Visa tai buvo nuspręsta atidėti kitam kartui. Tačiau tąkart Egidijus mums parodė, kaip jis vienas mėgaujasi skrydžiu su savo turima skraidymo įrangą. Reikėjo tada pamatyti, kokia energija veržėsi iš šuniuko Nikkio. Atrodė, tarsi iš tikrųjų gyvūnėlis tikisi, jog bus paskraidintas.
Egidijus mums pažadėjo, kai tik vėl susiruoš visi trys kilti į padanges, būtinai mums praneš.
Linkime Jums daug malonių skrydžių, o svarbiausia - nepamirškite pakviesti, kai vėl kilsite.
Tą dieną pasitaikė labai puikus oras, o Egidijus džiugino švėkšniškių akis ne tik savo „mirties kilpomis“ ore, bet ir paskraidino dešimtis draugų, norinčių pakilti į orą kartu su juo. Beje, vieni iš pirmųjų keleivių buvo ne draugai, o šeima – Akvilė ir Nikkis.
Akvilė jau senokai nebijo skristi kartu su tėčiu. Pasak mergaitės, kai tėtis skraidina žmonės, jis tai daro labai atsakingai.
Iš tikrųjų, nė vienas dar nesigailėjo, kad pakilo kartu su Egidijumi apžiūrėti vaizdingų Švėkšnos apylinkių iš dangaus platybių.
„Nikkis, būdamas ore, elgėsi labai ramiai, tiesiog atrodė, kad jis mėgaujasi skrydžiu. Po to, kai tėtis skrido su draugais, Nikkis vis prašė dar ir dar, vis šokinėjo aplink,“- malonia patirtimi ir neišblėsusiais įspūdžiais dalinosi Akvilė.
Tiesa, norėdamas saugiai paskraidinti kitus, Egidijus pasiskolina specialų lėktuvėlį iš A. Ambrozos, nes pats kol kas turi tik specialų propelerį, kuris tvirtinamas kaip kuprinė tiesiog prie nugaros. Su juo skraidinti žmones, pasak Egidijaus, – rizikinga.
Gaila, vieno mūsų susitikimo metu taip ir nepavyko pamatyti, kaip skrenda visa Egidijaus šeima su Nikkiu priešakyje, nes vakarinio susitikimo metu pakilo stiprus vėjas. Visa tai buvo nuspręsta atidėti kitam kartui. Tačiau tąkart Egidijus mums parodė, kaip jis vienas mėgaujasi skrydžiu su savo turima skraidymo įrangą. Reikėjo tada pamatyti, kokia energija veržėsi iš šuniuko Nikkio. Atrodė, tarsi iš tikrųjų gyvūnėlis tikisi, jog bus paskraidintas.
Egidijus mums pažadėjo, kai tik vėl susiruoš visi trys kilti į padanges, būtinai mums praneš.
Linkime Jums daug malonių skrydžių, o svarbiausia - nepamirškite pakviesti, kai vėl kilsite.
